-Dienoraštis – Puslapis 137

Močiutės kvadratėliai

2023-01-222022-06-15

Močiutės kvadratėliai – vienas tų mados atraminių stulpų, kurie pastebimi kartais dažniau ir ryškiau, kartais pasitraukia į šešėlį, bet niekada neprapuls, nes šiame rašte (ir jo interpretacijose) slypi milžiniškas potencialas. Aiškiai matomas rankų darbo pėdsakas jungiasi su paprasto ornamento ekspresija ir labai ryškiais spalviniais žaidimais. Ta stilinga rankdarbio ir meno sąjunga garantuoja močiutės kvadratėliams milžinišką gerbėjų auditoriją – tiek nėrėjų ir mezgėjų, tiek mados dizainerių, tiek jautriai mados vėjus jaučiančių stileivų.

Tą kūrybinę ugnį karts nuo karto pakursto žymūs dizaineriai ir nuo jų neatsiliekanti armija nėrėjų (didelis šio rašto gerumas yra jo prieinamumas patiems pradedantiesiems, nes paprasčiau sunkiai rasite 😉 ). Manęs niekada nereikėjo traukti į šią stovyklą, visada joje buvau. Bet kaip ir savu miestu ar namais – būdamas imi tiesiog nebepastebėti gerumo, kuris tave supa nuolat, reikia, kad kas pavestų į šoną ir pabaksnotų pirštu. Aš laiminga, nes MZ tokių progų vis karts nuo karto pasitaiko ir aš pradedu eilinį močiutės kvadratėlių projektą. Rudenį ne viena mezgėja rinkosi siūlus (beje, tuos pačius, kaip ir šiandieninis nėrinys 🙂 ) nertiems Miu Miu šalikėliams ir aš jau buvau beveik beužkimbanti ant kabliuko, bet kažkas nukreipė mano dėmesį kitų projektų link.

Šį kartą tokiu žmogum man tapo Jolanta ir pamačiusi jos nėrinius (ir dar gavus nuorodą į šias tos pačios dizainerės liemenes) nebeatlaikiau. Kadangi ruošiausi kelionei, tai pradėjau vienspalvę skarą, tokiu būdu kaip ir prisimindama rudeninius šalikėlius, bet tikrai ja neapsiribosiu (artimiausiuose planuose (po pledo) – švarkelis-paltukas).

Jolanta dabar su įkvėpimu įgriuvusi į nertų močiutės kvadratėlių pasaulį, o vandenys platūs, nes nešiotojų yra dosnus būrys 😉 , gal išnėrusi pasirodys su naujais kūriniais, bet įtariu, ir ši vienintelė nuotrauka su nauju anūkėlės sarafaniuku (antrai jau toks pats tuo metu buvo baigiamas) turės sprogstamos bombos efektą ne viename projektų krepšyje ir planuose 😉 .

Jolantos Pupkės nerta suknytė anūkei ir nuotrauka, pagrindinis siūlas – WYS Bluefaced Leicester 315.

Pagrindinis vasaros aksesuaras

2023-01-222022-06-14

Per pastarųjų metų karščius ir sausras jau kiek primiršom savo lietuvišką realybę, kai vasara būna trečią birželio pirmadienį ir antrą liepos antradienį – jei tuo metu dirbai, tai lengvai galėjai ir nepastebėti. Nepaisant to, man vis tiek atrodo, kad tokio ilgo ir šalto pavasario NIEKADA nebuvo. Ir visai nenustebau, kai birželio pradžioje su nauja skara į MZ užsukusi Inga prisipažino, kad ji yra nuolat laikoma darbe budėjimo režime, kad visada sušalus galėtų ja apsigaubti ar įsisupti. Tą vakarą ji ir namo su ja grįžo, toks “šiltas” vasaros vakaras pasitaikė 😉 .

Skara yra labai universalus aksesuaras ir estiškos vilnos šiluma, lengvumas ir gražumas prideda jai papildomų taškų. Dydis taip pat – tokią ir užsiklosi, ir apsigaubsi, ir įsisupsi.

