Septynkojis

Ši Rasos kolekcija – ne mistiniam septynkojam, o realiam žmogui, kuris kojas turi tik dvi, užtai polėkio ir žaismės tiek, kad jokiais skaičiais nenusakysi.

Lyg ir vaikystės savaitėlė, kai kiekvienai dienai turėjai vis kitos spalvos tokį pat rūbą, tik čia kombinacijos ne tokios tiesmukos (kojos tai dvi, ne viena!) ir jų daug daugiau bei pačių įvairiausių. Gali rinktis porą pagal nuotaiką, kurios spalvos tau į širdį iš pat ryto šnabžda, gali išsitraukti porą kaip burtą.

Stebuklingi Wunderkleckse kamuoliukai – patys geriausi palydovai į pasaulį, kur kojinės nėra tik paprastas šildantis daiktas, o tarpininkas tarp rūbų ir paveikslų pasaulių. Jie taip įmantriai rankomis nudažyti, kad net vienoje partijoje nerasi dviejų vienodų kamuoliukų. Ir turbūt naivu tikėtis iš tokių siūlų vienodų kojinių… Užtai kojinės abstrakčios tapybos pavidalu gimsta lengvai it auga žolė – imi vieną kamuoliuką ir stebi, kaip iš po virbalų po truputį ima rastis spalvotos kompozicijos.

Rasa bandė šį procesą kiek suvaldyti, kai iš vieno kamuoliuko gavo tris skirtingas kojines. Tikėjosi rasti parduotuvėje dar vieną ir gal tokiu būdu būtų pavykę sudaryti daugiau mažiau panašias poreles, bet… 🙁 Shin-Kyo tiltas nėra tas spalvynas, kuris ilgai dulka lentynose, užtai šalia gali rasti kitų, ne mažiau gražių. (Gali rasti ir savo podėliukuose, jei gerai juos užlaikai ;)).

Wishdots – visai kita daina, bent taip atrodo iš pirmo žvilgsnio, bet iš jos numegzta dar krūvelė kojinių stebuklingu būdu susijungė į labai vientisą rudeniu kvepiančią kolekciją. Kai kas vienspalvis taip pat įsijungė į bendrą reikalą 😉

Norintys tvarkos, žinoma, gali suskirstyti kolekcijos dalis į sodresnį ar balsvesnį būrelius, bet gražiausiai man jos atrodo visos kartu, vienoje krūvoje, vieno būsimo laimingo nuolat keičiamos parodos ant kojų savininko rankose (ar kojose?).

Kolekciją apjungia ne tik rudeniškas koloritas, bet ir išmanus Rasos pagalvojimas visas kojines megzti vienodu raštu (3 akys geros, 1 išvirkščia) ir vienodo dydžio. Tokia atnara (be jokio papildomo stulpelio) man buvo tikras atradimas – pats raštas yra tamprus ir neleidžia mezginiui riestis, o atlenkus taip gražiai atrodo išvirkščios pusės gerų akių juostelės!

Rasos Drazdauskienės megztos kojinės iš Schoppel-wolle Wunderkleckse 2433 (Shin Kyo tiltas) ir 2322 (Wishdots) ir dar giminingas lašiukas kojininio šiobeito.

Rudens paletė

Liūdintiems prabėgusios vasaros (visada per anksti ir per trumpos) Vilma savo naujajame megztuke demonstruoja pačią gražiausią rudens pusę – pasakišką jo spalvyną. Ir kai prisimeni visus tuos vynus ir auksus, ir ypatingai ryškų mėlyną dangų tokios gamtos fone, daug smagiau žiūrėti į priekį. Juolab, kad ateina ne tik ypatingų spalvų, ir megztinių metas!

Numegztas gal net pavasarį ar vasaros pradžioje, šis megztukas tik dabar pradedamas nešioti – na, ar vien tai nėra pagrindas džiaugtis rudenišku oru!

Ir taip pakankamai spalvingas Shin-Kyo tilto koloritas juodų juostelių ir kraštelių bei pabaigos fone skamba ypatingai ryškiai ir skambiai. Dryžavimas ne tiesiomis juostomis, o zigzagu suteikia megztukui papildomo dramatizmo ir jėgos, kartu ir labai efektingai prisiderina prie figūros.

Margam merino vilnos siūlui Vilma parinko kiek plonesnį juodą Merino Land siūlą, prieš tai išbandžiusi Isager Alpaca 2. Pastarasis derinys liko skaroje, o megztiniui labiau lipo gryna vilna.

Konstrukcija, prasidėjusi gan tradiciškai (Vilma tik pažaidė su priekio ir nugaros iškirptės skirtumu), žemyn einant pareikalavo nemenko galvos pasukimo ir net pamezgimo atgal, bandant, kaip gražiau trumpomis eilėmis iš įstrižos linijos suformuoti lygią pabaigą. Dėl tokio efektingo rezultato – visi vargai atsipirko!

Vilmos Butkutės megztas megztukas iš Schoppel-wolle XL Klecks 2433 (Shin-Kyo tiltas) kartu su Rosarios4 Merino Land 17.

Geltonžiedė pieva

„Tęsiu pernykštę išmegztų kelionių temą. Pievų ir gėlių temą. Nes kelionės susitraukė iki Lietuvos dydžio.“

Eglės mezginiai, įžvalgos ir nuotraukos man visada buvo puikiausias įrodymas, kad visas pasaulio gražumas ir įdomumas yra ne išorėje, o mūsų viduje. Kur su tuo vidiniu turtu bekeliausime, ten jį nuolat ir rasime. Bet pastarieji metai su savo išoriniais suvaržymais ne vieną mūsų pastūmėjo netikėtų atradimų link. Jei seniau su didžiausiu džiaugsmu leidau ramų laiką kaime, įspūdžių tikėdamasi iš užsieninių kelionių, tai šiemet tų įspūdžių aktyviai teko pačiai pasieiškoti ir taip, toje pačioje Lietuvoje. Apsižiūri kokiu 100 km (kol kas ;)) spinduliu vietovę aplink save, ieškai informacijos, klausinėji ir tiesiog važiuoji plačiai išplėstomis akimis. Ta pati Varėna, kuri dažniausiai mums asocijuojasi su maisto apsipirkimu kaimui, apsilankius turizmo centre, pasirodė visai kitokioje šviesoje. Iš pradžių bukletukai ir pasakojimai, paskui regioninė virtuvė… Apėjusios su dukra didžią dalį Vilniaus per žieminį uždarymą, tęsėm savo pėsčiųjų žygius vasarą ir jau gerokai tolimesnėse Lietuvos vietovėse. Ir viskas – ne tik išorinis grožėjimasis, bet ir savo krašto pažinimas, ne iš vadovėlių, o būnant, klausant, jaučiant. Ten, kur niekad nepagalvotum rimtai turistauti, pasirodo, per maža laiko viskam pamatyti. Ir niekur nereikia toli eiti – į seną mokyklą, mišką, ežerą šalia, žydinčią pievą…

Eglės Lašinskienės megztos kojinės ir nuotraukos. Siūlai – Opal Hundertwasser 1431 (Pozityvūs sielų medžiai, negatyvūs žmonių namai) kartu su Schoppel-wolle Wunderkleckse 2433 (Shin Kyo tiltas).

Item added to cart.
0 items - 0,00