Metų mezginys

Pagal prieškalėdinį sumanymą labai norėjau pradėti 2026-ųjų metų dienoraštį šios dienos įrašu, tik kad tos šventinės nuotaikos sunkiai mane paleidžia…

Megztas Čiurlionio atvaizdas taip pat yra gija, jungianti abu metus labai išskirtiniais mezginiais. Gruodžio mėnesį rodyta Eglės liemenė moja šiandieniniam Daivos megztukui 🙂 . Abu iškart atpažįstami ir kiekvienas labai ryškiai individualus.

Visai giliai pasikapsčius, man visi rankų darbo mezginiai atrodo ir svarbūs, ir ypatingi, ir jei reiktų kažkaip surūšiuoti pagal svarbą, jie man būtų vienoj lygioj eilėj, nes kiekvienas yra mūsų skonio, matymo, stiliaus pojūčio atspindys, kiekvienas yra unikalus ir nepakartojamas, kaip bet kuris žmogaus rankų darbas. Bet jei naujas kojines pastebės mezgantis, Čiurlionio megztinį – kiekvienas! Ši Gintarės ir Daumantės iniciatyva – numegzti 150 Čiurlionio megztinių – išvirto į tokį cunami, kokį, abejoju, ir pačios organizatorės nujautė. Meno kūrinys yra pati Gintarės sukurta schema, o kiekvienas autorius ją dar savaip interpretavo!

Daivos megztinis, beje, gerą mėnesį kabėjo MZ ir tikrai ne vieno žmogaus buvo pastebėtas (jo išnykimas, priešingai daugeliui įvairiausių pavyzdėlių, taip pat 😉 ), apžiūrėtas, apdūsautas ir man nuolat tekdavo pasiaiškinti, kad mezgiau ne aš (nors pagunda sumeluoti buvo 😉 ).

Nemėgstanti jokių kolektyvinių veiklų Daiva įsijungė į šį bendrą mezgimą, kai dar nebuvo susirinkęs pakankamas norinčių skaičius, kad ir ji prisidėtų prie tokios gražios iniciatyvos. Čia ji taip sako, bet aš manau, kad be kosmoso įtakos neapsieita. Čiurlionio kūrybos niekas buitiniu realizmu nepavadins, nors pakankamai atpažįstami motyvai, objektai, žmonės ar peizažai. Tai, ką matė genijaus akys, buvo nušvietusi antgamtiška šviesa ir jos spinduliai dabar spindi mums iš visų jo darbų. Daivos mezgimą, kaip besinorėtų apie mezgimą kalbėti kukliai, taip pat valdo tos pačios jėgos. Kartais ji pati nežino, kai pradeda, kur pasisuks jos kelias, kur jis nuves, koks jis bus. Kažkokia tolima vizija pamirksi ir ji labai atvirai eina ten, kur vidinis balsas veda. Užtai jos visi mezginiai yra tokie ypatingi, nepriklausomai nuo jų sudėtingumo ar paprastumo. Apatinėse nuotraukose, jei atidžiai pasižiūrėsite, pamatysite, kad atskirai megzti gabalai sujungti vąšeliu… dekoratyvinėmis bangelėmis. Aš negaliu numegzti taip, kaip ji, nes jos vidinis balsas manęs neveda, bet pamačiusi rezultatą, dažnai galiu protu suvokti, kaip kas padaryta, teoriškai lyg ir “aš taip galėčiau”. Tačiau apie tokį valiūkišką sujungimo būdą tokiam storam ir proginiam megztiniui aš gyvenime nebūčiau pagalvojusi! Ji man atsiuntė dar darbinę kraštelio nuotrauką su prierašu: “Genijus taip liepė, negalėjau nepaklausyti 🙂 “. Aš tik išsižiojau ir po kiek laiko užsičiaupiau – kokie dalykai gimsta, kai genijus pasišneka su genijumi! (Ir ne, aš nemanau, kad mezgimas yra žemesnis menas už muziką ar dailę. Ar poeziją.)

Kalbant apie prozaiškesnius techninius dalykus, šis megztinis yra iššūkis ir meistrystės prasme. Intarsija nėra raketų mokslas, bet tokio sudėtingumo intarsija labai šalia jo priartėja. Ypač kai schema yra tik figūros, o tu pats turi suderinti spalvas, priderinti atskirai megztas rankoves ir nugarą, įtaikyti schemą savo dydžiui. Ar išardyti visą tą sudėtingą konstrukciją, jei kas nepatinka ar netinka.

Iš dviejų Gintarės pasiūlytų schemų Daiva mezgė smulkesnę (palyginimui, Eglės yra stambesnė), kad galėtų imti ne tokius storus siūlus. Bet net ir atsisakius labai didelių virbalų, iš jos pasirinktų siūlų gavosi pakankamai didelis megztinis. Pagrindinis pasirinkimas buvo Terra merino vilna, kuri turi tris variacijas – lygi vienspalvė, tvidas ir melanžas. Visos trys skirtingomis proporcijomis atsidūrė Daivos megztuke. Šalia islandiškos vilnos su moheriu ir Noro siūlų likučiu (dar vienas genijus į kompaniją 🙂 ).

Nustebino mane ne tik banguotas sujungimo kraštelis, bet ir nugara, sudryžuota trimis skirtingomis spalvomis kas eilutę – labai labai įspūdinga ir dailu!

