Šiltukų metus užbaigiant

Šie metai MZ pažymėti šiltukų ženklu. Pirmasis metų modelis buvo „Sielos šildytuvas„, šiltukas buvo šių metų kalėdinių mainų tema, tebūnie ir paskutinis metų modelis skirtas tai pačiai temai :).

Pasiilgusi kino šį rudenį aš prisipirkau krūvą bilietų į Scanoramą ir lengvam savo liūdesiui nei vieno pasirinkimo negalėčiau iš širdies rekomenduoti. Bet iš paskutinio matyto filmo („Alkio skonis„) aš išėjau sužavėta ne tik pagrindinės aktorės grožio, bet ir jaukaus šiltuko, kurį ji dėvėjo vieną šaltą ir dramatišką jos šeimyninio gyvenimo dieną.

Neilgai trukau namie rasti originalų modelį (filmas naujas, tai ir herojai apsirengę pagal paskutinę madą, o turint galvoje, kad veiksmas vyksta Danijoje, kur šis aksesuaras yra žiemos baliaus karalius, keista, kad pamačiau tik vieną), kurio įkvėpta ir numezgiau savąją versiją.

Originalas megztas netikru anglišku stulpeliu, aš jį palikau tik kaklo bei pabaigos krašteliams lengvam sutraukimui, man šiltuko norėjosi tokio rimto ir storo, kad nedvejojau dėl tikro angliško stulpelio. Siūlų pasirinkimas buvo atitinkamas – kai paprašiau Dalios padėti man priderinti moherį prie Lettlopi, jaučiau iš jos žvilgsnio, kad nedaug trūko iki piršto pasukiojimo prie smilkinio: „Ką aš iš tokio derinio ruošiuosi megzti???”.

Štai tokį daiktą:

Mezgamas nuo viršaus lengvai pažaidžiant stulpelio juostelėmis – priekis su nugara skirtingi tam pačiam įdomumui. Šoniniam sujungimui pasirinkau juosteles, kad lengviau būtų galima koreguotis plotį. Šiaip mezgant tiksliai pagal aprašymą daiktas gaunasi nemenkas, todėl smulkesni nešiotojai turėtų anksčiau išskirti priekį ir nugarą, taip sumažindami būsimo šildytuvo plotį.

Man toks masyvus reikalas labai patiko, gali rengtis ir ant storiausio megztinio – niekas nieko neaptemps ir nespaus. Ir siūlų derinys labai patiko – tokį masyvų pūkuotą storulį įsivaizdavau nuo pat pradžių.

Suabejojau tik Lettlopi universalumu (ne šiltumu ar gerumu, o švelnumu 😉 ), todėl megzdama antrą variantą draugei, su kuria mes nuo jaunystės labai mėgstam nešioti tokius pat rūbus, įtartino minkštumo islandišką vilną pakeičiau labiau priimtinesne Drops Karisma.

Šiandien paskelbto modelio nebenumegsite niekam dovanų po šių metų eglute, bet… pagaliau atšventę ilgėjančių dienų pradžią, po visų šventinių rūpesčių galbūt turėsime truputį daugiau laiko sau :). Ir šaltą ilgą žiemą prieš akis. Tebūna ji lengva ir šviesi! Ir labai šilta ;).

MZ trumpam atsisveikina su tinklaraščio rašymu, vėl sugrįšime į eterį po Naujųjų. O Jums visiems, patys ištikimiausi MZ bičiuliai, linkim laimingų šventų Kalėdų, po pačia skaniausia ir gražiausia saldainine MZ eglute palikdami dovanų – naują modelį šių metų tema :).

Pilkas šiltukas megztas iš Lettlopi 0054 kartu Isager Silk Mohair 66, žydrasis – iš Drops Karisma 30 kartu su Isager Silk Mohair 41. Modelis – „Alkio skonis arba Sniego karalienė”.

Building Blocks Dickey

Vakar rodytas modelis, vienas iš Vilmai megztų, toli gražu nebuvo vienintelis ;).

