Vietoj pusryčių

Tokios šių dienų mezgimo madų realijos – megztiniai platėja, o skaros… mažėja 😉 . Ripsinis brangakmenis „Sophie Scarf” muša visus populiarumo rekordus ir, aišku, gundo variacijoms 😉 . Kiek ripsą bemylėčiau, juo vienu nelabai įdomu viską megzti.

Išbandžiau kitos danų dizainerės versiją su tekstūriniu raštu, imituojančiu stambų stulpelį ir, aišku, neatsispyriau pati pažaisti su įvairiais dvipusiais raštais ir pradėjau nuo savo senos meilės – vafliuko.

Suplanavusi esu nedidelę seriją įvairių skarelių, šiandien, paskutiniame šių metų įraše, pristatau pirmąją – iš švelnaus, bet formą laikančio Istex Kambgarn siūlo.

Kaip ir visoms tokios tipo skarytėms, jai tereikia labai nedaug siūlų (vieno kamuoliuko per akis), nepūkuota merino vilna leidžia tekstūriniam raštui atsiskleisti. Vaflinis raštas gerai atrodo abiejose pusėse, kas aktualu skaroms, o populiariąją I-cord juostelę pakeičiau savo „atrastu” siauresniu dviejų akių krašteliu.

Skarelės megztos iš Istex Kambgarn 1212 ir 1201, modelis – „Vaflinė skarelė„.

Šiltoms galvoms

Po gimtadieninio MZ modelio „Snaigės„, kai staiga stipriai atšalo, turiu negerą įtarimą, kad aktyviai gamindami žiemiškus modelius, sėkmingai ją prisišauksim, o aš tikrai nesiskundžiu švelniu ir šiltu lapkričio oru, bet. Prieš vėją, kaip ir sezonų kaitą nepapūsi, todėl geriau būti pasiruošusiam ir pirmam sniegui parodyti uždengtas ausis 😉 .

MZ pasiruošė nauju modeliu – „Ado šalmuku” 🙂 .

Sugalvotas beveik metinukui, šis modelis, pakeitus siūlus ir virbalus, tiks nuo pirmų dienų iki rimto suaugėliško dydžio. Nesušalkit!

Aktualus modelis

Šalmai ir balaklavos, kaip tą reikalą bevadinsi, nė nesiruošia palikti žieminių aksesuarų spintų net suaugusiųjų garderobuose, vaikiškų šis modelis niekada ir nebuvo palikęs, per daug jau jis funkcionalus ir patogus. Vieną balaklavos modelį MZ savo arsenale jau turi, bet tai yra tipiškai praktinis daiktas, meztas tik su prakirpimu veidui – patys reguliuojame, kiek veido paliksim neuždengto. Gimė ta balaklava mano dukros prašymu – jai reikėjo minkšto ir šilto daikto po slidinėjimo šalmu.

Šiandieninis naujas modelis – Ado šalmukas – turi visai kitas, daug saldesnes, kad ir praktiškas šaknis. Visai MZ kaimynystėje užgimė praeitą pavasarį toks berniukas saldainiukas ir aš jau nepraleidau progos nerti į gerokai primirštą vaikiškų mezginių pasaulį, kur viskas spalvinga (jei leidžia tėvai, vaikas kol kas dar nešneka 😉 ), švelnu ir mažų dydžių. Numezgusi n-tąją nykštuko kepuraitę, rudenį staiga pastebėjau, kad septynerių mėnesių kukuliui jinai jau per… kūdikiška. Kiti modeliai dar neištirti, teko skubiai kažką galvoti, o kai reikiama galva yra netoliese ir galima išsikviesti primatavimui, ta proga gimė ir naujas (pirmas vaikiškas!) modelis.

Šalmukas megztas iš mano mylimos merino vilnos – Kambgarn, kuri yra ir švelni, ir pakankamai gerai laiko formą. Ji dabar tinka Ado galvytei, tai prie jos nurodytas dydis – 6-12 mėnesių, bet visi suprantame, koks tai yra reliatyvus skirstymas, galvos yra nevienodos, teks rinktis arba bandymų kelią arba užsukti į MZ prisimatuoti 😉 .

