entrelac

Rudenį ir žiemą daugelio rankos pačios nesąmoningai tiesiasi prie pačių spalvočiausių kamuoliukų ir mes taip elgiamės neatsitiktinai. Mūsų protėviai, gyvendami gamtos ritmais, darė tą patį (tik siūlus teko patiems spalvintis 😉 ). Kad išsaugotų tikėjimą, jog saulė sugrįš, gamta atgims, nieko netrūks, jie stengėsi atėjus tamsai, šalčiui ir nederliui apsupti save to gero laiko simboliais – šventiniai rūbai ryškūs, papuošimai spalvingi, o vaišių stalai pagal galimybes kuo gausiau nukrauti. Mes dabar gyvename nuolatinės gausos ir pertekliaus laikais, nebijome nei sušalti, nei neprivalgyti, bet nuo gamtos sunku pabėgti – lapkričio dangus neretai ir mus prispaudžia, tamsa pristabdo, monochromija prislegia. Pats geriausias vaistas šaltojo ir tamsaus pusmečio slogučiui įveikti – apsupti save gražiais vaizdais, gausos ženklais, šviesa ir spalvomis. Mezgantys žmonės pastarųjų “vaistų” turi į valias ir gali ilgai jais džiaugtis – ir megzdami spalvotais siūlais, ir paskui tokius drabužius vilkėdami.

Apie nuostabų šios dienos įrašo herojų nelabai ką turiu ir bepridurti, tik och ir ach – nuotraukos pačios labai iškalbingos! Tokius mezginius, kaip Tatjanos entrelac technika megztą megztuką galima būtų išrašinėti receptu rudens laikotarpiui – Edition 3.0 siūlai yra skirti mažiausiems nešiotojams, todėl yra labai švelnūs ir greitai keičia spalvas, kas šiai technikai yra ypatingai tinkama (švelnumas tinka visada 😉 ). Tatjana dar išsirinko vieną gražiausių, ryškiausių ir skambiausių spalvynų – anglišką sodą. Kai gamta apmiršta, mes patys puoselėjame šilumą, spalvas ir žiedus, primindami sau, kad viskas sukasi ratu kartu su saule.

Tatjanos Liadnik megztas megztukas ir nuotraukos. Siūlai – Schoppel-wolle Edition 3.0 2296.