Entrelac technika ypatingai gerai draugauja su pereinamų spalvų siūlais, todėl nenuostabu, kad Sigitą užkabino. Numezgusi tokių skarų iš estiškos vilnos, ji išbandė tai pačiai technikai švelnius Zauberball kojininius siūlus, o ši skara numegzta iš grynos merino vilnos su dar ilgesniais perėjimais. Švelniai spalvas keičianti I-cord juostelė palei visą perimetrą dailiai aprėmina audimą imituojantį mezgimą ir kartu įsijungia į bendrą koloritą.
Įsivaizduokite du kamuoliukus (kad lengviau būtų, tai jų nuotraukos yra čia) ir pažiūrėkite į jau numegztos skaros nuotrauką – ar kam kyla klausimų, kodėl šitas reikalas toks įtraukiantis? Niekada nežinai iš anksto, net ir atidžiai pasirinkęs spalvas, kokie atspalviai bemezgant atsidurs vienas šalia kito (juostos mezgamos pakaitom iš dviejų kamuoliukų, reikalui esant galima ir lengvai pasukčiauti dėl galutinio rezultato, paimant nebūtinai taip, kaip gamintojas susuko 😉 ), pridėkite dar nevienodų stačiakampių koompoziciją ir čia jau bėdos daug rimtesnės nei “dar vieną eilutę”, čia jau norisi “dar vieną juostą”, o po “dar vieną”, nes kaip atidėsi lengvai į šoną, kai tavo akyse skleidžiasi tokia magija?
Sigita sakė, jog su šia skara padėjo tašką. Tam kartui. Aš tai nelabai tikiu, greičiau galvočiau apie kablelį, nes tokie svaiginantys burtai taip lengvai nepraeina… 😉
Sigitos Janušonienės megzta skara iš Schoppel-wolle Zauberball 100 2229 (Sfinksas) ir 2479 (Šunvyšnė).
