Lėtas laikas

Mezgimas dažnai laikomas meditacija, leidžianti žmogui pilnai išgyventi čia ir dabar būseną. Proceso lėtumas atveria portalą mezgančiam išsukti iš pasaulį valdančio ekonominio efektyvumo srovės į šalutinę, kur kartu su gamta viskas vyksta savu ritmu. Kur kojinės – akytė po akytės – lėtai ir mėgaujantis skeidžiasi kaip žiedai iš spalvotų kamuoliukų ir visai nesvarbu, kad paralelinėje visatoje koks nors fabrikas per tą laiką prigamina (o kai kas ir spėja suvartoti) jų milijonus. Tai yra nepalyginami dalykai – kaip svarstyklėmis pasverti dvi lėkštes, ant vienos kurių yra efektyvumas ir ekoniminė nauda bei produktų kiekis, o ant kitos – džiaugsmas daryti dalykus savo rankomis, mėgavimasis procesu ir gimstančiu rezultatu bei unikalūs daiktai su juos sukūrusio žmogaus rankų šiluma.

Abi kojinės rankų darbo poroje visai nebūtinai (o ir dažnai net neišeina kitaip) turi būti vienodos – kur gamtoje matėte du identiškus lapus ar žiedus?

Ir tegu dar rudeniui neįpusėjus prekybos centrai jau garsiai šaukia apie artėjančias Kalėdas, gyvendami savo ritmu mes dar mėgaujamės lėtu laiku ir išgyvename kiekvieną akimirką. Ten, kitame pasaulyje, prie kasos sukrauti blizgantys eglutės papuošalų kalnai, o mes lapkričio viduryje dar džiaugiamės gražuoliais rudeniškais moliūgais…

Daivos Juronytės megztos kojinės ir moliūgėliai bei nuotraukos. Siūlai – Zauberball Crazy 1564 (Tropinės žuvys).

Kalėdos virtuvėje

Jau tapo tradicija, kad iškart po MZ gimtadienio daugelis mezgėjų ima galvoti apie kitą artėjančią šventę – taip, tą pačią turbūt anksčiausią kalėdinę MZ eglutę, kuria mes atidarome prieššventinį laikotarpį keisdamosis savo rankų darbo dovanomis. Ir šių metų kalėdinių mainų tema – virtuviniai pašluostukai ir rankšluostukai.

Pas mus dar ši tema nėra tokia populiari, kaip visoje Europoje (galbūt ne tik Europoje, bet pasakoju apie tai, ką stebiu pati), kur virtuvinės šluostės karaliauja net kiekvienoje save gerbiančio muziejaus parduotuvėje (nuotraukos iš Oslo) kaip aktualiausias ir madingiausias dalykas (turiu galvoje ne rankdarbių muziejus 😉 ).

Tokio tipo rankdarbių sugrįžimo tendencija ryški jau ne pirmus metus – šitą labai skanaus raudonumo šluostę iš dvigubo Trio 1 siūlo aš gavau dovanų iš Isager kompanijos artėjančių Kalėdų proga, bijau suklysti, bet man atrodo, prieš trejus metus. Neslėpsiu, naudoti pagal paskirtį man pasirodė per daug didelė prašmatna ir pašluostukas sėkmingai tarnauja parduotuvėje siūlų pavyzdėliu, BET. Laikas eina ir tendencijos po truputuką kapsi, kapsi ir… prikapsi 😉 .

Šią vasarą aš Latvijoje jau visai kaip įprasto mezginio ėmiausi indų plovimo skuduriukų mezgimo, pritaikydama išmoktą trumpų eilių pagalba formuojamą apskritimą. Tiesa, kol kas dovanoms, bet jaučiate, kokia pažanga! 😉

Toli gražu ne tik kaimyninių šalių tendencijos į mano galvą prikapsėjo, Sigitos projektas vieną ketvirtadienio klubo vakarą gerokai į tą taurę šliūkštelėjo:

