Archyvas 2023

Pandemija pakeitė daug dalykų mūsų gyvenimuose ir darbuose – daug kas užsidarė, daug kas pasikeitė. Nepasikeitė tik svarbiausi dalykai – noras susitikti bendraminčius, noras dalintis, mokytis, bendrauti. Latvės jau seniai mane žavi savo klubų (valstybės finansuojamų) veikla – jie veikia tais magnetais, kur tu esi tarp tokių pačių, mokaisi naujų dalykų, augini savo meistriškumą ir turi galimybę pasirodyti. Nenuostabu, kad mezgėjos, rinkdamosis visus metus kas savaitę, kasmet susiorganizuodavo po ilgą savaitgalį bendram susitikimui. Čia jau ne tik tavo kassavaitinio klubo nariai, atvyksta mezgėjos iš įvairių sričių – mokykis, pažindinkis, dalinkis! Man teko laimė 2019 metais sudalyvauti viename tokių susitikimų Vaidavoje, dar neišvažiavus jau svajojau apie ateinančius metus toje pačioje vietoje, bet vietoj mezgėjų susitikimo 2020 metų vasarą atėjo… patys žinote, kas 🙁 .

Po poros metų jau buvo uždaryti gražieji svečių namai ir reali to renginio organizatorės siūlų parduotuvė, bet… matote labai panašius vaizdus. Visai kitoje vietoje, šiauriausiame Latvijos taške, renginio organizavimą perėmė amatų centro “Ilguciems” mezgėjų vadovė Baiba Pilane, bet, jei palyginsite šias nuotraukas su praeitų metų, rasite nedaug pasikeitimų. Ta pati laiminga kompanija lauke ant sudedamų kėdžių su mezginiais rankose, siūlų krepšiais po kojomis ir tas pats džiaugsmingas savaitgalio bendraminčių būryje jausmas. O kadangi šiais metais ir aš ten buvau, alų midų gėriau, tai ir su jumis dalinuosi parsivežtais įspūdžiais 🙂 .

Nepaisant ilgos kelionės (iš Vilniaus ji truko virš 7 valandų, o ir latvių daugelis atvažiavo iš toli) jau patį pirmą vakarą turėjome pievelėje pirmą pamoką – vieno klubo vadovė Baiba Kečko pasakojo, kaip trumpomis eilėmis numegzti apskritimą. Priklausomai nuo trumpų eilių žingsnio (1,2 ar 3 akys) gausime skirtingą segmentų kiekį – jų autorė neskaičiuoja tiksliai, reikiamą kiekį pamato megzdama. Mokytojos rankose matote skirtingą skiltelių skaičių turinčias minkštas sėdimas pagalvėles – sujungti du megzti apskritimai, o į vidurį įdėtas porolonas.

Šiais metais mezgėjų savaitgalinė stovykla vyko labai ypatingoje vietoje – Kolkos parapijos Košragio kaime, esančiame šiauriniame Kuržemės pusiasalyje, Slitere nacionaliniame parke. Viršutinėje nuotraukoje su megzta skara ir poroloniniais apskritimais ant kelių matote mus priėmusią Pitagi svečių namų šeimininkę Signę, pačią puikią mezgėją.

Šioje vietoje nuo seno gyveno lyviai, dabar kalbantys latviškai, bet dedantys pastangas išsaugoti savąją finougrų kalbą ir kultūrą. Eidamos prie jūros ne vienoj vietoj matėme užrašus, šalia latvių ir anglų kalbų, taip pat ir lyvių. Gyventojai ne tik daug kas išsikėlę oficialias lyvių vėliavas (žalia – miškas, balta – pajūrio smėlis, mėlyna – jūra), vėliavų spalvomis dažytos ir žvejų valtys.

Apatinėse nuotraukose matote atvirutes su lyviškų pirštinių raštais, šalia ir išmegztas pirštines (apie jų parodą dar papasakosiu vėliau) – bendras daugelio mezgėjų rezultatas Signės organizuotame projekte. Karvytė šalia pirštinių raštų įsitaisė ne šiaip sau – ji yra vietinės mėlynųjų karvių veislės, apie kurią pasakojama graži legenda. Iš jūros išėjo mergelė su savo banda ir vietinis ūkininkas rado savo pievoje besiganančias jūros karvytes. Supyko labai ant mergelės, kam ši jo pievoje įsitaisė. Mergelė atsiprašinėja, kad neturi kur savo karvių ganyti, tik jūrą, ir palikdama su banda ūkininko pievą, atsidėkodama sugrįžta namo be vienos mėlynos karvės, davusios pradžią vietinei veislei. Atviruko nuotraukoje – realus pilkas su melsvu atspalviu gyvulys, o šalia vieno svečių namelio ganosi ir mėlynos karvytės skulptūra su mediniu melžimo suoliuku šalia.

Košrags yra tokia nuošali vietovė, kad artimiausia mokykla ir parduotuvė yra Mazirbėje, viename iš dvylikos lyvių gyvenviečių, jų kultūriniame centre. Mes ten kasdien eidavome apie 4 km nuostabaus grožio pajūriu pietauti. Ir jei galvojate, kad tik estės mezgė vaikščiodamos, tai klystate 😉 .