Šalmukas pradedamas megzti nuo dvigubo kraštelio aplink veidą, paskui trumpomis eilėmis suformuojamas kaktos snapelis ir mezgamas viršugalvis. Surinkus jo šonuose akis mezgama pagrindinė dalis ir po jos kaklas su pratęsimu. Pratęsimas į nugarą ir krūtinę buvo pageidautas trumpas, kad nekliūtų rengiant, bet jūs jo ilgį galite reguliuotis patys ir priekis visai neturi būti vienodo ilgio su nugara.

Norint gauti vienodą plotį derinant vertikalų mezgimą su horizontaliu, reikia nepamiršti, kad akies plotis yra didesnis už aukštį, todėl iš 4 horizontalių eilučių pakeitę kryptį mes surenkame 3 akis. Šalmuke ši matematika apžaidžiama atvirkščiai – horizontalių ir vertikalių akių skaičiai sutampa tuo būdu gražiau prisitaikydami prie galvos formos.

Numezgus tokio tarpinio dydžio kepurę, aišku, susimąstai žmogus apie variacijas, ir šiuo atveju aš nuėjau lengviausiu keliu – palikau tuos pačius skaičius ir skirtingiems dydžiams keičiau tik siūlus su virbalais.

Bet ne teoriškai – visus variantus išbandžiau pati – matote ir eilutę, ir krūvelę 🙂 .

Šalmukas, kuris tiko vienam 7 mėnesių berniukui yra toje dydžių eilėje per patį vidurį, Pati mažiausia yra violetinė kepuraitė, megzta iš Rosarios4 Merino Land, spėju, kad ji tiktų jau ir nuo pirmų dienų.

Antra pagal dydį kepuraitė megzta iš šalavijo spalvos Drops Baby Merino kamuoliuko, ji yra tarpinis variantas tarp violetinės ir raudonos. O melsvas šalmukas, megztas iš Drops Merino Extra fine, tiktų jau paaugusiam vaikučiui.

Kaip ir spėjau, tie patys skaičiai su mano mylima merino vilna iš Portugalijos – Rosarios4 Terra – tiko suaugusio žmogaus galvai ir labai man pasisekė rasti gražią galvą naujam modeliui demonstruoti – ačiū, Urte ❤!

Suaugusiam žmogui skirtas šalmukas šiek tiek skiriasi nuo savo vaikiškų prototipų. Jo stulpelis apie veidą yra viengubas, nes siūlas ir taip storas. Viršugalvio dalyje praleistas trumpų eilių snapelis, dengiantis kaktą, nes, patys suprantate, užteks šioje vietojo savų plaukų ; ). Ir pabaiga nepasibaigia integruotu šiltuku – patys suprantate, kad suaugusio žmogaus garderobas turi kitas funkcijas ir mes apsirengiame patys, todėl nėra jokio tikslo sujungti kuo daugiau aprangos dalių į vientisą rūbą.

Visus pakeitimus ir variacijas su virbalų dydžiais ir naudotais siūlais bei jų kiekiais rasite modelio aprašyme. O išbandę (tuos pačius ar dar kitus), pasirodykite, salės pagalba čia labai svarbi, nes ne visų dydžių galvų gali rasti pašonėje, o ir tos tokios skirtingos!

Pastaba Kalėdoms artėjant. Įtariu, tokiu šalmuku apsidžiaugs ne viena jauna mamytė, bet pritrūkę laiko net ir tokiam nedideliam daiktui, mezgančiam žmogui visada galite padovanoti „būsimą šalmuką”, tai yra, siūlų kamuoliuką su atspausdinta modelio instrukcija. Gali būti, jog ne tik kam nors apšiltinsite ausis, bet ir atversite dureles į naują ar primirštą veiklą 😉 .

Tamsiai raudonas šalmukas megztas iš Istex Kambarn 0958, violetinis – iš Rosarios4 Merino Land 16, žalsvas – iš Drops Baby Merino 50, melsvas – iš Drops Merino Extra fine 15, pilkas – iš Rosarios4 Terra 01. Modelis – „Ado šalmukas„.

Vasarinės pirštinės

Loreta yra pati entiuziastingiausia eksperimentatorė, kokią tik žinau. Mezginių jos MZ dienoraštyje matėte pačių įvairiausių ir ji yra tas unikalus (dirbantis!) žmogus, kuris skundžiasi ne laiko trūkumu, o kad mezginiai taip greitai nusimezga 😉 . Ji pirmoji išbando visus naujus siūlus – su įspūdingais rezultatais 🙂 . Neseniai įvaldytas (ir nuolat gilinamos žinios) audimas yra tik vienas iš jos rimtų pomėgių. Traukia ją pačios įvairiausios technikos, ne apie visas aš net esu girdėjusi, ką jau kalbėti apie bandymą!