Nebuvo ir pirmasis ;). Jei dėl „Askews me Dickey” modelio galėjau būti rami (ne kartą išbandytas ir visokių dydžių, mielai nešiojamas, patogus tiek viršutinio, tiek apatinio sluoksnių vaidmenyse), tai naujasis, labai mano akį traukęs „Building Blocks Dickey” buvo neištirta teritorija. Jo kūrėjas – asmenybė ekstravagantiška ir praktiškumo garantija nėra pridėta nei prie vieno jo ryškaus charakterio modelių. Tokiais žemiškais reikalais teko užsiimti pačiai ;). Ir, aišku, sau :).

Aš nusižiūrėjau dvi siūlų lentynas – Rosarios4 Amalia (su mintimi apie Vilmą) ir WYS Bluefaced Leicester DK, nes man labai patinka šitas siūlas, patinka jo spalvos ir švelnumas. Tai megzdama sau pirmąjį variantą turėjau du tikslus: ir patį modelį patikrinti, ir išbandyti, kaip viename mezginyje sugyvena portugališkos ir angliškos avytės.

Patikrinau – modelis gula puikiai, tik kaklinė dalis yra pakankamai atvipusi, todėl versija labiau lengvai vėsai nei rimtam šalčiui. Arba su plona skarele ar golfu po apačia. Iš bėdos prireikus pridengs ir ausis bei nosį. Vienintelė mano korekcija – pristabdytas akių pridėjimas pabaigoje, nes apžiūrėti kitų variantai įtartinai bangavosi.

Siūlai, nepaisant jų nedidelio storio skirtumo (Amalia turi daugiau metrų, bet – paradoksas – yra kiek storesnė), viename mezginyje susijungia į darnią draugiją :).

Savo bandymams spalvas rinkausi prie striukės pamušalo – už kažko gi turi kabintis, kai pasirinkimas pernelyg gausus. Tada numezgiau grynakraujį (beveik, su nedideliu naujo siūlo Terra intarpėliu) kaklašildį Vilmai ir jei galvojate, kad padėjau tašką, tai čia ne apie mane. Šitas modelis yra nepaprastai dėkingas patiems įvairiausiems spalviniams deriniams, o man valgyt neduok, tik kad su spalvotais siūlais pažaisti galėčiau. Prisiminiau porą, kuri mielai mano megztus daiktus dėvi ir paruošiau jiems kalėdinę dovaną.

Vyriškas kaklašildis kiek ilgesnis ir platesnis (nuo savęs pridėjau truputį eilučių ten, truputį anen), moteriškam (smulkiam žmogui) sutrumpinau paskutinį originalo segmentą.

Ir paprašiau savo naminės saldžiosios porelės papozuoti :).

Kaklas Vilmai megztas iš Rosarios4 Amalia 1, 7, 11, 15, 17, Terra 08. Maniškis megztas iš Rosarios4 Amalia 1, 7, 23, 25 ir WYS Bluefaced Leicester DK 250, 501, 134, 150, 301. Moteriškas šiltukas dovanų megztas iš WYS Bluefaced Leicester DK 150, 101, 550, 301, 334 ir Rosarios4 Amalia 1, 17, 25. Vyriškas kaklašildis megztas iš Rosarios4 Amalia 23, 09, 15, 25 kartu su WYS Bluefaced Leicester DK 101, 150, 315, 301, 134, 250. Modelis – „Building Blocks Dickey„.

Šiltukų paradas

Neabejoju, visiems mezgantiems žmonėms smalsu iš arti pažiūrėti, kaip ir iš ko mes mezgėme savo šiltukus. Galime juos mėgti, galime nemėgti, nešioti ar ne, bet vieno dalyko nepaneigsi – mados bangos išmetė šį šiltą ir patogų daiktą į pačias viršūnes.

