Tokios liemenės Jolanta ir pageidavo, atėjusi rinktis siūlų – kultūringos ir kad prie visko tiktų.
Tokiais atvejais pats geriausias atsakymas yra laikui nepavaldi klasika – trikampis kaklas, neutrali spalva, pynės. Skamba paprastai ir aiškiai, bet už tų paprastų žodžių slypi labai daug niuansų – atspalvis, apdaila, krašteliai, drabužio proporcijos , jau nekalbant apie pynes, kurių variacijoms skaičiaus nėra. Ir reikia labai daug skonio, pajautimo ir patyrimo, kad visus tuos taškus suvestum į vieną garsiai nešaukiantį, bet labai apgalvotai padarytą individualaus stiliaus daiktą.
Tokia liemenė, pakoregavus proporcijas, labai sėkmingai galėjo būti rasta ir močiutės spintoje (aišku, ne ratu megzta), bet šių dienų ženklai yra pasirinkti siūlai, ypač plonos vilnos derinys su minkštučiu moheriu. Tokia liemenė ir daili, ir prašmatni, ir lengva, ir šilta.
Klasikinė neutrali spalva taip pat nėra toks jau paprastas dalykas, o Jolanta jį pavertė dar įdomesniu, sudėjusi kartu skirtingų atspalvių siūlus. Moherio dėka derinukas virto ne paprastu melanžu, o subtilia ir gilia spalva.
Gražus sprendimas ir palikti pynes tik priekyje. Tokias dailias pynes!
Kaklui ir krūtinei apšiltinti žmonės visais laikais naudojo pačių įvairiausių formų mezginius – tiek skaras, tiek šalikus, tiek įvairiausių formų ir konstrukcijų šiltukus – nelygu epocha, tradicijos ir mados tendencijos. Daiktų apgavikų taip pat niekada netrūko, prisiminkite tik marškinių rankogalius ar apykakles, imituojančius visą daiktą po apačia. Pastaroji tendencija akivaizdžiai turi ekonomines šaknis – mažiau reikia medžiagos! Šiais laikais jokių tekstilės trūkumų mes neišgyvename, atvirkščiai, bet žmogaus noras apžaisti madą, kurti iliuzijas savitai interpretuoti tradicijas niekur nedingo. Ant pečių užmestas megztukas, surištas priekyje rankovėmis, kad nepasimestų, sukuria neformalaus, atsipalaidavusio stiliaus įvaizdį, kartu suteikdamas aprangai papildomo įdomumo ir sluoksniavimo, bet kas pasakė, jog tam reikalui reikia tikro megztuko? 😉
Jolanta ne tik sukuria žavingą jo iliuziją, numegzdama ištisą nugarą su dviejų dalių priekiu, bet ir turi gerokai universalesnį kaklašildį, nei tokiu būtų tikras ant pečių užmestas megztinis.
Angliškas stulpelis suteikia mezginiui apimties, purumo ir dvipusiškumo, sustiprindamas užmesto megztuko iliuziją, bet lygios geometrinės formos mezginys iš tiesų telpa po viršutiniu rūbu, šildo nugarą be jokių nereikalingų dvigubų storių, o priekinės dalys gali būti ne tik rišamos kaip rankovės, bet ir drapiruojamos kaip tikras šalikas.
Perlenkus kaklašildį pusiau jis ir virsta tikru dvigubu šaliku, pasiruošusiu nusirengus keliais fokusininko rankų mostais susidėlioti ant kūno taip, kaip norisi to momento įvaizdžiui, temperatūrai ar stiliui.
Baigiasi kalendorinė žiema ir pagal jau per porą metų susiklosčiusią tradiciją, abi su Gitana demonstruojamės, kaip mums sekasi megzti Stephen West kojines pagal kiekvieno mėnesio metinį abonementą. Ir taip, kaip turbūt jau supratote iš pavadinimo, mes pradėjome trečią sezoną 😉 . Grynai Gitanos dėka, turiu pasakyti, nes aš į antrų metų pabaigą nuolat vėlavau ir jaučiausi truputį tokia padususi, nors gruodžio poros idėja man tikrai labai patiko.