Kai papasakojau mamai apie šią naują tendenciją, ji sureagavo taip, kaip turbūt daugelis iš mūsų: „Yra dabar visokių medžiagų ir technologijų, kam savo darbą skirti tokiam trumpalaikiam dalykui, kaip indų šluostė, čia jau atgyvena”. Ir ji yra visiškai teisi – pilna pirkti patogių, nebrangių šluosčių iš pačių šiuolaikiškiausių medžiagų, kurios ir patogios, ir higieniškos, ir lengvai įgyjamos (išmetamos taip pat 😉 ). Bet yra ir kita šitos tiesos pusė – taip, kažkuria prasme tai yra žingsnis atgal, kai tokie daiktai buvo gaminami, nes nebuvo kitų alternatyvų (kaip ir daugelis daiktų, kuriuos dabar įsigyjame už truputį pinigų ir galvos nesukame), bet rankomis gamintos šluostės sugrįžimas į madą rodo labai aktualią šiandienos tendenciją – pasaulis daugelyje sričių jungia atbulinį bėgį, nes vis skausmingiau jaučia, kad dideliu greičiu judant į priekį ta pačia kryptimi mūsų Žemės laukia neišvengiamas ir greitas galas. Stabdo vartojimą, sugrąžina rankų darbo vertę, grįžta ne tik prie daiktų vartojimo, bet ir jų darymo pačiam džiaugsmo. Todėl siūlau kartu į bendrą traukinį 😉 .

Net jei jūs iki šiol manote, kad tai yra tuščias laiko švaistymas ir nereikalingas daiktas jūsų virtuvėje, o šventės norisi, siūlau pažiūrėti į šį projektą iš nedidelės perspektyvos. Mados tendencijos yra kaip vėjas – kovok prieš jį, kiek tik širdis geidžia, jis vis tiek pūs savo kryptimi ir anksčiau ar vėliau palies visus. Galimas daiktas, kad šiemet gavę dovaną, jūs netikėtai ją „atrasite” po kiek laiko, kai ši graži mada užtikrintai įsitvirtins mūsų virtuvėse – turėsite ir naudingą daiktą, ir mielą prisiminimą. Kitas dalykas – dažnai megztas dovanas mūsų eglutėse lydi įvairios priderintos smulkmenos, tai prie virtuvinio daikto kaip niekas kitas tiks visi skanūs dalykai, o rankdarbiaujantys žmonės turi auksines rankas visose srityje, faktas kaip… pyragas ;), todėl šių metų tema yra puiki proga tiek keliagubai pradžiuginti kolegą, tiek pačiam pasirodyti 😉 . Trečias dalykas – tai yra nedidelis daiktas ir mezgančiam žmogui yra puiki proga nedideliame formate išbandyti naują tekstūrinį raštą ar siūlą, kuris drabužiui gal nelabai, tai yra, šis projektas yra labai nesudėtingas bilietas į gražią šventę ir džiaugsmingą gana stresinio periodo pradžią. Todėl labai kviečiu visus norinčius!

Dabar apie šventės TAISYKLES. Visi, norintys dalyvauti, renkasi ketvirtadienį, spalio 26 dieną, tada klubo susitikimo metu (sakysim, 17.30 val.) visi išsitrauksime, kam ruošime dovaną. Dalyviai iš anksto pasiruošia anketą (ant A4 formato lapo, perlenktą du kartus, kad visų lapeliai būtų vienodi), kurioje turi būti:

  1. Vardas, pavardė, telefonas, elektroninis paštas (čia tam atvejui, jei tektų ką derinti iš anksto).
  2. Norai, pageidavimai, mėgstamos spalvos, virtuvės stilius ar dar kas, ką jūs laikysite svarbiu žinoti jums dovaną megsiančiam (nersiančiam ir kt.) žmogui.

Be kažkokių individualių norų keli bendri dalykai, kurių siūlyčiau laikytis visiems. Šluostė nėra labai aiškiai apibrėžtas dalykas, todėl į tą pačią temą įeina tiek indų plovimo, tiek šluostymo dalykai, tai gali būti ir virtuviniai rankšluostukai, o kam visai tai nepriimtina, turėkite galvoje ir puodkėles su padėkliukais. Siūlai turėtų būti medvilnė, linas ar kuris kitas lengvai prižiūrimas pluoštas, nes higiena virtuvėje – ne antraeilis dalykas. Ir jokių apribojimų technikoms – tinka viskas, ką padarysite iš siūlų 🙂 . Nuotraukose žemiau – Loretos rankšluostukas, austas iš lino:

Svarbiausia data, kurią visi dalyviai pasižymi raudonai kalendoriuje, yra pati šventė, kurios metu keisimės dovanomis ir švęsime prieškalėdinio sezono atidarymą. Tradiciškai tai bus pirmasis gruodžio ketvirtadienis, gruodžio 7 diena, ir dalyvavimas visiems žaidėjams yra privalomas, kad šventė visiems dovanotų tik geras emocijas ir džiaugsmą.