Pristatydama šių metų mainų idėją, užsiminiau, kad neturime normalaus ir aiškaus šito kaklo ir krūtinės aksesuaro vardo. Vadiname, kas kaip sugalvojame – ir šiltuku, ir kaklašildžiu, ir tiesiog kaklu. Lengva Jolantos ranka paleido į pasaulį dar vieną, kai ji eksperimentuodama, kaip padaryti tą „božemoj”, išbandė sugalvotą modelį pirmiausia ant savęs. Tik MZ aš sužinojau apie tokį rūbą, kaip joptvajukas, dabar jau turim ir božemoj ;).

Pradedam šiltų božemoj prisisatymą ta pačia tvarka, kokia jie buvo dovanojami.

Aš amerikų neatradinėjau ir išsitraukiau kaip seną patikrintą receptą mylimus Stephen West modelius. Šis, pirmasis, Askews me Dickey, yra mano labai mėgiamas ir ne kartą megztas. Vilmai išrinkau nedidelį kontrastą turinčius švelniausius siūlus (Schoppel-wolle Cashmere Queen 9220m ir 7873). Ir viskas kaip ir tiko – ir neryšku, ir į akis nekrenta, ir minkštas siūlas lengvai drapiruojasi nesudarydamas jokių nepatogių bei dramatiškų reljefų, tiks ir po uždara striuke ar paltu, ir vienas į lauką išbėgti. Bet kaži kas man į ausį visai kitą istoriją šnibždėjo…

Vilma yra labai kukli ir jos garderobas niekada akių nerėžiantis, bet ji yra nepaprastai graži ir ryški pati iš savęs. Todėl megzdama kuklų ir lyg prie jos spintos pritaikytą daiktą, aš tuo pačiu nusižiūrėjau visai kitą modelį, Building Blocks Dickey, su kuriuo įsivaizdavau Vilmą kaip Egipto karalienę. Spalvas parinkau apie Vilmos skonį galvodama iš labai nuosaikiai pilkai bei rudai dažytos portugališkos vilnos Amalia lentynos (1, 7, 11, 15, 17), pridėjusi pilką merininę naujieną Terra (08), dramatizmą ir puošnumą siekdama išgauti tik iš toninio kontrasto.

Ar naudojo Vilma kokį modelį megzdama kakliuką Sigitai, nežinau, jei taip, ji, tikiuosi, parašys komentaruose, bet konstrukcija matoma ir iš nuotraukos – megztas skersai trumpomis eilėmis suformuotas praplatinimas, kurį gražiai užbaigia pynių raštas. Siūlai – Noro Flower Bed 37.

Sigita mezgė man šiltuką iš Drops Merino Extra fine 8 ir 43, modeliui įkvėpimo šaltiniu tapo ši Brooklyn Tweed liemenė.

Sigitai norėjosi didesnio kaklo, bet man šis tinka idealiai, didesnio aš pati neturiu ;), tai džiaugiuosi, kad rezultatas toks :)).

Dalia Virginijai mezgė tą patį MANO modelį (Askews me Dickey) iš Schoppel-wolle Alb Lino 9093 ir Noro Flower Bed 1319, nors buvo bandymų ir su Isager Tweed Charcoal, bet vilna su linu juosvų dvikovą laimėjo, savo tvirtumu, spėju.

Virginija pasikalbėjusi su Dalia, kuris jos modelis šiai gražiausias, sužinojo, kad Dalia iki šiol negali užmiršti Virginijos Inspira Cowl interpretacijos. Tai šiais metais Dalia turi savo :).

Gerų ir išvirkščių akių originalo stulpelius Virginija laisvai keitė tarpais savo mylimais žakardo raštais iš pačių įvairiausių siūlų, tarp jų jos mylimo Rowan Felted Tweed 177, 173, 195 ir prašmatnaus Noro Silk Garden Sock gabalėliai.

Jolanta savo kaklą Gitanai mezgė iš Schoppel-wolle Cashmere Queen 1065, priderindama jį prie margo Gradient 2402 (Aldebaranas).

