Vaidava 2019

Vasara su visomis savo kelionėmis, susitikimais ir ilgomis įvairiausių patirčių kupinomis dienomis skirta įkvėpimui, kad žiemos laiku tie įspūdžiai – kaip varikliukas – ir šildytų, ir naujas mintis bei idėjas generuotų. Įkvėpimas, kaip žinia, slypi visur, bet turbūt mažai kas prilygsta susitikimams su bendraminčiais, su kuriais suprantate vienas kitą iš pusės žodžio (dažnai ir be jų;)), su kuriais kalbatės ta pačia kalba, nuo kurių nereikia slėpti neplanuotų pirkinių, kurie neklaus, ką čia veiki taip vėlai (anksti) su virbalais, nes greičiausiai patys veiks tą patį ir kurie geriausiai įvertins, ką reiškia numegzti tą porą kojinių iš šešiakampių, kuriomis esi apsiavęs.

Be įvairių atskirų pavienių susitikimų visos Latvijos mezgėjos jau dešimtus metus turi galimybę susitikti Vaidavoje netoli Valmieros esančiuose Gribieši svečių namuose, nepaprasto gražumo ir nemenko didumo;), kur nakvoti tenka kartais ir pas kaimynus ar palapinėje, bet bendriems susitikimams tikrai netrūksta vietos.

Ir taip nuotraukų gausiame reportaže kaip ir galima būtų apsieiti be gamtos vaizdų, bet tikrai ne be tokių. Šeimininkės floristės sukurtoje aplinkoje tave supa ir nupjautos žolytės patogumas, ir nepaprasto gražio žydintys pievų plotai.

Sodyba įsikūrusi prie didelio ežero, kuriame paplaukiojęs ne tik atsigaivinsi, bet ir greitai susimeistrausi prie aplinkos pritinkantį papuošalą;).

Mezgėjos į šią Vaidavos stovyklą renkasi iš pačių įvairiausių Latvijos vietų, šiemet viešėjo į gimtąjį šalį net iš Liuksemburgo ir Madrido sugrįžusios:).

Visi atkeliauja su savo sulankstomomis kėdėmis ir aš pirmą kartą stebėjau ne tik žmonių, bet ir kėdžių įvairovę – nuo kuklių „folksvagenų” iki prašmatnių įvairiai išsilankstančių „mersedesų”.

Su tokia savo kėde gali taisytis, kur tik patinka – saulutėje, jaukiame pavėsyje,

didesnėje kompanijoje ar nuošaliau didžiulio ąžuolo pavėnyje.

Man iš Vilniaus savo kėdės gabentis nereikėjo, buvau ja paslaugiai aprūpinta, bet ir be jos pilna galėjai rasti jaukių vietelių ir pabandyti, pavyzdžiui, susilieti su siena;).

Dar vienas labai svarbus dalykas šiame susitikime (nieko nuostabaus, žinoma) buvo mezgimo krepšeliai, įvairiausių modelių, patogumo, gražumo, stilių ir šmaikštumo. Dėl vietos stokos demonstruoju tik savo, man Baibos padovanotą, talpų ir su nostalgišku nėriniu.

Mezgė, kas ką norėjo, jokios specialios programos nebuvo, bet jos ir nereikėjo, nes visos išgyveno tą pilnatvės jausmą, dėl ko mes Vilniuje renkamės kas savaitę MZ į ketvirtadieninius susitikimus – megzti, plepėti apie viską pasaulyje, semtis įkvėpimo ir dalintis idėjomis, vaišintis – ko mezgančiam žmogui daugiau reikia???

Gali apžiūrėti visų mezgamus projektus, 

paprašyti draugų pagalbos fotografuojant mezginius.

Dangus, regis, myli mezgėjas, nes visada stovyklos metu būdavo puikus oras, šie metai taip pat ne išimtis. Niekam aiškinti, kas yra geras oras mezgėjams nereikia;) – toks, kai gali ramiai nešaldamas megzti gamtoje, be lietaus, savaime suprantama, šiluma yra tokia, kad malonu būti lauke, bet ne per karšta laikyti vilną, tiek rankose, tiek ant kelių. O svarbiausia – vakarais atvėsta ir yra proga pademonstruoti visus savo pačius gražiausius ir įspūdingiausius mezginius. 

