“Lietuvė numezgė latviškas pirštines iš islandiškų siūlų”, – taip su mąslia šypsena pristatė savo pirštines Kotryna. Jei seniau kas galėtų visą tą reikalą pritempti prie tautų draugystės, tai dabar mes vadiname tai globalizacija ir mezgime ji atsiskleidžia pačia gražiausia ir palankiausia savo puse.
Lietuviškų pirštinių raštai, nors ir esame artimiausi kaimynai, yra gerokai stambesni už latvių – mes mezgėm iš storesnių siūlų ir dėjom mažiau akių, o tokiuose plotuose ne kaži kiek erdvės sudėtingiems ornamentams 😉 . Šiandien norint išbandyti kaimynų atradimus į jokias ekspedicijas vykti nereikia – atsiverti turbūt pačią žinomiausią latviškų pirštinių knygą ir prašom rinktis iš kokio tik nori regiono.
Ploną, šiltą ir ryškaus charakterio islandišką yra išbandžiusios savo tautiniam paveldui ir pačios latvės su labai skirtingais įspūdžiais – kai kam didelis šio siūlo pūkuotumas kertasi su tradiciniais vaizdais. Čia vėl karmos taškai byra globalizacijai – laimi tas, kas yra toliau nuo “o mano kaime darė taip” tradicijų ir gali lengva ranka (ir širdimi) paeksperimentuoti su kuo tik širdis geidžia 😉 . Taip, pūko iš islandiškos vilnos – kaip žodžių iš dainos – neišimsi, bet ir šiluma mažai kas jam prilygsta, o mezgant kad ir raštuotas, bet pakankamai plonas latviškas pirštines ir ne į muziejų, o į spintą ir ant rankų, tai tikrai ne paskutinės svarbos dalykas. Ir kraštelį gali pagal save pasikeisti, ir praleisti taip svarbų latviams raštuotą nykštį (raštas turi būtinai sutapti ir delno pusėje susilieti su fonu), nes prieš akis nestovi priekaištingas ilgos kartos tradicijų saugotojos veidas.
Taip, lengvas viso ko pasiekiamumas turi savo minusų ir truputį suniveliuoja pasaulį, bet tik jo dėka Vilniuje gali pražysti visa pieva pūkuotų ir šiltų melsvų žiedelių aštuoniakampių žvaigždžių (žalių lapų?) fone : ).
Kotrynos Navickaitės megztos Rucavos krašto pirštinės iš M.Grasmane knygos “Latvieša cimdi”. Siūlai – Istex Einband 1764, 1098, 9028, 1761.