Gitana šventės metu dirbo, tai parnešiau jai dovaną beveik iki pat jos darbo ;), tai yra, savo namų, ir ji atėjo šviesiu metu su savo nuostabiais palydovais dovanos pasiimti. Mes greitai nusifotografavom kieme, tik paskui Gitana išsiaiškino, atidžiau mezginį apžiūrėjusi, kad ne taip papozavo ekspromtu (o tai buvo tikrai greitas ekspromtas, nes pati pirma rimto šaltuko diena!), bet net dar ir neapsivilktas kaklas jau pretendavo į vieningą komplektą su Gitanos pirštinėmis ir megztiniu po paltu :).

Gitana numezgė Vilmai šiltuką iš Isager Highland Wool (Chili) kartu su Schoppel-wolle XL Kleckse 2430 (Zen šventykla), modelis – „Terrazzo Neck„.

Vilma savo kurtam brioche technika šiltukui Joanai parinko margą WYS Croft (757) siūlą kartu su Rosarios4 Amalia 23.

Joana kaklašildį Rimutei mezgė savo mėgstama modulinio mezgimo technika, keisdama kvadratėlių dydį ji formavo platėjimą. Ir mezgančių smalsumui – „juodraštinė” versija. Tas pats mezgimo būdas, tik nebe kvadratėliai, o bangelės :). Siūlai – Special Merino Lace 4.

Rimutė Jolantos kaklašildžiui įvaldė sudėtingą dvispalvio angliško stulpelio techniką, modelį, tikiuosi, pati išduos komentaruose :), siūlai – pats švelnumas, aka Schoppel-wolle Cashmere Queen 7130, 7181.

Gražvydė mezgė Jolantai šiltuką savo firminiais nukeltų akių raštais, siūlai – Schoppel-wolle Life Style 5171M ir Jardim 33.

Lygiai tą pačią švelnutę merino vilną Life Style (tik kitos, 5171M spalvos 😉 ) Jolanta išsirinko ir Gražvydei megztam šiltukui (nenuostabu, juk abi prie tos pačios lentynos stovėjo 🙂 ), o prie melsvo siūlo pridėjo priderintų spalvų Lace Ball 100 2436 (kvapnusis lipikas). Modelis pačios kurtas ir ant savęs išbandytas prieš mezgant tą božemoj dovanai :).

Šiltukai valdo šį šaltąjį sezoną, tikiuosi, sulauksim daugiau versijų, pasirodykit! Ir gal dar naujų vardų ;).

2021 MZ eglutė

Praeitą ketvirtadienį MZ atidarė šventinį sezoną tradicine eglute, kurios metu keitėmės savo megztomis dovanomis. Kiekvienais metais pirmas sakinys užsibaigtų „ir vaišinomės”, bet šiemet saugumo sumetimais vaišes pakeitė kaukės. Truputį pasikeitusi tvarka glumino – nuo seno šventės neatsiejamos nuo bendro stalo, bet jei palyginsime su praėjusia žiema, kai vietoj susibūrimo turėjome paštomatus ir kurjerius, tai galim švęsti pažangą ;). Ir švenčiam ją su madingiausiu sezono aksesuaru – kaklo šildytuvais.

Savaime suprantama, kad joks mezgėjų renginys neapsieina be mezgimo, todėl rinkomės su įprastais ketvirtadienio klubo projektais, ir dalyvaujantys šventiniuose mainuose, ir ne.

Tik Rūta tą vakarą mezginį iškeitė į fotoaparatą ir jos dėka turime užfiksuotas šventės akimirkas ❤️. Čia – momentas, kai bandėme įamžinti viena kitą ;).

Ir prieššventines akimirkas ;). Dalia tvirtai laiko poziciją prie kompiuterio, o aš užsiimu mylimiausia veikla prieš bet kokį renginį – jaudinuosi.

