Kaklui ir krūtinei apšiltinti žmonės visais laikais naudojo pačių įvairiausių formų mezginius – tiek skaras, tiek šalikus, tiek įvairiausių formų ir konstrukcijų šiltukus – nelygu epocha, tradicijos ir mados tendencijos. Daiktų apgavikų taip pat niekada netrūko, prisiminkite tik marškinių rankogalius ar apykakles, imituojančius visą daiktą po apačia. Pastaroji tendencija akivaizdžiai turi ekonomines šaknis – mažiau reikia medžiagos! Šiais laikais jokių tekstilės trūkumų mes neišgyvename, atvirkščiai, bet žmogaus noras apžaisti madą, kurti iliuzijas savitai interpretuoti tradicijas niekur nedingo. Ant pečių užmestas megztukas, surištas priekyje rankovėmis, kad nepasimestų, sukuria neformalaus, atsipalaidavusio stiliaus įvaizdį, kartu suteikdamas aprangai papildomo įdomumo ir sluoksniavimo, bet kas pasakė, jog tam reikalui reikia tikro megztuko? 😉
Jolanta ne tik sukuria žavingą jo iliuziją, numegzdama ištisą nugarą su dviejų dalių priekiu, bet ir turi gerokai universalesnį kaklašildį, nei tokiu būtų tikras ant pečių užmestas megztinis.
Angliškas stulpelis suteikia mezginiui apimties, purumo ir dvipusiškumo, sustiprindamas užmesto megztuko iliuziją, bet lygios geometrinės formos mezginys iš tiesų telpa po viršutiniu rūbu, šildo nugarą be jokių nereikalingų dvigubų storių, o priekinės dalys gali būti ne tik rišamos kaip rankovės, bet ir drapiruojamos kaip tikras šalikas.




Perlenkus kaklašildį pusiau jis ir virsta tikru dvigubu šaliku, pasiruošusiu nusirengus keliais fokusininko rankų mostais susidėlioti ant kūno taip, kaip norisi to momento įvaizdžiui, temperatūrai ar stiliui.


Jolantos Gulbinovič megztas kaklašildis iš Drops Kid Silk 22 ir Isager Alpaca 1 47.