Nuotraukose Gitanos pora akivaizdžiai yra arčiausiai originalios idėjos, iš kurios aš paėmiau tik konstrukciją savaip sudėliojusi spalvas. Gitana išsaugojo ir spalvų vietas, ir – svarbiausia! – numezgė originalią versiją su moheriu. Kai tik buvo paskelbtas modelis, abi aptarėm, kad labai jau jis “šikarnas”, svarstėm, dėti tą moherį ar ne. Tai Gitana ne tik pridėjo, pridėjo patį prašmatniausią ir švelniausią, sakė, tik toks namie po ranka pasitaikė. O kai jo neužteko, teko prisipirkti, bet šita istorija aš turbūt nieko nenustebinsiu… 😉 . Padui ir krašteliui moheris beveik tokios pat spalvos kaip ir kojininis siūlas, o priekio van gogh’inį margumą labai subtiliai apgaubia šviesaus moherio rūkelis.
Pridėjus moherį, kojinės gavosi didokos, jų nemačiau, nuotraukoje gerai atrodo ir ant pačios mezgėjos kojų, bet Gitana sakė, kad labiau vyriškai kojai bus. Man užtenka tik pagalvoti apie tą prabangų moherį ir net neįsivaizduoju, iš kur realybėje gauti princą, kurio gyslomis tekėtų tokio mėlynumo kraujas?
Aš labiau pasinaudojau šito modelio konstrukcija, kai atskirai mezgama priekinė ir padinė pėdos dalys, pasiėmiau dovanų gautą vieną gražiausių Opal Hundertwasser kamuoliukų ir dar ryškumui pridėjau šiek tiek vienspalvių. Man visada gražu, kai iš pereinamų siūlų mezgami daiktai iš detalių (nors tokias konstrukcijas jau senokai esu palikusi prisiminimuose) ir nesutampa spalvos. Tai pagrindinė mano šitos poros vinis ir turėjo būti tas pats margas siūlas, bet skirtingai susitinkantis pado ir pėdos viršaus dalyse.
Dažnai vėluodama, aš neretai velkuosi Gitanai iš paskos ne tik laiko, bet ir idėjų prasme. Kai nesugalvoju, kokias spalvas parinkti, spėju į ją nusižiūrėti, bet šios pirmosios 2025 metų poros sutapimai (netolygių, virpančių spalvų dryžiai) tikrai yra atsitiktinumas. Gitana savo porai pasirinko vieną vienspalvį siūlą, kitą – vienos spalvos, bet persiliejančios nuo šviesios iki tamsios. Tamsesnėse vietose tų siūlų tonas sutampa, todėl dryžiai nėra tokie mechaniškai subraukyti, o primena raibuliuojantį vandenį.
Aš savo porą pradėjau megzti mėnesio gale, specialiai taupiau ją kelionei, nes kojinės – vienas pačių geriausių kelioninių projektų, sunku paneigti. O kad važiavau į Wallhauseną, į Schoppel-wolle organizuotas siūlų dienas, kuriose buvo pristatoma nauja kolekcija, susirinkau visus mažus šio gamintojo kojininių siūlų kamuoliukus, kuriuos gaudavau kiekvienais metais naujai kolekcijai pasirodžius. Pasirinkimas buvo truputį pagalvotas, bet daugiau atsitiktinis, nes kol nepamegsi, nesužinosi, kas, kaip ir su kuo tinka. Prisiminiau ta proga Rasą, kuri į kelionę pasiima kelis atsitiktinius kojininių siūlų kamuoliukus ir… tikisi, kad jie sulips į kokią naują ir gražią sąjungą 😉 . Norėdama atsitiktinumui padėti, aš paėmiau truputį atsargai (kai jau kojinės buvo baigtos, paaiškėjo, kad iš tos atsargos dar kokios trys poros būtų išėję 😉 ), kad netikus vienam kamuoliukui, turėčiau ką paimti vietoj jo.
Juokingiausia dalis buvo, kai nusiunčiau Gitanai savo pradžią (tie kamuoliukai Vilniaus oro uosto laukimo salėje) ir ji man atrašė, kad šitos kojinės taip greitai mezgasi, jog neužteks kelionei. Juokauja? Aš važiuoju tik savaitgaliui ir į darbinę kelionę, planų turėjau visoms dienoms per akis ir ausis, o mezgimui buvo numatytos tik valandėlės lėktuvuose, traukiniuose, gal viešbutyje prieš miegą ar ankstų rytą.