Iki pasimatymo!

Svajonių krepšelis

Šio Eglės neriamo krepšelio nuotraukų instagrame laukdavau kaip vaikystėje filmukų valandėlės – toks saldus man tas melanžinis margumas, o dar taip gražiai Eglės pateiktas ♥.

Tokio stiliaus puodkėles nerdavome iš babutytės (taip meiliai mano vaikystės kaime vadindavo mamos draugės, pas kurią vasarodavau, mamą) paruoštų siūlų likučių – ji iš kažkur gautą maišą siūlų atliekų taip sutvarkydavo, kad išmetimui skirtas daiktas tapdavo ne tik naudingu, bet ir pačiu gražiausiu man iki šiol. Maiše siūlai būdavo be jokios tvarkos sumesti trumpomis atkarpomis (ten buvo tikra ta žodžio prasme atliekos), amžinatilsį babutytė traukdavo po vieną ir rišdavo. Tada sukdavo tokį pačios pagamintą siūlą į kamuolį, bet jis plonas, kad galėtum ką megzti ar nerti, reikia daug tokių sudėti. Įsivaizduojate, tokia spalvų mišrainė susidarydavo! Mes nerdavome iš tokio sudėto siūlo puodkėles – tais laikais fotografija nebuvo taip lengvai prieinama ir niekam tikrai į galvą nebūtų atėję fotografuoti puodkėles iš siūlų atliekų, bet mano galvoje saugojamame prisiminimų albume jos yra vieni pačių gražiausių kadrų 🙂 .

Eglės maišelis, palyginus su babutytės likučių kamuoliukais, yra prašmatna ir prabanga – aš, augusi visiško siūlų bado metais, net dabar įkvepiu ir pamirštu kuriam laikui kvėpuoti, pamačiusi „likučių” rinkiniui priskirtą moherį su šilku. Bet galbūt tas moheris ir suvaidino tokį lemiamą vaidmenį derinyje (o gal ir koks kitas, slaptas 😉 , Eglės ingredientas), kad nunertas krepšelis puikiai laiko formą, nesitampo, nesideformuoja – jis net neturi pamušalo! – ir tikrai iš namuose prie ūkio naudojimo daikto (ko galėtum tikėtis iš tokio projekto) yra pakilęs į solidų ir prestižinį rankinių luomą.

Prie to, aišku, prisidėjo ir odinės rankenos – ir prie tvirtumo, ir prie užbaigtumo, ir prie stiliaus. Jos lyg rėmelis, suteikiantis paveikslui visai kitą statusą.

Pagrindiniai krepšelio ingredientai yra įvairiausių siūlų likučiai, kuriuos Eglė planavo visus sėkmingai sunaudoti. Kaip jai šitai sekėsi, galite atspėti iš pirmo karto 😉 . Jei kas nesusidūrė su likučiais ir nelabai supranta, apie kokį mastą čia kalba, tai sufleruoju – šita užduotis nepasisekė 😉 . Ir tai yra didelis gėris, atveriantis naujų gražių projektų galimybes – Eglė Ravelry šiam projektui jau suteikė numerį 😉 .

Esu mezgėja iki vidaus gelmių ir niekada nemaniau, kad imsiuosi nėrimo. Bet… atėjo toks emociškai sunkus metas, kai rankos nekilo megzti, bet protas sakė – daryk ką nors, išjudėk! Beskrolindama internete užmačiau krepšį, nertą iš likučių. Tokių visiškai visiškai likučių, kai siūlo ilgis pusmetris ar metras. Ir tai buvo impulsas “atsikratyti” tais visais galais galeliais. Sunkus buvo tik pirmasis “blynas” – 5 ar 7 cm apskritimukas. Toliau pagavo kūrybinė jėga, noras dėlioti siūlų derinius, juos fotografuoti. Krepšys didėjo ir nuotaika gerėjo! Ir štai turiu nuostabaus gerumo, didumo ir patogumo krepšį! Labai juo džiaugiuosi. Bekeldama šį įrašą prie pavadinimo parašiau #1, nes mano įsivaizdavimas, kad sunersiu visus likučius – buvo klaidingas. Sunėriau tik trečdalį.

