Tradicijos

Anastasija turi labai vertingą ir ne taip jau dažnai šiais vartojimo laikais pasitaikantį praktiškumo geną – mezga tai, kas nešiojama, kas tinka ir patinka, permezga (!), jei nebenešioja ir – svarbiausia – visiems siūlų galiukams ji randa patį gražiausią pritaikymą naujo mylimo rūbo, o ne švediško stalo kandims pavidalu.

Man taip gražu žiūrėti, kokia ji dėmesinga visoms turimoms atsargoms, nesvarbu, kiek ko belikę, prisiderina, ką reikia, ir ne šiaip sunaudoja, kad tik sunaudotų, o pagalvojus numezga naują gražų, reikalingą ir nešiojamą daiktą. Kai taip lengva dabartiniame pertekliuje gyvenant pamiršti viską pabaigus mezginį ir nesukti galvos dėl jokio siūlo kamuolėlio, juo labiau pusės ar dar mažiau, ji su didele pagarba visiems gamintojams (tik pagalvokite, kokį ilgą kelią nueina siūlų kamuoliukas nuo avies nuosavo kailiuko iki siūlų parduotuvių lentynų!) stengiasi rasti kiekvienam siūlui jo vertą projektą – tai yra tokį, kuris bus mylimas ir naudojamas.

Pamenate jos margą megztinį iš islandiškos Plotulopi vilnos megztinį, atpažįstate spalvas? Aišku, kad mezgant raštuotus megztinius, visada lieka daug likučių, ypač tokio skalsaus ir po >100 g supakuoto siūlo – kartais tik vos vos praimame kamuoliuką (ar diską Plotulopi atveju). Tai prašom – visos trys megztuke naudotos spalvos sugulė į labai smagią, jaukią, šiltą ir dailią liemenę 🙂 .

Anastasya Zaychenko megzta liemenė iš Istex Plotulopi 1030, 1032, 1424, modelis – „Kreuzberg„.

Pavasarinė žaluma

Jei žiemą ir vasarą mes dar galime kažkaip išgyventi be šilto megztinio (vasaros gali pasitaikyti karštos, o žiemą gelbsti viršutiniai drabužiai), tai pavasario – niekaip. Islandiška Lettlopi (100% islandiška vilna, 50 g ~ 100 m) ne veltui taip yra mylima ne tik savo šalyje su ne pačiu švelniausiu klimatu, bet toli už jos. Drėgnoms ir žvarbioms mūsų platumų dienoms (o jų turime ne tiek mažai 😉 ) ši vilna yra nepamainoma apsauga nuo visų gamtos kaprizų.

Panašu, kad pavasario išsiilgome ne tik mes, islandiška vilna taip pat 😉 – pažiūrėkite, kokia graži natūralių žalių ir rusvų atspalvių kolekcija atkeliavo! Ir žibučių spalvos kamuoliukas prie pirmos žalumos 🙂 .

Be megztinių, iš šito siūlo labiausiai mėgstamos megzti pirštinės – joms šiluma yra ne pageidaujama, o privaloma. Šiandieninių žalių naujienų įrašą puošia super dailios Elvyros Judickienės pirštinės (šalia baltos 0051 spalvos jose panaudota ir viena iš žalių – 1416), numegztos sūnui medžiotojui su šios profesijos globėjo šv. Huberto ženklu. Jei mezgėja ir jaudinosi, kad ši vilna gali būti per kandi jautriai rankų odai, tai jos nuogąstavimai nepasiteisino – pirštinės yra mylimos ir naudojamos.

Vąšelinis virusas

Vąšelis mane ištinka kaip gripas – retai ir ūmiai. Na gerai, gal nebūtinai gripas, juo sergu kartą per dešimt metų, bet šis įvykis prilygsta ūmiam virusiniam susirgimui. Neturiu jokios kitos išeities, kaip imti vąšelį ir nunerti kokį daiktą – tokį, kokiu tuo metu „susergu”, laisvos valios šiame reikale nedaug. Tada kuriam laikui praeina. Imuniteto nuo nėrimo tikrai nestiprinu, greičiau nedaug jo matau su mezgimu palyginus, tai ir užklumpa jis mane rečiau. O gal ir kitur šuo pakastas, tų virusų kelių nelabai suseksi… Saulė pastebėjo, kad dažniausiai aš susergu pledais, tas tiesa, nesiginčiju, bet šį kartą mane užklupo nertinis.