Taip ir mezgiau, nes prie pagrindinės programos Wallhausene, aš dar labai intensyviai tyrinėjau tarpinę stotelę – Niurnbergą. Ir nesupratau, kas vyksta – atrodė, kad Gitanos žodžiai visai nepriklausomai nuo mano valios ima pildytis kaip kokia pranašystė. Truputį pamezgiau lėktuve, traukinyje išsitraukdavau mezginį tik tada, kai kelionė būdavo ilgesnė nei valandą (visi, keliavę Vokietijos traukiniais žino, ką aš turiu galvoje, dėl savo nenuspėjamumo ir nuolatinių staigių pokyčių ši transporto priemonė tikrai nėra skirta nei relaksui, nei silpnų nervų keliautojams), bet kažkokiu stebuklingu būdu kojinės tiesiog ėmė materializuotis mano akyse.
Nuo pabertų kamuoliukų Vilniaus oro uoste (ten ir užsidėjau, namie tik susirinkau siūlus) iki Schoppel-wolle madų šou šeštadienio vakarą aš po intensyvių dviejų dienų ant podiumo prieš pasirodant modeliams spėjau nufotografuoti jau antros kojinės pradžią.
Mezgiau abi pakaitomis, kad lengviau suvaldyčiau skirtingų spalvų kamuoliukus, bet sekmadienio rytą, laukdama traukinio atgal į Niurnbergą, jau buvo peržengusi kulnus, tame pačiame traukinyje pabaigiau vieną kojinę, o paskutinė nuotrauka yra iš ką tik Vilniuje nusileidusio lėktuvo – pabaigiau antrą lėktuvui jau riedant žeme. Jei nors lašiuką būčiau skyrus daugiau mezgimui, ne tik visai atliekamas minutes, tikrai būtų tos poros neužtekę!
Namie beliko išskalbti, išblokuoti ir gražiai nufotografuoti 🙂 .
Aš buvau taip įkvėpta tokio beveik stebuklingo pačių kojinių nusimezgimo, kad nekantriai sulaukusi vasario poros, nieko nelaukus, čiupau virbalus.
Vasario pora buvo sumanyta kojininių siūlų galiukams, penkių spalvų, aš norėjau iš tiesų panaudoti turimus galiukus, tai eigoje ne viena pilka dubliavo kitą, bet šiai porai man tiko toks chaotiškas margumas.
Mezgėm abi nematydamos viena kitos porų, bet matyt kažkokia vienijanti gija ir be pamatymo mus jungia (bendra gatvė ar ilga mezgimo draugystė?). Aš naudojau daugiau atspalvių vienspalvių siūlų, o Gitana tarpais mezgė margą Schoppel-wolle kamuoliuką, todėl ir kojinės atrodo daug turtingesnės ir sudėtingesnės bei spalvingesnės, nei būtų tiesiog iš tvarkingų penkių spalvų. Parinkusi giminingus raudonai violetiškus atspalvius Gitana išvengė rėksmingos mišrainės – giminingas koloritas apjungė viską į labai gražią harmoningą visumą.
Jurgitai užkūrus lietuviškų pirštinių sąjūdį, į jį įsijungė nemažai mezgėjų. Kas kabino giliau, kas įkrito plačiau, bet net jei nebuvo baigtos visos poros, mūsų lietuviškas mezgimo ratas gerokai praturtėjo ir naujais raštais, ir naujais atradimais, ir naujais patyrimais, nekalbant apie labai realius vaisius naujų unikalių porų pavidalu.
Labai tikiuosi dar šiame dienoraštyje daugiau rezultatų parodyti (pasirodykite, mezgusios iš islandiškos Einband ir Farerų salų Sirri vilnos!), šiandien – Eglės pora. Su jos mintimis, pastabomis, nuostabiomis nuotraukomis ir labai įspūdinga baigta pora. Plonyčiais virbalais megzta žakardu – trim siūlais vienoje eilutėje!!!
“Pusę vasaros planuota, godota, nerimauta, skaityta, kalbėta, svarstyta apie senovinių lietuviškų pirštinių mezgimą. Ir štai tas momentas atėjo. Muziejinis eksponatas pasirinktas, siūlai ir virbalai (adatos?) išrikiuoti, raštas (beveik) rekonstruotas. Viską kol kas matau kaip per tirštą rūką. Bet… Turiu nuostabią bendramezgėjų grupę. Mus visas subūrusią mielą Jurgitą (@jurgitamie). Ir didelį norą nusimegzti Promočiučių pirštines, kurias dėvėdama susijungsiu su močiute Juze ir promočiute Uršule. Ir tikiu, rūkai išsisklaidys.
