Metų mezginys

Pagal prieškalėdinį sumanymą labai norėjau pradėti 2026-ųjų metų dienoraštį šios dienos įrašu, tik kad tos šventinės nuotaikos sunkiai mane paleidžia…

Megztas Čiurlionio atvaizdas taip pat yra gija, jungianti abu metus labai išskirtiniais mezginiais. Gruodžio mėnesį rodyta Eglės liemenė moja šiandieniniam Daivos megztukui 🙂 . Abu iškart atpažįstami ir kiekvienas labai ryškiai individualus.

Visai giliai pasikapsčius, man visi rankų darbo mezginiai atrodo ir svarbūs, ir ypatingi, ir jei reiktų kažkaip surūšiuoti pagal svarbą, jie man būtų vienoj lygioj eilėj, nes kiekvienas yra mūsų skonio, matymo, stiliaus pojūčio atspindys, kiekvienas yra unikalus ir nepakartojamas, kaip bet kuris žmogaus rankų darbas. Bet jei naujas kojines pastebės mezgantis, Čiurlionio megztinį – kiekvienas! Ši Gintarės ir Daumantės iniciatyva – numegzti 150 Čiurlionio megztinių – išvirto į tokį cunami, kokį, abejoju, ir pačios organizatorės nujautė. Meno kūrinys yra pati Gintarės sukurta schema, o kiekvienas autorius ją dar savaip interpretavo!

Daivos megztinis, beje, gerą mėnesį kabėjo MZ ir tikrai ne vieno žmogaus buvo pastebėtas (jo išnykimas, priešingai daugeliui įvairiausių pavyzdėlių, taip pat 😉 ), apžiūrėtas, apdūsautas ir man nuolat tekdavo pasiaiškinti, kad mezgiau ne aš (nors pagunda sumeluoti buvo 😉 ).

Nemėgstanti jokių kolektyvinių veiklų Daiva įsijungė į šį bendrą mezgimą, kai dar nebuvo susirinkęs pakankamas norinčių skaičius, kad ir ji prisidėtų prie tokios gražios iniciatyvos. Čia ji taip sako, bet aš manau, kad be kosmoso įtakos neapsieita. Čiurlionio kūrybos niekas buitiniu realizmu nepavadins, nors pakankamai atpažįstami motyvai, objektai, žmonės ar peizažai. Tai, ką matė genijaus akys, buvo nušvietusi antgamtiška šviesa ir jos spinduliai dabar spindi mums iš visų jo darbų. Daivos mezgimą, kaip besinorėtų apie mezgimą kalbėti kukliai, taip pat valdo tos pačios jėgos. Kartais ji pati nežino, kai pradeda, kur pasisuks jos kelias, kur jis nuves, koks jis bus. Kažkokia tolima vizija pamirksi ir ji labai atvirai eina ten, kur vidinis balsas veda. Užtai jos visi mezginiai yra tokie ypatingi, nepriklausomai nuo jų sudėtingumo ar paprastumo. Apatinėse nuotraukose, jei atidžiai pasižiūrėsite, pamatysite, kad atskirai megzti gabalai sujungti vąšeliu… dekoratyvinėmis bangelėmis. Aš negaliu numegzti taip, kaip ji, nes jos vidinis balsas manęs neveda, bet pamačiusi rezultatą, dažnai galiu protu suvokti, kaip kas padaryta, teoriškai lyg ir “aš taip galėčiau”. Tačiau apie tokį valiūkišką sujungimo būdą tokiam storam ir proginiam megztiniui aš gyvenime nebūčiau pagalvojusi! Ji man atsiuntė dar darbinę kraštelio nuotrauką su prierašu: “Genijus taip liepė, negalėjau nepaklausyti 🙂 “. Aš tik išsižiojau ir po kiek laiko užsičiaupiau – kokie dalykai gimsta, kai genijus pasišneka su genijumi! (Ir ne, aš nemanau, kad mezgimas yra žemesnis menas už muziką ar dailę. Ar poeziją.)

Kalbant apie prozaiškesnius techninius dalykus, šis megztinis yra iššūkis ir meistrystės prasme. Intarsija nėra raketų mokslas, bet tokio sudėtingumo intarsija labai šalia jo priartėja. Ypač kai schema yra tik figūros, o tu pats turi suderinti spalvas, priderinti atskirai megztas rankoves ir nugarą, įtaikyti schemą savo dydžiui. Ar išardyti visą tą sudėtingą konstrukciją, jei kas nepatinka ar netinka.