Visuose Eglės projektuose prie siūlų spalvų ir derinių lygiomis teisėmis dalyvauja dar vienas dalyvis – jos nuostabios proceso ir jau gatavo daikto nuotraukos. Tegu jos ir yra nematomos, žiūrint realius, nešiojamus daiktus. Pilkųjų kardinolų reikšmė istorijoje akivaizdi visiems 😉 . Tokiame kontekste ir pats materialus megztas (nertas) daiktas turi visai kitą aurą.

Eglės Lašinskienės nertas krepšelis, pastabos ir nuotraukos. Siūlai – Rowan Felted Tweed, Drops Alpaca, Schachenmayr Rheuma Thermal Wolle, Drops Puna, Karisma, Cotton Merino, Baby Merino, turėtas moheris su šilku (Drops, Rowan, Isager) ir t.t. Spalvų kodai ir numeriai šiame projekte neturi jokios reikšmės, kaip ir nepilnas visų siūlų naudotų siūlų sąrašas, idėja akivaizdi 🙂 . Modelis – „Scrap Yarn Basket„.

Kalėdos virtuvėje

Jau tapo tradicija, kad iškart po MZ gimtadienio daugelis mezgėjų ima galvoti apie kitą artėjančią šventę – taip, tą pačią turbūt anksčiausią kalėdinę MZ eglutę, kuria mes atidarome prieššventinį laikotarpį keisdamosis savo rankų darbo dovanomis. Ir šių metų kalėdinių mainų tema – virtuviniai pašluostukai ir rankšluostukai.

Pas mus dar ši tema nėra tokia populiari, kaip visoje Europoje (galbūt ne tik Europoje, bet pasakoju apie tai, ką stebiu pati), kur virtuvinės šluostės karaliauja kiekvienoje save gerbiančio muziejaus parduotuvėje (nuotraukos iš Oslo) kaip aktualiausias ir madingiausias dalykas.

Tokio tipo rankdarbių sugrįžimo tendencija ryški jau ne pirmus metus – šitą labai skanaus raudonumo šluostę iš dvigubo Trio 1 siūlo aš gavau dovanų iš Isager kompanijos artėjančių Kalėdų proga, bijau suklysti, bet man atrodo, prieš trejus metus. Neslėpsiu, naudoti pagal paskirtį man pasirodė per daug didelė prašmatna ir pašluostukas sėkmingai tarnauja parduotuvėje siūlų pavyzdėliu, BET. Laikas eina ir tendencijos po truputuką kapsi, kapsi ir… prikapsi 😉 .

Šią vasarą aš Latvijoje jau visai kaip įprasto mezginio ėmiausi indų plovimo skuduriukų mezgimo, pritaikydama išmoktą trumpų eilių pagalba formuojamą apskritimą. Tiesa, kol kas dovanoms, bet jaučiate, kokia pažanga! 😉

Toli gražu ne tik kaimyninių šalių tendencijos į mano galvą prikapsėjo, Sigitos projektas vieną ketvirtadienio klubo vakarą gerokai į tą taurę šliūkštelėjo:

Kai papasakojau mamai apie šią naują tendenciją, ji sureagavo taip, kaip turbūt daugelis iš mūsų: „Yra dabar visokių medžiagų ir technologijų, kam savo darbą skirti tokiam trumpalaikiam dalykui, kaip indų šluostė, čia jau atgyvena”. Ir ji yra visiškai teisi – pilna pirkti patogių, nebrangių šluosčių iš pačių šiuolaikiškiausių medžiagų, kurios ir patogios, ir higieniškos, ir lengvai įgyjamos (išmetamos taip pat 😉 ). Bet yra ir kita šitos tiesos pusė – taip, kažkuria prasme tai yra žingsnis atgal, kai tokie daiktai buvo gaminami, nes nebuvo kitų alternatyvų (kaip ir daugelis daiktų, kuriuos dabar įsigyjame už truputį pinigų ir galvos nesukame), bet šio rankomis gamintos šluostės sugrįžimas į madą rodo labai aktualią šiandienos tendenciją – pasaulis daugelyje sričių jungia atbulinį bėgį, nes vis skausmingiau pajaučia, kad dideliu greičiu judant į priekį ta pačia kryptimi mūsų Žemės laukia neišvengiamas ir greitas galas. Stabdo vartojimą, sugrąžina rankų darbo vertę, grįžta ne tik prie daiktų vartojimo, bet ir jų darymo pačiam džiaugsmo. Todėl siūlau kartu į bendrą traukinį 😉 .