Dažnai estiškos vilnos perėjimai sukelia ne tik pasigėrėjimo atodūsių, bet ir tokių su klaustukais paraštėse – kaip megzti, kad spalvos atsiskleistų tau gražiausiu ir palankiausiu būdu. Entrelac yra technika, kuri su pereinamų spalvų siūlais visada sudarys tvirtą ir harmoningą sąjungą, o jei eigoje tektų truputuką kamuoliukus persisukti, tai kam santykiuose netenka pasišlifuoti aštresnių kampų (šiuo atveju, atvirkščiai, vengiame susiliejimo)?

Entrelac yra graži visais pavidalais, net pačiais paprasčiausiais vienodais baziniais kvadratėliais, bet kojininį mezgimą pakeitęs ripsas suteikia skarai ir papildomo purumo, ir vienodas abi puses, o netolygios dalys sukuria sudėtingą, audimą primenantį ornamentą – neprideda didelio papildomo vargo mezgant, o efektą pastiprina keliagubai.

Ingos Dautartienės megzta skara iš estiškos Aade Long 8/2 artistic vllnos.

Šalmukas ir sportbačiai nuo gimimo

2023-01-222022-06-13

Ką daro mezgantis žmogus, grįždamas iš draugių susitikimo, kur ką tik sužinojo apie kompanijos pagausėjimą? Aišku, keliauja į siūlų parduotuvę pačių švelniausių siūlų naujam žmogui pasitikti 🙂 . Kam pledukai ar megztukai prie širdies, su vėjeliu ir paspirtuku skraidanti naginga draugė, nenuostabu, išsirinko pačios kiečiausios pirmosios avalynės modelį – nertus converse sportbatukus, kurie ir šilti, ir švelnučiai, ir labai stilingi 🙂 .

Kepurytė prie tokios avalynės – šalmukas, kad nuo pat kūdikystės pratintųsi prie aktyvaus gyvenimo būdo 😉 . O ir paraleliai ausys nešals. Pati mezgėja nebepamena modelio kilmės, megztas jis seniau ir sau pačiai. Labiau patyrę pastebės, kaip gudriai įstrižo rašto pagalba sumodeliuota jo forma! Prie tokio komplekto – diržas (gali būti ir šalikiukas). Reikia tikėtis, kad kitos draugės iš tos pačios kompanijos parūpins kokią transporto priemonę prie geros pirmosios ekipuotės 😉 .

Viktorijos Žilinskaitės nerti sportbatukai ir megzta kepuraitė su priedu. Siūlai – Drops Cotton Merino 10, 16, 28; batukų modelis – “Baby Converse”.

Beveik 3 kilogramai ir daugiau nei 7 kilometrai

2023-01-222022-06-10

Šiandieninio įrašo herojus (kaip matote iš nuotraukų, greičiau reikėtų vartoti daugiskaitą) – labai ypatingas projektas, pareikalavęs daugybės resursų tiek medžiagų (beveik 3 kg marginto Zauberwolle merino!), tiek laiko prasme (ir mezgimo, ir net pirkimo, išsidėliojusio per kelis užsakymus), bet finišo gale laukė tikrai viso to vertas prizas – fantastinio dydžio, švelnumo ir gražumo pledas! Spėju, ne ką mažiau įspūdingesnis buvo ir procesas – megzti vidutinio storio švelnų siūlą pasikartojančiu raštu gėrintis beveik nepasikartojančiais (ir nelabai nuprognozuojamais) spalviniais perėjimais. Ne viena mezgėja tokį “darbą” išmainys į atostogas, baliuką sode ir turistinę kelionę kartu sudėjus 😉 . Jau nebesuseku, kokiu laiku jis buvo mezgamas, bet taip įsivaizduoju žiemą ant kelių…

Aišku, daiktas traukiantis akį – toks pat grandiozinis antras melsvas jau buvo mezgamas dovanų, nuotraukoje jo dar tik pradžia.