Megzdama šias senovines pirštines, jaučiuosi, kaip kokiam žaidime. Pradžia slėpėsi rūkuose, dabar vėl lyg kokios šaknys ir kebeknės. Bet judu į priekį, akis po akies. Viena akis po vienos akies. Vis galvoju apie močiutes ir promočiutes. Pavartau senas nuotraukas, išbūnu graudulį. Leidžiu sau neskubėti. Dėlioti ožekšnių širdutes, apjungiančias šias moterų kartas.
Noriu pasidžiaugt: lietuviškų tradicinių pirštinių mezgimas – tarsi kokia neatverta gėrybių skrynutė! Pravėriau dangtelį, o iš ten pasipylė gausa netikėtų dalykų. Tariamės su #lietuviškųpirštiniųKAL bendramezgėjomis, kalbinu mamą, drauges ir pažįstamas, ar jų šeimų moterys mezgė pirštines. Tada, visai netikėtai sulaukiu skambučių su pasakojimais, nes pakalbintosios tyrinėja toliau. Siūlai ir pasakojimai jungiasi, raštas ryškėja, širdys dalinasi.
Pats lėčiausias mano mezginys. Pirma atėjusi mintis – turbūt dėl to, kad 3 spalvos vienoje eilėje. Nors labiausiai tikėtina, kad kiekviena akis susijus su senomis istorijomis, kurias išgirstu. Apie vieną mano Močiutę, kuri mezgė kojines ir pirštines. Ir kitą Močiutę, kuri nėrė staltieses. Kol apie jas pagalvoju, valandžiukė ir prabėga.
Nykščio “žaizdą” uždengiau ligustro lapais. Toliau mezgu, skaitau, kalbuosi, dalinuosi, svarstau, kokios tos moterys, mamos, seserys, močiutės buvo. Gerai skaičiuojančios ir vizualizuojančios tai tikrai. Nes išmegzti tokius raštus be kompiuterių, milimetrinio popieriaus ar kitų pagalbų, manau buvo įmanoma ne kiekvienai.
Ten tolumoje, prie horizonto matosi pabaiga. O dabar dar tik pusiaukelė. Kairė ranka apšiltinta, o dešinę laikysiu užantyje, prie širdies, kur šiltai įsitaisiusios Močiutės, stebi, kaip aš čia darbuojuos, virbalais švytruojuos.
Mezgiau iš archyvinės nuotraukos. Originalas yra Kauno M. K. Čiurlionio muziejaus archyve (būtų įdomu pamatyti).”
Siekdami teikti geriausią patirtį, įrenginio informacijai saugoti ir (arba) pasiekti, naudojame tokias technologijas kaip slapukus. Jei sutiksite su šiomis technologijomis, galėsime apdoroti duomenis, tokius kaip naršymo elgsena arba unikalūs ID šioje svetainėje. Nesutikimas arba sutikimo atšaukimas gali neigiamai paveikti tam tikras funkcijas.
Funkcinis
Visada aktyvus
Techninė saugykla arba prieiga yra griežtai būtina siekiant teisėto tikslo – sudaryti sąlygas naudotis konkrečia paslauga, kurios aiškiai paprašė abonentas arba naudotojas, arba tik tam, kad būtų galima perduoti ryšį elektroninių ryšių tinklu.
Parinktys
Techninė saugykla arba prieiga yra būtina teisėtam tikslui išsaugoti nuostatas, kurių neprašo abonentas ar vartotojas.
Statistika
Techninė saugykla arba prieiga, kuri naudojama tik statistiniais tikslais.Techninė saugykla arba prieiga, kuri naudojama tik anoniminiais statistikos tikslais. Be teismo šaukimo, jūsų interneto paslaugų teikėjo savanoriško įsipareigojimo ar papildomų įrašų iš trečiosios šalies, vien šiuo tikslu saugoma ar gauta informacija paprastai negali būti naudojama jūsų tapatybei nustatyti.
Rinkodara
Techninė saugykla arba prieiga reikalinga norint sukurti naudotojo profilius reklamai siųsti arba sekti vartotoją svetainėje ar keliose svetainėse panašiais rinkodaros tikslais.