Svarbiausia penktadienio programos dalis buvo Sabilėje organizuojamos respublikinės latviškų pirštinių parodos atidarymas, į kurią vyko visa mezgėjų stovykla, o ne viena ir savo pirštines išeksponuotas galėjo rasti. Atrestauruotoje senoje sinagogoje įsikūrusiame Sabilės meno, kultūros ir turizmo centre tą popietę vyko labai iškilmingas atidarymas. Kas keliaus po Latviją, turėkite tą parodą galvoje – ji vyks visą vasarą, o uždarius parodą čia rasite skaitmeninį katalogą.

Pirštinės buvo labai dailiai išeksponuotos: salės šonuose – spausdinti plakatai su pirštinių nuotraukomis ir pagrindinių raštų schemomis, o viduryje ant metalinių stovų sumautos megztos, sudarydamos tikrą pirštinių mišką.

Pakraštėliuose ekspoziciją papildė pirštuotų pirštinių staleliai su nuostabiomis pievų gėlių puokštėmis.

Dar truputį pirštinių – iš viso didelio miško 🙂 .

Pasigrožėję pirštinėmis ir išklausę sveikinimo kalbas, mezgėjos buvo pakviestos į pirštinių mišką įsiamžini su dabar mezgama pora 🙂 . Smagu, kad tarp latvių pirštinių parodoje dalyvavo ir lietuvė Aida Šešelgienė, nufotografavau ją prie savos poros. Nedaug lietuvių mezgėjų gali pasigirti latvišku mezginio smulkumu!

Parodos atidarymą tradiciškai lydi vaišės ir jos buvo ypatingos, vietinės. Sabilėje yra augnamos vynuogės ir kiti vaisiai bei uogos, iš kurių garsų sidrą gamina čia įsikūręs sidro fabrikas – mes turėjome galimybę pasimėgauti 🙂 .

Kiekviena latvių mezgėjų stovykla paprastai turi kokią nors temą – nedidelį daiktą, kurį visos gali numegzti per savaitgalį ir pademonstruoti paskutinės dienos parodoje. Tai nėra koks privalomas dalykas, bet visada smagu tiek išmokti ką nors nauja, tiek išsivežti šiltą tų metų susitikimo prisiminimą. Šių metų tema – skersai megztos bepirštės pirštinaitės. Ant lieptelio turėklo nufotografavau tris Baibos pateiktus variantus įkvėpimui, o šalia – jau šių metų derlių 🙂 .

Dar viena ilgai gyvuojanti tradicija – šeštadienio vakaro tortas (Signės iš anksto užsakytą vietinei kepėjai, Baiba jį jau pjausto ir dalina) ir mezginių pasirodymas. Mezgėjos atsiveža svarbiausius savo kūrinius ir turi progą pasirodyti susidomėjusiems žiūrovams.

Visos negalėjo atsidūsauti prie vienos nykštukų kolekcijos, aišku, buvo daug kojinių, nertų dalykų. Stovyklos dalyvės, pačios apsirengusios savo megztais drabužiais, buvo pačios tikriausios manekenės šventiniame vakare.

Mūsų tarpe buvo labai įvairiapusių talentų, paprastai kas viena kūrybine veikla užsiima, tam ir daug kitų gražių gyvenimo sričių nesvetimos. Dvi muzikantės, kitoms dalyvėms pritariant, ištaisė tikrą šventinį koncertą. Man net žodžių netrūko (jos dainavo liaudies dainas), taip gražu ir gera buvo.

Sekmadienį jau po pusryčių buvo pradėta ruoštis namo – daugelio laukė visai netrumpas kelias, bet prieš atsisveikinant buvo suorganizuota dar viena paroda šių metų tema (visi mezgė iki paskutinės akimirkos 😉 ). Matote dar ne visus sukištus galus, bet apskritimai iš skirtingų dydžių skiltelių ir pirštinės – įvaldyti!

Viršuje – išskirtinis darbas vąšeliu, o aš taip pat rodausi, su kokiu bagažu grįžau namo. Baiba papasakojo, ko ją išmokino patyrusi įvairių amatų stovyklų dalyvė Maja – numegztus daiktus pabaigos pasirodymui reikia gražiai paruošti, sukišti visus galiukus, net išskalbti ir išblokuoti, tai aš taip pat pasistengiau viską taip pabaigti 😉 . Išmokau vąšeliu nerti pabaigos kutukus, pabandžiau dviejų skirtingų dydžių skiltelių apskritimus (bus indams plauti, taip, panašu, kad aš taip pat keliauju į šitą megztų pašluostukų stovyklą 😉 ) ir įstrižai ripsu megztas pirštines iš Baibos rankomis dažytų siūlų, kurių gerose eilutėse išmezgiau krintantį sniegą ir vieną didelę snieguolę iš Orenburgo skarų raštų. O šalia materialių daiktų atsivežiau neįkainojamą įspūdžių ir įkvėpimo bagažą 🙂 .