Neabejoju, modelis daugeliui pažįstamas (pati mezgiau jo apvalią versiją) ir variantų nueiti ilgą kelią po 10 akių yra pačių įvairiausių – nuo visiškų likučių panaudojimo iki savito spalvinių gabalėlių derinimo, bet Deimantė pasirinko malonų ir užtikrintą kelią (jei mezgimo maršrutus reikėtų kažkaip apibūdinti, tai šis man primintų takelį išpuoselėtame sode tarp kvepiančių rožių) – pačius gražiausius siūlų gamintojo sudarytus spalvynus, belieka tik mėgautis vis naujai atsiskleidžiančiomis spalvomis ir jų deriniais su kaimyninėmis juostomis. Geras bei patikimas siūlas turi ir kitų privalumų – kai numezgi tokią nedidelio miestelio dydžio pievą, labai norisi, kad ji ilgai ir laimingai gyventų, kad nuolat džiugintų akį ir būtų labai maloni liestis.

Šiandieninio įrašo herojus, koks bebūtų ryškus, turi priešistorę, stipriai man padariusią įspūdį savo užmoju beveik pačioje MZ gyvavimo padžioje, ir dar stipresnį dabar, pagaliau po tiek metų išvydus rezultatą.

Noro Kureyon siūlai MZ atsirado su jos pradžia ir buvo vienas iš mano išsvajotos parduotuvės atraminių stulpų – taip juos mylėjau. Įspūdį jie darė ne man vienai, bet buvo tokie brangūs, kad dažniausiai mezgėjos rinkdavosi juos kaip prieskonius – ką paspalvinti ar paraštuoti. Arba kokiam nedideliam aksesuarui. Megztinis iš tokių siūlų būdavo labai išskirtinė šventė. O Deimantė ėmė juos pirkti… pledui! Aš dar tada nebuvau tokia pledų mezgimo ir naudojimo fanė (dabar tai suprantu, kad jei kur reikia investuoti, tai į antklodes, kurios pergyvens ne vieną mados bangą ir visą plejadą megztinių, jau nekalbant apie nuolat sėjamas pirštines), bet tuomet tai man buvo panašu į kelionę į kosmosą. Pirkti siūlus, kurie išties kainavo karvę, pledui! Tuo metu tai atrodė tokia prabangos viršūnė kaip kai kam jachtos, pilys ar privatūs sporto klubai.

Deimantė išsidėliojo ir tą procesą laike – vis užsukdavo prisipirkti kamuoliuką kitą, spalvų numeriai čia kertinio vaidmens nevaidino, nes visos spalvos harmoningai derėjo tarpusavyje, o ir ta pilis, perkama po kambarį, turbūt ne taip drastiškai atrodė, ir suko ratą po rato tas 10 akių pačių gražiausių ir išskirtiniausių spalvų pasaulyje, kol sudėliojo tuos ir taip gražius kamuoliukus į žadą gniaužiantį, brangakmenių spalvomis žėrintį mezginį. Šiltas ir lengvas (Noro siūlai išsiskyrė iš kitų ne tik unikaliomis spalvomis, bet ir beveik perpus mažesniu svoriu), šis pledas gyvena toje grožio pasaulio dalyje, kur tekstilė ribojasi su juvelyrika. Ir leidžia naujus stebuklingus daigelius, kurie nepastebimai – akytė po akytės, juosta po juostos, tėvus priauga. Net tokius milžiniškus, daugiau nei dviejų metrų kraštinės kvadratus…

Deimantės Garuolytės megztos antklodės ir nuotraukos. Pirmasis megztas iš Zauberwolle 1701 (Papūga), kitas – 1535 (Pakrantės akmenys). Trečiasis megztas iš įvairių atspalvių Noro Kureyon. Visų modelis – “Ten Stitches Blanket“.

Ankstesni įrašai