Ir jei dienos metu vaikštai su basutėmis ar paplūdimio šlepetėmis, tai ramiai vakarui atėjus į jas auniesi šiltas kojines ar blauzdines.

Visos linksmai juokėsi, kad stovyklos aprangos kodas yra megztinis į kelnes, kelnės į kojines ir kojinės į basutes. Kur tu dar leisti sau tokį smagumą?:)

Kojinių, kaip matote, būta pačių įvairiausių,

vasaros metu galima lauke vaikščioti net su tuo, kas tradiciškai būtų laikoma šleputėmis.

Ar jaukiai apsišiltinti prie paltuko (ir viso ansamblio) derančiomis bekulnėmis kojinėmis. 

O turint savo kolekcijoje šias ilgas virš kelių zigzagines, tai tiesiog nuodėmė būtų nesusikooperuoti su draugėmis smagiai fotosesijai.

Pirmos dvi poros megztos Baibos Pilanės ir jų aprašymą galima rasti latviškame žurnale „Praktiskais latvietis” (2019 m. liepos 8-14 Nr.27)

Siūlai keičiami kas dvi eilutės ir abi pusės atrodo fantastiškai. Mano favoritės, žinoma, margoji pora, kuri megzta iš kojininių siūlų likučių, paderinant juos taip, kaip abi kojinės atrodytų kaip vieno lizdo paukščiai (kam įdomūs galų užkaišymo reikalai, tai Baiba siūlus jungia juos apveldama). Mus su Baiba sieja ne vienas bendras dalykas, bet turbūt vienas linksmiausių – meilė kojininių siūlų galiukams;).

Tokį pleduką iš dvigubo kojininio siūlo aš parodoje godžiai bandžiau užfiksuoti fotoaparatu, o Baiba jau numezgusi;).

Kojinės buvo ir neretas mezginys stovykloje. 

Bet ponas populiarusis šiais metais vienareikšmiškai buvo netaisyklingų formų entrelac, įvairių jų modelių galite rasti Kanadoje gyvenančios Baibos Jautaikes Ravelry parduotuvėje.

Dar prieš atvykstant mums į Vaidavą, klausinėjau Baibos apie mezgimo tendencijas (juk kai susirenka tiek mezgėjų krūvoje, tendencijos kaip ant delno). Praeitais metais, pasirodo, visos mezgė kojines su voveraitėmis. Buvo tik pora netaisyklingo entrelac skarų. „Šiemet jų bus pilna stovykla”,- užtikrino mane Baiba. Ir ji buvo teisi.

Kas antrame krepšyje,

kas antrose rankose,

ant kas antros kėdės

ar pečių:),

ripsu ar lygiu kojininiu raštu mezgamų.

Jų buvo pilna paroda.

Ir ne tik skarų – 

tuo pačiu principu numegzti pledukai.

Dvi mezgėjos demonstruoja naujausią dizainerės modelį – „Usne„. 

Pati naujausia netaisyklingo entrelac kūrybinė interpretacija – asimetriško trikampio formos šalis.

Dar viena ryški tendencija, kurią Lietuvoje regėjau plačiau tik savo žalioje jaunystėje – tai iš įvairių siūlų sudėtas gan storas melanžas.

Tik nereikia numenkinti reikalo, kalbant apie galiukų utilizavimą (tegu tai ir tiesa). Visada įvairūs deriniai reikalavo daug daugiau kūrybiškumo nei tiesiog vienos medžiagos naudojimas, ar tai būtų siuvimas, ar mezgimas, ar kulinarija. Bet kad atsidarius šaldytuvą galėtumei pagaminti salotas ar sriubą iš to, kas ten yra (taip vadinamų likučių), reikia labai neblogai prieš taip apsipirkti;).

Tokios alchemijos produktai nėra taip lengvai suskaidomi į sudedamąsias dalis, bet kiek teko pastebėti, viena jų visuose mezginiuose yra moheris.

