Plotulopi ir vąšelis

Šiaip tai neegzistuoja tik vąšeliui ar tik virbalams skirti siūlai – pasirinkimą lemia siekiamas rezultatas, sugalvota idėja, numatytas raštas. Be jokios abejonės skirtinga technika atlikta medžiaga skiriasi ir vąšeliu nerti daiktai neretai būna kietesni ir mažiau elastingi (čia ne trūkumas, tiesiog technikos ypatumai), jei reikia kitų savybių, renkamės virbalus ar dar kitą priemonę. Visi siūlai tinka viskam, bet mano (ir ne tik!) pastarųjų metų atradimai yra du, mylimi ant virbalų, bet kartu ypatingai puikiai ir išskirtinai dailiai atrodantys nertuose daiktuose. Tai yra Rowan Felted Tweed DK ir neverpta islandiška Plotulopi vilna.

Pastaroji nerta vąšeliu nė nemano tapti kieta ir neelastinga, greičiau atvirkščiai – dar gražiau krenta, neverptas siūlas įgyja aiškią struktūrą nėrimo raštuose, kartu daiktas išlieka lengvas ir šiltas. Aš išbandžiau tik pirštinėse ir pleduke iš močiutės kvadratėlių, o štai Kristina demonstruoja rimtą rudeninį megztinį ar tiksliau nertinį (ir planuose antras, nes ko nepakartoti super vykusio daikto!).

Siūlas šiam įrašui greičiau pretekstas (bet neriantys atkreipkite dėmesį!), ką Kristina daro su vąšeliu (tiek paprastu, tiek tuniso) yra tikri burtai, kaip, cituoju Rasą, „iš paprasto daikto padaryti nepaprastą”. Kiekvieną kartą taip nepaprastą, kad net aš, vąšeliniuose aprašymuose jausdamasi kaip džiunglėse be jokių įrankių, gundausi įsigyti šio megztuko aprašymą ir nuo saugaus schemų kranto nerti į rimto daikto aprašymo gelmes. Kas kartu? 😉

Kristinos Bajorienės nertas megztukas ir nuotraukos. Siūlai – Plotulopi 1038, modelis – „Coast Sweater„.

Maraska

Jei tai būtų virbalais megztas daiktas, gal ir būčiau iškentusi iki pavasario, kol medvilnės aktualumas sprogtels kartu su pirmąja žaluma, bet nerti mėgstančių būrys auga, o gražių projektų, įdomių modelių ir labai savito jų įgyvendinimo yra grynas deficitas (neriantys, atsiliepkit ir pasirodykit!), kurį ne taip dažnai, kaip man norėtųsi 😉 , užpildo Kristina su savo nėriniais. Užpildo taip gražiai, kad kiekvieną kartą pamačius jos naują daiktą, norisi mesti virbalus ir prisiekinėti amžiną meilę vąšeliui. O su juo ir linui, medvilnei ar vilnai, visai nepriklausomai nuo sezono ir poreikio, tokius burtus ji su siūlais ir vąšeliu rezga.

Man Kristinos darbai praveria langą į iki tol paslėptą nuo manęs pasaulį. Aš žiūriu į modelį, pagal kurį ji neria, ir nematau… nieko. O jos rankomis įgyvendinti jie traukia ir vilioja. Ji priderina siūlą ir ne seka aklai modelį, bet ant jo karkaso lipdo savo viziją. Kartą su viena mezgėja diskutavom – pagyriau ją už nuostabias kojines, o ji atsakė, kad čia gi ne jos kūryba, ji mezga pagal aprašymą. Taip mezgam mes daugelis, tik turbūt visi esate pastebėję, kad visų numegztos versijos yra absoliučiai skirtingos. Vienos tave stipriai užkabina, kitų net nepastebi. Tokie turbūt yra tie asmeniniai burtai – prie ko pats prisilieti, tas tavo spalvomis ima švytėti.

Beje, priderinti mezgimo žymekliai yra ne tik priderinti, jie pačios Kristinos pagaminti!

O savo (ir ne tik) burbančiai praktiškajai pusei noriu pasakyti, kad ruduo tuoj praeis, šildymas užsikurs ir kaži ar ne medvilnę kasdieniam nešiojimui bevelysim rinktis. Ypač tokią nėrimo technikos dėka kiek pastorintą (ačiū geram siūlui, kuris nuo vąšelio tik storėja, bet ne kietėja ar styra), formą laikančią. O po Naujųjų žiū – ir pavasaris ateina… 🙂

Kristinos Bajorienės nertinis ir nuotraukos, siūlai – Schoppel-wolle 2440; modelis – „Maraska„.

Item added to cart.
0 items - 0,00