Šią techniką, kuria numegzta pirmoji pora pirštinių, aš žinau ir net lašiuką esu pasibandžiusi, nelabai man sekėsi, prisipažinsiu, tai jokio pratęsimo ir nebuvo, o Loreta, kad ir po pertraukėlės, jau turi porą įspūdingų pirštinių!

Senokai buvau pradėjusi megzt pirštines nalebinding technika, paskui užmečiau, o dabar tvarkydama siūlus radau ir nutariau užbaigt. Labai smagus užsiėmimas, kai nusibosta megzt megztinius. Pavadinau vikingų pirštinėm, nors skaičiau, kad mezgimas adata buvo būdingas daugelyje kultūrų ir gyvavo 300 metų prieš atsirandant mezgimui virbalais. Pirštinės – iš Rosarios4 Pastor. Bet labai smagu ir patogu megzt ir iš Lettlopi. „

Jei manot, kad ši technika yra vienintelė, kuria Loreta įvairinasi sau gyvenimą su siūlais, tai tikrai ne.

Aš vis dar mokausi verpt, bet darbelis ne iš lengvųjų (pati žinot), tai sugalvojau gudrybę: turkišku verspstuku suverpiau ir susukau Plotulopi. Irgi smagiai atrodo, gal riešines nusimegsiu (nuožmią žiemą mausiuosi ant plonesnių pirštinių).”

Kas apie mano žinojimą, tai jis apsiriboja pagaliuku, ant kurio galiu susukti kokį pusmetrį labai netolygios struktūros daiktą, apsimetantį virvele, išbandžiau šiais metais Estijoje ir buvau savimi be galo patenkinta, nes tai kad ir juokingas, bet pasiekimas. O mano žinios apie turkišką verpstuką apsiribojo juokingu epizodu, kai pasižiūrėjusi vienos jaunos mergaitės video Youtube kanale „Kaip verpti verpstuku ir tuo pačiu pyktis su mama” nusprendžiau, kad jei ji gali vienu metu daryti tokius du dėmesio reikalaujančius darbus be jokių pastangų, tai kuo aš prastesnė? Užteks man vieno – paverpti ir nesiaiškinant su niekuo santykių. Versptuką nusipirkau ir pabandžiusi supratau, kad pyktis su kuo nors man sekasi daug geriau… ;( . Todėl prieš Loretos smalsumą, išmonę ir gebėjimus žemai lenkiu galvą ir nekantriai laukiu naujų istorijų.

Ir pabaiga – specialiai Joanai, kad ji neliūdėtų dėl mezgimo saulėlydžio. Kur eksperimentai mus benuvestų, „mes iš viso pasaulio sugrįžtame čia, į jaunystės universitetą…”*, tai yra, virbalai turi tokią magišką trauką, kad nieko užsėdusio jie geruoju nepaleidžia 😉 . Dar viena pora Loretos pirštinių megztos pačiu tradiciškiausiu šiam aksesuarui žakardu. Iš blizgios ir ryškios venslideilių avių vilnos. „Mama pasiėmė, sakė, jai labai gražios.” Numegtos pačių didžiausių kaitrų metu, kad visi termometrai gerai įsikaltų į savo stulpelius – jokiems pomėgiams jie nevadovaus!

Vasara yra ne tik puikus laikas gražioms nuotraukoms gamtoje, kaip sako šios srities rimčiausi specialistai latviai, tik vasarą numegztos pirštinės yra iš tikrųjų šiltos – o jie neveltui savo pirštinėmis garsėja visame pasaulyje. Dar turime porą dienų – jei ne pabaigti, tai bent pradėti? 😉

Loretos megztos virbalais ir adata (nalebinding) pirštinės bei nuotraukos. Pirma pora pagaminta specialia adata iš Rosarios4 Pastor 03, kitose nuotraukose – tos pačios technikos bandymai iš Lettlopi 1416 ir Plotulopi 1038 kartu su 1425. Gėlėta pora pirštinių megzta iš WYS Wenslaydale Gems 537 (Topaz) ir 776 (Amethyst).

*Citata iš J.Vaičiūnaitės eilėraščio „Filomatai” (ciklas „Vitražas Vilniaus Universitetui”).

Item added to cart.
0 items - 0,00