Iš dviejų Gintarės pasiūlytų schemų Daiva mezgė smulkesnę (palyginimui, Eglės yra stambesnė), kad galėtų imti ne tokius storus siūlus. Bet net ir atsisakius labai didelių virbalų, iš jos pasirinktų siūlų gavosi pakankamai didelis megztinis. Pagrindinis pasirinkimas buvo Terra merino vilna, kuri turi tris variacijas – lygi vienspalvė, tvidas ir melanžas. Visos trys skirtingomis proporcijomis atsidūrė Daivos megztuke. Šalia islandiškos vilnos su moheriu ir Noro siūlų likučiu (dar vienas genijus į kompaniją 🙂 ).

Nustebino mane ne tik banguotas sujungimo kraštelis, bet ir nugara, sudryžuota trimis skirtingomis spalvomis kas eilutę – labai labai įspūdinga ir dailu!

Daiva nufotografavo savo megztuką pati gamtoje, aš – MZ ir prie sienos, bet svajonė nukeliauti tam reikalui į Raigardo slėnį dar neišpildyta. Planas šiems metams?

Beje, tokią bangą sukėlusi Gintarė šį sausį jungia mezgančius žmones naujam iššūkiui – Žemaitės mezgimui. Lietuvos kultūra yra gerose rankose.

Daivos G. megztas megztinis ir nuotraukos, modelis – “Čiurlionio megztinis“, siūlai – Rosarios4 Terra mouline 01, 07, Terra 19, 15, Terra Tweed 19, 20, Istex Plotulopi 484, Isager Silk Mohair 37.

Spalvotos eglutės

Praėjus Trims Karaliams oficialiai kaip ir baigiasi kalėdinis laikotarpis ir laikas grįžti į kasdienį gyvenimą, o MZ dienoraščiui vėl pradėti reguliariai rašytis. Skaitau IG daugelio pažįstamų įrašus, pilnus entiuziazmo ir džiaugsmo vėl įsisukus į pažįstamą rutiną ir truputį pavydžiu, nes man visai dar nenori niekur suktis, dar taip gera gyventi lėtu ir laiko neskaičiuojančiu pošventiniu ritmu, dar nepavargau nuo to “nieko neveikimo”, atvirkščiai, mėgaujuosi iš visos širdies sutvarkytais namais, skaniais maistais, įdomiomis knygomis (skaitau ir tą pačią iš Eglės nuotraukos), baltais vaizdais už lango ir mezginiais be numatyto pabaigos termino (ir – stebuklas! – tokie nusimezga greičiausiai!). Todėl ir dienoraštis teprasideda dar ta pačia šventine dvasia 🙂 .

Jau ne pirmą kartą pagaunu save tokioje būsenoje metų pradžioje, kai visi pagrindiniai reikalai atlikti (o jei ir neatlikti, traukinys jau išvažiavęs…), bet sausainiukų ir snaigių bei kitų kalėdinių reikalų receptai vis dar akis bado ir galvos neketina geruoju palikti. Ne pirmą sausį aš išnaudoju šį šventinės nuotaikos ir atsiradusio laiko derinį pasiruošimams metų galui. Nedarau to sąmoningai kaip darbo, greičiau leidžiu sau ramiai ir neskubėdama pažaisti su taip ir nespėtomis realizuoti dovanomis, puošmenomis ar rūbais. Atrasdama juos jau paruoštus gruodį esu kaip niekada sau dėkinga. Toks jausmas, lyg būčiau radus brangiausią dovaną po eglute 😉 .

Ši pokalėdinė banga yra turbūt vienintelis mano sustojimas ar net žingsniukas atgal. Truputį anachronizmas, nes mezgimas yra lėtas dalykas ir iš esmės yra apie planavimą ir žiūrėjimą į priekį, kartais net labai toli į priekį. Man tokie (po)šventiniai mezginiai yra grynas džiaugsmas ir savirealizacija (tuo metu, kai darau), bet kam sunku pakeisti kryptį, galite galvoti apie labai išankstinį pasiruošimą kitoms šventėms – juk Kalėdos ir vėl ateis 🙂 .

Vienas paskutinių praeitų metų MZ dienoraščio įrašų buvo Annos megzti bumbulai iš siūlų likučių. Šie metai šventine girlianda teprisijungia prie senųjų ta pačia tema. Kaip daug kam vargas ir galvos skausmas (keistų kiekių, storių ir spalvų siūlų likučiai) virsta nuostabiomis, originaliomis ir labai šiltomis puošmenomis.