Pradėjome nuo eglutės puošimo – jai Kristina kiekvienais metais nuneria įspūdingiausią saldainių girliandą, kuri pirmoji sulaukia visų pro duris įžengusių komplimentų. Tai Kristina mane išmokino laiku pasirūpinti egle – iki jos saldaus šedevro aš suruošdavau gruodžio pradžioje tik advento vainiką su keturiais megztais burbulais. Namuose mes eglutę puošdavome prieš pat Kūčias ir sunku kartais galvoje tuos nustatymus pakeisti – namuose kitas ritmas ir kitoks gyvenimas, jis ten per Kalėdas ir vyksta, o būtent parduotuvėse mes tos šventinės nuotaikos visą gruodį iki ramaus finišo savame rate ir ieškome. Užteko jai prieš gerą penketą (?) metų atkeliavus į ankstyvą kalėdinę MZ eglutę gruodžio pradžioje pasiteirauti, o kur gi eglė, kuriai ji turi paruošusi puošmenų, daugiau nė vienais metais tokių klausimų nebekyla – tikra eglutė atkeliauja numatyto šventinio ketvirtadienio išvakarėse :).

Plika ji Kristinos nelaukė – per tiek metų susikaupė MZ pati gražiausia megztų, nertų ar veltų žaislų kolekcija, visada apsukam eglę ir iš pačių pirmųjų metų išsaugota sidabrine girlianda su megzta sidabrine žvaigžde viršūnėje ir taip pasiruošę laukiam pagrindinio akcento, visų suaugusių susižavėjimo ir ilgesingų vaikų atodūsių objekto – spindinčio saldainiukų lietaus!

Kristina kasmet vis tobulina savo kūrinį – saldainiukai renkami pagal spalvas ir dėliojami sava tvarka, parenkamas šventiškas ir prie eglutės tinkantis juos jungiantis siūlas ir visa daug metrų siekianti juosta kruopščiai suvyniota ant kartoninių tūtų, kad niekas nesusinarpliotų. Su tokiu rimtu išankstiniu pasirengimu mūsų dviejų ir užteko pagrindiniams šventiniams akcentams sudėlioti ir… pradedam keistis dovanomis :).

Savanorių pradėti paprastai daug nebūna, tai pagal nutylėjimą juo tampa organizatorius ;)).

Šiais metais aš išsitraukiau Vilmą, kuri negalėjo dalyvauti mūsų šventėje, nes tuo laiku džiaugėsi palmėmis ir karšta saule, o ne sniegu ir visais iš to kylančiais malonumais ;). Bet kad ir negalėjau įteikti jai pačiai dovanos, parodyti ją kompanijai kaip ir privalu.Pirmą kartą taip keistai jaučiausi, nes retai man tenka ta nelaimė mirti iš bado tarp dviejų šieno krūvų – aš paprastai sprendžiu labai greitai, o jei ir nesidžiaugiu po to savo sprendimu, atgal nebesidairau, nes o ką pakeisi? O šiemet galvodama apie Vilmą, niekaip negalėjau apsispręsti ir numezgiau porą variantų – labai tikėjausi, kad iki mainų kažkaip pajusiu, kuris Vilmai labiau tiktų. Žinau, kad ji nemėgsta ryškių spalvų, tai abejoms versijoms pasirinkau santūrų koloritą ir – atsvarai – nelabai santūrų modelių autorių – Stephen West ;). Ir net mezgiau abu vienu metu. Anglišku stulpeliu megztas „Askews me Dickey” buvo tas švelnutis ir nekrentantis į akis šiltukas, o antrasis modelis mane patraukė savo skambumu – taip ir įsivaizdavau Vilmą su Nefertitės apykakle kaip ryškiu akcentu santūriame žieminiame garderobe. Ryškias spalvas palikusi senovės Egiptui, pasirinkau pilkai rudą Amalia kolekciją, efektą išgaudama šviesotamsos kontrastu.

