Megztinis iš dvigubos Plotulpi vilnos, rodosi, tinkamas tik po žiemos vartais stovėti, bet neskubėkim daryti skubotų išvadų. Žiemomis daug daugiau žmonių keliauja šiltomis mašinomis į šiltus ofisus ir grįžta atgal į tokius pat namus, nei rengia žygius į amžino įšalo žemę. O ir viršutiniai rūbai paprastai tokie šilti, kad po apačia užtenka plono sluoksniuko.
Visai kiti reikalai sezonams keičiantis – viršutinis sluoksnis lengvėja, o ir pagundai trumpam išbėgti į lauką be jo šviečiant tokiai skaisčiai pavasarinei saulei atsispiria vienetai, pridėkite gamtos pokštus atjungus šilumą ir pražydus medžiams ir gal sutiksite, kad rimtai šilto megztinio reikia būtent tada!
Vilmos yra tikrai rimtas – islandiška vilna ir taip šilta, o čia ji dviguba pati iš savęs ir dar pastorėja dėl žakardinių intarpų, ilgas atlenkiamas kaklas vietoj šaliko ir solidus ilgis, suteikiantis papildomos šilumos. Nuostabiausia, ką išgirdau iš Vilmos, o prieš tai iš Jolantos – kad islandiška vilna yra būtent tokios komfortabilios šilumos, kokios kūnui reikia. Nei peršilsi su ja, nei sušalsi. Tikiuosi įtikinau visus, galvojančius apie naujienas pavasariui ;). Pridėsiu dar, kad mezgasi iš tokio siūlo greičiau nei sprogsta pirmieji pumpurai ;).
O jei neįtikinau praktiškais žodžiais, tikiuosi savo gražumu įtikins nuotraukos:
Vilmos Butkutės megztas megztinis iš dvigubo Plotulopi (1038, 0005, 2024, 1427), modelis – „The Wilderness Sweater„.
