Vąšelis mane ištinka kaip gripas – retai ir ūmiai. Na gerai, gal nebūtinai gripas, juo sergu kartą per dešimt metų, bet šis įvykis prilygsta ūmiam virusiniam susirgimui. Neturiu jokios kitos išeities, kaip imti vąšelį ir nunerti kokį daiktą – tokį, kokiu tuo metu “susergu”, laisvos valios šiame reikale nedaug. Tada kuriam laikui praeina. Imuniteto nuo nėrimo tikrai nestiprinu, greičiau nedaug jo matau su mezgimu palyginus, tai ir užklumpa jis mane rečiau. O gal ir kitur šuo pakastas, tų virusų kelių nelabai suseksi… Saulė pastebėjo, kad dažniausiai aš susergu pledais, tas tiesa, nesiginčiju, bet šį kartą mane užklupo nertinis.
Nėriau jį pagal populiarų liaudišką receptą “Ką matau, tą dainuoju”. Pirmiausia pamačiau šį nertinį, bet nuo jo aprašymo mane sulaikė du dalykai. Pirmas – nerimtas. Aš lengvai skaitau mezgimo instrukcijas, jaučiu, jei labai būtų aktualu, turbūt įveikčiau jas ir ta kalba, kurios nemoku, kad tik kokia užuomina skaičių ar diagramų pavidalu būtų, ko niekaip nepasakyčiau apie nėrimo aprašymus, kalba čia jokios rolės nevaidina, tegu jie ir lietuviški būna. Bet žinau (ir tą nuolat kartoju visiems bijantiems instrukcijų) – tereikia kartą kitą nueiti tuo keliu ir viskas – jis jau pažįstamas!
Pagrindinė priežastis nerti savaip buvo mano nenoras turėti lygiai tokį patį megztuką, kokio nėrimas yra aprašytas, nors gražus jis man be galo, ne veltui taip ūmiai juo apsikrėčiau 😉 . Labai norėjau, kad koketė, rankogaliai ar net spalvų deriniai pagrindiniame plote turėtų savitumo. Kaip senovėje, kai kaimuose plito raštai. Viena kaimynė nusižiūrėjo nuo kitos, ne iki galo atsiminė, dar klaidą padarė, kitus siūlus turėjo ir žiūrėk – jau naujas raštas gimė. Ir net sekdamos viena kitą mezgėjos niekada nesipuošė vienodais rūbais, vis nuo savęs ką pridėdavo.
Tas savitumo siekimas man kainavo du kartus iš naujo nunertą koketę (trečias kartas nemelavo), nes vąšeliu nebuvo taip lengva paskaičiuoti platinimo ritmą. Pirmyn judėjau bandymų ir nuolatinio matavimosi keliu. Smulkius raštelius mezgiau tikrai iš lubų, pagrindinį raštą nusižiūrėjau nuo originalo, centrinėje dalyje visai atsisakiau spalvų, jas prisimindama tik nertinio apačioje ir rankogaliuose (pastarieji sąmoningai skirtingi).
Pagrindinis siūlas – Rowan Felted Tweed, jis man nertas gal net už megztą labiau patinka. Kaip ir islandiška Plotulopi vilna. Prie tamsiai mėlyno tvido didžiojoje dalyje priderinau labai neutralią Drops Karisma spalvą, o visos spalvotos juostelės nertos iš to, kas tiko 3 mm vąšeliui.
Nertinio įkvėpimo šaltinis – “Alpine Sweater“, siūlai – Rowan Felted Tweed 170, Drops Karisma 54, Istex Plotulopi 9448, 484, 2021, WYS Bluefaced Leicester DK 150, 301, 501, Aade Long 8/3 (šviesiai mėlyna) ir dar šio bei to po lašiuką. Nuotraukos – Jurgio Eidikio.
