“Tęsiu pernykštę išmegztų kelionių temą. Pievų ir gėlių temą. Nes kelionės susitraukė iki Lietuvos dydžio.”
Eglės mezginiai, įžvalgos ir nuotraukos man visada buvo puikiausias įrodymas, kad visas pasaulio gražumas ir įdomumas yra ne išorėje, o mūsų viduje. Kur su tuo vidiniu turtu bekeliausime, ten jį nuolat ir rasime. Bet pastarieji metai su savo išoriniais suvaržymais ne vieną mūsų pastūmėjo netikėtų atradimų link. Jei seniau su didžiausiu džiaugsmu leidau ramų laiką kaime, įspūdžių tikėdamasi iš užsieninių kelionių, tai šiemet tų įspūdžių aktyviai teko pačiai pasieiškoti ir taip, toje pačioje Lietuvoje. Apsižiūri kokiu 100 km (kol kas ;)) spinduliu vietovę aplink save, ieškai informacijos, klausinėji ir tiesiog važiuoji plačiai išplėstomis akimis. Ta pati Varėna, kuri dažniausiai mums asocijuojasi su maisto apsipirkimu kaimui, apsilankius turizmo centre, pasirodė visai kitokioje šviesoje. Iš pradžių bukletukai ir pasakojimai, paskui regioninė virtuvė… Apėjusios su dukra didžią dalį Vilniaus per žieminį uždarymą, tęsėm savo pėsčiųjų žygius vasarą ir jau gerokai tolimesnėse Lietuvos vietovėse. Ir viskas – ne tik išorinis grožėjimasis, bet ir savo krašto pažinimas, ne iš vadovėlių, o būnant, klausant, jaučiant. Ten, kur niekad nepagalvotum rimtai turistauti, pasirodo, per maža laiko viskam pamatyti. Ir niekur nereikia toli eiti – į seną mokyklą, mišką, ežerą šalia, žydinčią pievą…
Eglės Lašinskienės megztos kojinės ir nuotraukos. Siūlai – Opal Hundertwasser 1431 (Pozityvūs sielų medžiai, negatyvūs žmonių namai) kartu su Schoppel-wolle Wunderkleckse 2433 (Shin Kyo tiltas).