Daiva nufotografavo savo megztuką pati gamtoje, aš – MZ ir prie sienos, bet svajonė nukeliauti tam reikalui į Raigardo slėnį dar neišpildyta. Planas šiems metams?

Beje, tokią bangą sukėlusi Gintarė šį sausį jungia mezgančius žmones naujam iššūkiui – Žemaitės mezgimui. Lietuvos kultūra yra gerose rankose.

Daivos G. megztas megztinis ir nuotraukos, modelis – “Čiurlionio megztinis“, siūlai – Rosarios4 Terra mouline 01, 07, Terra 19, 15, Terra Tweed 19, 20, Istex Plotulopi 484, Isager Silk Mohair 37.

Žalia ir mėlyna. Ir nukritę lapai

Paprastai siūlų papildymams galioja taisyklė – kaip gamtoje, taip ir lentynose. Ir ši Istex Lettlopi (100% islandiška vilna, 50 g ~ 100 m) siunta – ne išimtis. Baltos spalvos dar laukiam, žvalgomės į melsvą dangų ir sniego nepridengtus visžalius augalus, tie, kas lapus augino, numetė, ir juos, rūdžių spalvos, dar galime pamatyti ant po kojomis…

Tvirta, rimta vilna galbūt nėra pačioms jautriausioms sieloms odoms, bet užtai šilumos, tikrumo ir gražumo ji turi per akis. Ten, kur reikia saugotis nuo žvarbos ir gamtos negandų, jai sunkiai rasi lygių. Kepurės bus šiltos, pirštinės patikimai saugos, megztiniai atstos striukes (čia tiems, kam su islandiška vilna per šilta namuose) arba bus garantuotu apsauginiu sluoksniu dirbantiems lauke, o pledai paslėps jus pačioje jaukiausioje vietoje saugiau už sapnus ar svajas. Beje, šis siūlas yra mano pats mėgstamiausias pledams (be megztinių), nes yra šiltas, storas ir lengvas, visada vienas toks yra ant sofos ir šaltą rytą namuose galiodavo taisyklė “Kas pirmas, tas ir laimi”. Tame konkurse dalyvaudavo (neretai laimėtoju) net ir tas vaikas, kuriam paprastai viskas “kutina” ir “niežina” ir megztiniai gali būti tik iš merino – tokia stipri šios vilnos galia 😉 .

Šilti ežiukai

Kaip galite suprasti iš nuotraukų, Vaida šias pirštines mezgė pavasarį. Toks buvo testo (ji buvo šio modelio testuotoja) laikas ir pats tinkamiausias – kai orai atšąla, pirštines reikia jau nešioti, ne megzti 😉 . Iš kitos pusės, tai yra nedidelis daiktas, ir jei pritrūkote Kalėdoms dovanų ar smagaus aksesuaro savo žieminiam garderobui – čiupkit jau išbandytą modelį 🙂 .

Šios pirštinės mezgamos ratu prieš save turint išvirkščią pusę, o pabaigęs išverti ir – abra-kadabra – rankos virsta šiltais jaukiais “ežiukais”. Delnas lygus – patogiam čiuopimui, o išorinė plaštakos dalis užsiauginusi garbanotą kailiuką, kuris ne tik aktualios ir įdomios tekstūros, bet ir labai funkcionalus – tik pagalvokite apie šiltutėlę islandišką vilną, kuri papildomai sugarbanota, sukoncentruodama ir vilną, ir orą tarpuose. Tokios pirštinės sėkmingai pakeis tradicines kailines (nebijokite sušlapti, vilna neleis sušalti), tik bus gerokai stilingesnės, ryškesnės ir draugiškesnės aplinkai.

Vaidos B. M. megztos pirštinės ir nuotraukos, siūlai – Istex Plotulopi 9210 kartu su Istex Einband 9165, modelis – “Gunia“.

Antras dublis. Mėlynas

Aš esu tikra, kad islandiška Einband vilna turi tokį stiprų autentišką žavesį, kuriam nedaugelis teatsispiria (Rūta į jos spąstus įkliuvo čia), bet tiesa ir tai, kad šių metų pavasaris akivaizdžiai su ja susimokė. Kol pastarasis gulėjo žemiausiose šiam sezonui būdingose termometro padalose, plonytė ir šiltutė islandiška vilna galėjo šildytis pelnytos šlovės spinduliuose, nes stori ir šilti megztiniai jau kaip ir vasaros miegui buvo suguldyti ir visai ne nuotaika buvo juos traukti, o ledinį pavasarį išgyventi reikėjo! Jei ką, aš pati niekada taip intensyviai nenešiojau savo “Ranunculus“.

Rūta taip pat negalėjo atsidžiaugti savo bordo spalvos liemene, todėl nusprendė pradubliuoti istoriją, tik dabar jau kita, intensyvia mėlyna spalva.

Dėl modelio galvos sukti nebereikėjo, labai pasiteisino pirmasis variantas, nors kai mezgi ne pagal griežtas instrukcijas, o iš galvos, tai visada yra kur paimprovizuoti – smalsūs ir akyli gali pabandyti atrasti 10 skirtumų 😉 .

Bet pagrindinis skirtumas, žinoma, yra spalva, kuri suteikia tos dienos kostiumui visai kitokią nuotaiką ir stilistiką, nes ansamblį kuria jau kiti priedai ir aksesuarai.

Rūtos Juzėnienės megzta liemenė iš Istex Einband 9277.

Item added to cart.
0 items - 0,00 €