Nėriau jį pagal populiarų liaudišką receptą „Ką matau, tą dainuoju”. Pirmiausia pamačiau šį nertinį, bet nuo jo aprašymo mane sulaikė du dalykai. Pirmas – nerimtas. Aš lengvai skaitau mezgimo instrukcijas, jaučiu, jei labai būtų aktualu, turbūt įveikčiau jas ir ta kalba, kurios nemoku, kad tik kokia užuomina skaičių ar diagramų pavidalu būtų, ko niekaip nepasakyčiau apie nėrimo aprašymus, kalba čia jokios rolės nevaidina, tegu jie ir lietuviški būna. Bet žinau (ir tą nuolat kartoju visiems bijantiems instrukcijų) – tereikia kartą kitą nueiti tuo keliu ir viskas – jis jau pažįstamas!

Pagrindinė priežastis nerti savaip buvo mano nenoras turėti lygiai tokį patį megztuką, kokio nėrimas yra aprašytas, nors gražus jis man be galo, ne veltui taip ūmiai juo apsikrėčiau 😉 . Labai norėjau, kad koketė, rankogaliai ar net spalvų deriniai pagrindiniame plote turėtų savitumo. Kaip senovėje, kai kaimuose plito raštai. Viena kaimynė nusižiūrėjo nuo kitos, ne iki galo atsiminė, dar klaidą padarė, kitus siūlus turėjo ir žiūrėk – jau naujas raštas gimė. Ir net sekdamos viena kitą mezgėjos niekada nesipuošė vienodais rūbais, vis nuo savęs ką pridėdavo.

Tas savitumo siekimas man kainavo du kartus iš naujo nunertą koketę (trečias kartas nemelavo), nes vąšeliu nebuvo taip lengva paskaičiuoti platinimo ritmą. Pirmyn judėjau bandymų ir nuolatinio matavimosi keliu. Smulkius raštelius mezgiau tikrai iš lubų, pagrindinį raštą nusižiūrėjau nuo originalo, centrinėje dalyje visai atsisakiau spalvų, jas prisimindama tik nertinio apačioje ir rankogaliuose (pastarieji sąmoningai skirtingi).

Pagrindinis siūlas – Rowan Felted Tweed, jis man nertas gal net už megztą labiau patinka. Kaip ir islandiška Plotulopi vilna. Prie tamsiai mėlyno tvido didžiojoje dalyje priderinau labai neutralią Drops Karisma spalvą, o visos spalvotos juostelės nertos iš to, kas tiko 3 mm vąšeliui.

Nertinio įkvėpimo šaltinis – „Alpine Sweater„, siūlai – Rowan Felted Tweed 170, Drops Karisma 54, Istex Plotulopi 9448, 484, 2021, WYS Bluefaced Leicester DK 150, 301, 501, Aade Long 8/3 (šviesiai mėlyna) ir dar šio bei to po lašiuką. Nuotraukos – Jurgio Eidikio.

Bepirštės – ar tikrai?

Anastasijos megztų bepirščių pirštinaičių modelį rasite knygoje tarp kitų modelių, įvardintų lengvais. Bet lengvas nebūtinai reiškia, kad megsite ir negalvosite, ypač jei galvoji, ko ir tiesų tau reikia, kas patogu ir patinka. Anastasija yra iš tų mezgėjų, kurios naudojasi modeliais, o ne jais aklai seka. Ir šitame modelyje ji rado ką patobulinti, kad pirštinaitės idealiai tiktų jai. Visas modifikacijas rastite čia, bet kas mane labiausiai pribloškė, tai viršutinės dalies pailginimas. Gali jį atsilenkti ir turėsi visai tvarkingas bepirštes pirštinaites, o gali užsilenkti ir – voila – bepirštės jau virto kaip ir visomis pirštinėmis, kurias (ypač iš šiltos islandiškos vilnos) gali dėvėti net ir šaltą žiemą, bet su laisvais pirštais ir visais iš to išplaukiančiais patogumais. Chapeau!

Šis įrašas buvo suplanuotas iš anksto ir tik šiandien susekiau, kad sutampa jis su Vilniaus gimtadieniu. Mano mylimas gimtas miestas pirmą kartą buvo paminėtas Gedimino laiškuose, kuriuose jis kviečia į Vilnių įvairiausių rūšių amatininkus, žadėdamas jiems teises ir privilegijas, su tvirtu įsitikinimu, kad nuo to „visų mūsų grūdas bus pilnesnis”. Ir taip smagu pasidžiaugti, kad šiandien MZ – mažas taškelis Vilniaus žemėlapyje – tampa kūrybine stotele trumpiau ar ilgiau (ar visam laikui) mieste užsibūnantiems visiems geros valios kuriantiems žmonėms. Teauga ir teklesti mūsų kuriančių ir statančių būrys!

Anastasya Zaychenko megztos bepirštės pirštinaitės iš Lettlopi 0053 ir 867, modelis – „Vaapukka„.

Item added to cart.
0 items - 0,00