Aš vasaros atėjimą pajuntu ne iš oro temperatūros, tirpstančio sniego ar besprogstančių pumpurų – dar visai ramiai gali būti sausis, bet jei ima nenumaldomai traukti vąšelis, žinau, prasideda šiltasis metų laikas.
Joks netikėtumas, kad pirmasis mano metų nėrinys – iš plonosios islandiškos Einband vilnos, ji taip ir gundė nuo pat kalėdinio pasirodymo savo spalvomis ir pūkuotais pavyzdėliais, o nuolat užsukantys turistai iš šiaurės šalių su šio siūlo šaliais vis ugnį pakurstydavo;).
Modelį išsirinkau senovinį, su lengvu retro, kaip ir pats vąšelis, dvelksmu. Ne paskutinėje vietoje buvo ir jo aprašymo lengvumas – schema, o ne penkiaaukščių nėrimo terminų rinkinukas.
Galima buvo megzti vienspalvę ar dvispalvę versiją pasirinktinai, pastaroji man pasirodė labai jau „kaip seni laikai”, išsirinkau vienspalvę – gilios sodrios žalios spalvos.
Pakeičiau tik servetėlės apnėrimą primenantį originalų kraštelį paprastesniu – vienos eilės bangelėmis.
Išskalbiau pabaigusi, siūlas kaip ir pridera jam, pasipūtė ir pasipūkavo, bet jaučiu, iki pilno antros odos pojūčio šiai skarai reikia pašlapti lietuje, pašalti apsnigtai ir žvarbaus vėjo pučiamai – vienu žodžiu, pagyventi.
O kadangi baigta dabar, tai pradėsiu nešioti vasarą – gegužė mūsų ne kažką nuo lapkričio skiriasi, tiek pat ir lietaus, ir sniego;).
Skara nerta iš Einband 1763, modelis – „Seems Like Old Times„.{jcomments on}