Ir iki pat paskutinės dienos niekaip negalėjau apsispręsti, būti gražiai ar protingai ;). Tai pasielgiau kaip tam anekdote, kur į klausimą, kaip gauti pigų ir kokybišką daiktą, tėra vienas atsakymas – pirkti du: vieną pigų, kitą – kokybišką. Aš ir įdėjau abu, tikėdamasi, kad gal Vilma juos abu prisitaikys ir bent jau į kiemą prie namų nebėgios „trumpam” pliku kaklu.

Tokia gaida pradėjusi, kompaniją kiek išmušiau iš vėžių, bet kadangi prieš pat šventes kurį laiką pasirgau namie, viskas buvo nurašyta ligos poveikiui, kam su džiaugsmu pritariu, nes negalėjimas apsispręsti nėra ta vertinga savybė, kurią norėčiau įsitaisyti antrai gyvenimo pusei ;).

Vilma išvažiavo palikusi savo dovanėlę Sigitai, kuri jai perduotą pakuoja ir laiminga demonstruoja naują kaklą :). Ji norėjo oranžinės ar rudos spalvos prie savo striukės ir Vilma rado tokį Noro Flower Bed, kuris viename siūle abi spalvas suderino :).

Sigita ištraukė mane ir aš labai plačiai išsišiepusi demonstruoju savo dovaną – minkštutį ir švelnutį šiltuką tokių mano spalvų! Nelabai tinkamai buvau apsirengusi demonstracijai, tai išbandžiau ir golfo versiją – po megztiniu aukštu kaklu.

Mano dovanėlė buvo taip gražiai supakuota į dėžutę, o joje dar į blizgų popierių – visai kaip mįslėje „Pramuši ledą – rasi sidabrą, pramuši sidabrą – rasi auksą”. Tai vyniojau ir radau – ne tik nuostabų mezginį, bet ir indelį arbatos su specialiai man nupaišyta etikete ;), kas dar gali vardinėm arbatom pasigirti?

Širdingiausiai dėkodama Sigitai turiu prisipažinti dar vieną dalyką. Ta ligos ( 😉 ) pasėta abejonė neleidžia man pilnai džiaugtis nauja dovana. Aš paprastai stengiuosi visas iki švenčių gautas dovanas sąžiningai padėti po eglute ir iškilmingai išvynioti kartu su visais namiškiais Kalėdų rytą. Nesvarbu, kaip dovana vilioja, gražiai atrodo, skaniai kvepia ar atvirai gundo. Net jei dovana pralupta, kaip šis nuostabus šiltukas, ji taip pat turėtų atsidurti ten pat. Orų prognozės sako visai priešingai. Ir vėl dilema, bet ji, tikiuosi, netruks mėnesio, nes kiek gi jau tos ligos pasekmėms leisi vadovauti paradui?!

Šie metai mums buvo gausūs mažų ratelių – miniatiūrinis pandemijos atspindys, kurios metu ir visose kitose gyvenimo srityse tie ratai siaurėjo? Manimi tik prasidėjęs keitimosi ratas viens, du, trys ir užsidarė, tai perduodam estafetę Daliai, kuri išsitraukė Virginiją.

Dar tą spalio ketvirtadienį, tik išsitraukusios burtų lapelius, susėdome taip kortų neatskleisdamos pasišnekėti, kaip kuri įsivaizduoja save su tuo iš vaikystės ant podiumų sugrįžusiu aksesuaru. Kas tuo metu prie stalo buvo, turėjo progą savo vizijas ar norus išsakyti, o kitos galėjo sugaudyti joms aktualią informaciją, leidžiančią tiksliau suplanuoti būsimą dovaną. Virginija tokiu efemerišku informacijos tiekimo būdu nepasitikėjo ir savo lapelyje aiškiai užrašė pageidavimus – jai šiuo gyvenimo periodu mieliausia juoda spalva, o iš šiltukų pats gražiausias yra šis dvispalviu anglišku stulpeliu megztas Stephen West modelis. Dalia su pasiūlytu modeliu nesiginčijo, bet juodą su juodu nusprendė palikti paauglių grožio sampratai. Vienas siūlas, tebūnie, šiame duete, gali būti juosvas, bet antras jau spalvotas. Originalus ir netikėtas, Noro Flower Bed tobulai tame tamsiame fone tiko ir nors spalvingumu akių nebadė, vis tik kryptį rodė kitą ;).