Net jei jūs iki šiol manote, kad tai yra tuščias laiko švaistymas ir nereikalingas daiktas jūsų virtuvėje, o šventės norisi, siūlau pažiūrėti į šį projektą iš nedidelės perspektyvos. Mados tendencijos yra kaip vėjas – kovok prieš jį, kiek tik širdis geidžia, jis vis tiek pūs savo kryptimi ir anksčiau ar vėliau palies visus. Galimas daiktas, kad šiemet gavę dovaną, jūs netikėtai ją „atrasite” po kiek laiko, kai ši graži mada užtikrintai įsitvirtins mūsų virtuvėse – turėsite ir naudingą daiktą, ir mielą prisiminimą. Kitas dalykas – dažnai megztas dovanas mūsų eglutėse lydi įvairios priderintos smulkmenos, tai prie virtuvinio daikto kaip niekas kitas tiks visi skanūs dalykai, o rankdarbiaujantys žmonės turi auksines rankas visose srityje, faktas kaip… pyragas ;), todėl šių metų tema yra puiki proga tiek keliagubai pradžiuginti kolegą, tiek pačiam pasirodyti 😉 . Trečias dalykas – tai yra nedidelis daiktas ir mezgančiam žmogui yra puiki proga nedideliame formate išbandyti naują tekstūrinį raštą ar siūlą, kuris drabužiui gal nelabai, tai yra, šis projektas yra labai nesudėtingas bilietas į gražią šventę ir džiaugsmingą gana stresinio periodo pradžią. Todėl labai kviečiu visus norinčius!

Dabar apie šventės TAISYKLES. Visi, norintys dalyvauti, renkasi ketvirtadienį, spalio 26 dieną, tada klubo susitikimo metu (sakysim, 17.30 val.) visi išsitrauksime, kam ruošime dovaną. Dalyviai iš anksto pasiruošia anketą (ant A4 formato lapo, perlenktą du kartus, kad visų lapeliai būtų vienodi), kurioje turi būti:

  1. Vardas, pavardė, telefonas, elektroninis paštas (čia tam atvejui, jei tektų ką derinti iš anksto).
  2. Norai, pageidavimai, mėgstamos spalvos, virtuvės stilius ar dar kas, ką jūs laikysite svarbiu žinoti jums dovaną megsiančiam (nersiančiam ir kt.) žmogui.

Be kažkokių individualių norų keli bendri dalykai, kurių siūlyčiau laikytis visiems. Šluostė nėra labai aiškiai apibrėžtas dalykas, todėl į tą pačią temą įeina tiek indų plovimo, tiek šluostymo dalykai, tai gali būti ir virtuviniai rankšluostukai, o kam visai tai nepriimtina, turėkite galvoje ir puodkėles su padėkliukais. Siūlai turėtų būti medvilnė, linas ar kuris kitas lengvai prižiūrimas pluoštas, nes higiena virtuvėje – ne antraeilis dalykas. Ir jokių apribojimų technikoms – tinka viskas, ką padarysite iš siūlų 🙂 . Nuotraukose žemiau – Loretos rankšluostukas, austas iš lino:

Svarbiausia data, kurią visi dalyviai pasižymi raudonai kalendoriuje, yra pati šventė, kurios metu keisimės dovanomis ir švęsime prieškalėdinio sezono atidarymą. Tradiciškai tai bus pirmasis gruodžio ketvirtadienis, gruodžio 7 diena, ir dalyvavimas visiems žaidėjams yra privalomas, kad šventė visiems dovanotų tik geras emocijas ir džiaugsmą.

Iki pasimatymo!

Item added to cart.
0 items - 0,00