Viršutinėje nuotraukoje – mamos paltukas, apatinėje – tokio pat stiliaus dukros mezginys.

Jau matyto koplekto dalis.

Ir dar keli pavyzdžiai iš parodos.

 

Programos ši stovykla neturi, bet turi jau susiklosčiusias tradicijas. Viena jų – šios stovyklos organizatorės Daces Čilipānes parduotuvės Valmieroje lankymas. Kas be savo transporto, kooperuojasi kompanijomis ir penktadienį ar šeštadienį tai yra visiems labai pageidaujamas lankytinas objektas;). Šeštadienio vakarą taip pat tradiciškai būna koncertas su vynu ir tortu (ir mezginiu, savaime suprantame). Ir vienas labiausiai visų laukiamų momentų – paroda.

Iš virvės, pakabų ir skalbinių spaustukų akimirksniu sukonstruojama vieta ekspozicijai ir visos stovyklos dalyvės užpildo ją savo pačiais naujausiais ir ryškiausiais darbais.
Atpažįstate kabančiame megztuke gražuolius meistriškai spalvinškai suderintus Wunderkleckse kamuoliukus?

Šis įrašas ir taip braška per siūles nuo nuotraukų gausos, todėl parodysiu tik tą nedidelę dalį, su kuria mums ir visam pasauliu asocijuojasi latviškas mezgimas – su pirštinėmis.

Pirštinės mezgamos pačios įvairiausios, net tokios mikroskopinės – 

adatomis.

 

Visos žmogaus dydžio megztos daug smulkiau nei mes Lietuvoje įpratę.

Ir ne iš plonesnio siūlo, tam puikiai tinka, Baibos žodžiais tariant, fingering vulgarus aka dvigijė estiška vilna, bet daug tampriau ir plonais virbalais (1,25 – 1,5mm).

Prie latviškos ekspozicijos ir aš pridėjau savo porą. Schemą gavau iš Baibos, tai jos mirusios jau mokytojos mylimas raštas, labai paprastas ir logiškas, nes žaidžiama 2-4-8 skaičiais, tik aš tą „paprastą” porą iš 96 akių ir žmogaus rankos dydžio mezgiau lygiai metus 1,25mm virbalais ir esu įsitikinusi, kad kai buvo dalinamas šis sugebėjimas, lietuviai stovėjo kitoje eilėje.

Smagu yra, kad visas procesas čia yra gyvas ir tikras, kas ką mezga, kur raštų ar įkvėpimo ieško, tą ir rodo.

Savaip painterpretuoti liaudies raštais, patikę modeliai,

juvelyrika iš karoliukų ir labai smulkių, tampriai sumegztų raštelių.

Prie tradicinių formų – šiuolaikiniai moduliniai raštai.

Pirštinės iš augalais dažytos vilnos.

Ir šie ekstravagantiškiausios (spalvų ir raštų prasme) Latvijos dalies Kurzemės šedevrai,

kur vienoje eilutėje žongliruojama net keliomis spalvomis, tarp kurių paliekami labai ilgi tarpai (visus juos reikia suvadybinti viduje!).

Nuostabiausia tai, jog šių ypatingo meistriškumo reikalaujančių mezginių autorė – visai ne latvė, o  japonė Ai Suzuki, ne taip seniai atradusi latviškas pirštines, įsimylėjusi ir jas, ir šalį, ir kalbą, ir jos amatus, ir kaip reikiant viską įvaldžiusi!

Štai tokius ryškius ir labai sudėtingus šedevrus ji pademonstravo šeštadieninėje parodoje!

Latviškus raštus Ai suderino su japoniškais – kanapių lapų motyvais.

Ai ekspozicijoje ryški ir dar viena tendencija – Baibos rekonstruotas pasagų raštas.

Žalias pirštines parodoje Ai kaip tik baiginėja nuotraukoje, atsikėlusi labai ankstų šeštadienio rytą.

Tradicinėse pirštinėse motyvai išdėstyti vertikaliomis linijomis, ne šachmatų tvarka. Ir, spėju, kitais metais jų bus daug daugiau;). Nekantriai laukiu:).

{jcomments on}