Apvaliai megztai juostelei Eglė pasirinko siūlą su greitai besikeičiančiomis spalvomis, todėl jos eglutės yra tokios dailiai margos ir subtiliai spalvingos.

Kažkada su aparatėliu tokiai juostelei megzti vaikai buvo pratinami prie amato ir senuose leidiniuose galima rasti įvairių idėjų, ką iš tos juostelės paskui pagaminti, bet iš tiesų, įjunkite fantaziją ir nereikės jokių gatavų instrukcijų. Arba pažiūrėkite Eglės nuotraukas “iki” – gal kitais metais jos eglutę papuoš kaspinėliai arba susukti ledinukai ant pagaliukų?

Eglės Lašinskienės megztos eglutės ir nuotraukos. Siūlai – Schoppel-wolle Zauberball Crazy 2528.

Vietoj pusryčių

Tokios šių dienų mezgimo madų realijos – megztiniai platėja, o skaros… mažėja 😉 . Ripsinis brangakmenis “Sophie Scarf” muša visus populiarumo rekordus ir, aišku, gundo variacijoms 😉 . Kiek ripsą bemylėčiau, juo vienu nelabai įdomu viską megzti.

Išbandžiau kitos danų dizainerės versiją su tekstūriniu raštu, imituojančiu stambų stulpelį ir, aišku, neatsispyriau pati pažaisti su įvairiais dvipusiais raštais ir pradėjau nuo savo senos meilės – vafliuko.

Suplanavusi esu nedidelę seriją įvairių skarelių, šiandien, paskutiniame šių metų įraše, pristatau pirmąją – iš švelnaus, bet formą laikančio Istex Kambgarn siūlo.

Kaip ir visoms tokios tipo skarytėms, jai tereikia labai nedaug siūlų (vieno kamuoliuko per akis), nepūkuota merino vilna leidžia tekstūriniam raštui atsiskleisti. Vaflinis raštas gerai atrodo abiejose pusėse, kas aktualu skaroms, o populiariąją I-cord juostelę pakeičiau savo “atrastu” siauresniu dviejų akių krašteliu.

Skarelės megztos iš Istex Kambgarn 1212 ir 1201, modelis – „Vaflinė skarelė„.

Plotulopi virusas

Tik gavus šio pledo nuotraukas, galvojau, kad jis bus pagrindinis ir vienintelis šilto įrašo herojus, bet visai neseniai išaiškėjo, kad šita istorija turi tęsinį (ne pabaigą!), tai pledui teks šiandien pabūti pačio geriausio Plotulopi viruso grandimi 🙂 .

Man žinoma istorijos pradžia – jau seniau rodytas įspūdingas Ievos pledas iš dvigubo Plotulopi siūlo, megztas dovanų. Siūlus ji rinkosi kartu su mama ir į tokią labai užtikrintą pusę, kurios likutis tapo gražia istorijos tąsa.

Ievai pabaigus savąjį mezginį, kito pledo dukrai ėmėsi jos mama. Taip pat su atsarga prisirinkusi spalvotų Plotulopi lėkščių, iš dvigubo siūlo ji dvispalviu anglišku stulpeliu (!) numezgė pledą dukrai, jis čia visu gražumu įsitaisęs ant sofos, taip ir prašosi įsisupti ar užsikloti. Kas pažįsta islandišką vilną, net per nuotrauką pajus, kokios šilumos ir gerumo yra šis keturgubas gėris 🙂 .

Kadangi abi siūlų turėjo su gera atsarga, tai po pledų atėjo laikas atsargoms 😉 . Ieva iš savo pledo likučių, pridėjusi priderintų spalvų moherį (pats mylimiausias mano derinys!), numezgė mamai skarą dovanų. Ir čia nesustojo: “Dar truputį siūlų liko, tad arba bus veltas krepšys, arba pirštinės, arba koks kitas mažas darbelis. Žiūrėsim.”

Mama gi, po didelio pledo, “iš to, kas liko, dar mezga ir anūkei. Manau, kad visa šeima užsikrėtė Plotulopi virusu 🙂 “.

Aurelijos Kirkilienės dvigubu anglišku stulpeliu megztas ir fotografuotas pledas. Siūlai – Istex Plotulopi 1421, 1424, 1431, 2027. Skara megzta ir fotografuota dukros Ievos, modelis – “Gryer“, siūlai – Istex Plotulopi 1026, 2023, 1432, Isager Silk Mohair 100, Drops Kid-Silk 06.

Item added to cart.
0 items - 0,00 €