Prieš pat keitimąsi ir pati Virginija buvo suabejojusi savo tokiu švariai juodu pasirinkimu, tai Dalia su savo spalvomis kaip į ateitį žiūrėjo – išrinko ne tik, ko norėjo apdovanota prieš mėnesį, bet ir numatė, ko norėsis kiek vėliau ;).

Virginija pradeda dar vieną mini portretų pilkos siūlų lentynos fone – mat šalia jos, prie durų, yra veidrodis, prieš kurį buvo proga dovana jau ant savęs pasigrožėti 😉

O Virginiją ištraukė… Dalią, taip vėl uždarydama dar vieną ratą, patį mažiausią – ir ne paskutinį tokį ;).

Dalia mūsų bendrame pokalbyje nedalyvavo, tik viena ausimi klausėsi, bet turėjo progos su Virginija pasikalbėti jai užsukus į parduotuvę. Ir papasakoti jai apie patį gražiausią Virginijos megztą kažkada kaklašildį. Virginija greitai informaciją užfiksavo ir Dalia gavo taip jai patikusią Virginijos mezginio versiją, jai specialiai pritaikytą ;).

Ir kas, jei ne dovanotoja ir idėjos sukūrėja, geriausiai sužiūrės, kaip daiktą galima gražiausiai apsirengti ir sudrapiruoti? Ta proga galima dar lankelį pro veidrodį prasukti ir savimi nauja pasigrožėti ;)). Aš pasinaudojus pertraukėle pagavau ir fotografuojančią Rūtą į kadrą :).

Dar vieną ratą pradeda Jolanta, ištraukusi dirbančią mūsų šventės metu Gitaną, tai savo numegztą dovaną kol kas demonstruoja pati ant savęs :). Suderinusi du švelniausius siūlus ji numezgė šiltą ir gražią apsaugą kaklui bei pečiams.

Užbėgdama įvykiams už akių, demonstruoju, kaip Gitanai dovana tiko – ten pirštinės ir megztinis po apačia tokių pat atspalvių!

Gitana išsitraukė Vilmą ir paliko jai dovanėlę. Siūlus rinkosi su Dalia, tai istorijos negirdėjau, tik vienas iš dedamųjų (Isager Highland Wool) turėjo būti būsimų Vilmos pirštinių spalvos, šalia margumą suteikiantis Wunderklecks kamuoliukas abiejų su Dalia buvo įvertintas kaip tikrai Vilmos spalvos, o su pačios madingiausios mezginių dizainerės Petiteknit modeliu neprašautų ir aklas!

Vilma spalvas būsimam Joanos kaklašildžiui rinkosi prie manęs, apžiūrinėdama Joanos mezginius MZ dienoraštyje. Gerai apžiūrėjo, nes pirmas Joanos šūksnis išvyniojus dovaną buvo: „Jis žalias!” :).

O paskui jau aikčiojom visos, nes kaip Gražvydė pelnė nukeltų akių raštų karalienės titulą, tai Vilma be konkurentų spindi dvispalvio angliško stulpelio pasaulyje. Visas šis vingrus ornamentas – spėkit, kieno galvos modelis? Tikrai taip, tos pačios!

Joana taip pat turi savo stilių – modulinį mezgimą, įvaldytą iki įspūdingos meistrystės. Išsitraukusi Rimutę jai kaklą ir mezgė tokiu būdu. Net ne vieną, tik kadangi nesirgo, neturėjo problemų išsirinkti ;). Minkštutėlis trumpais segmentais dažytas merinas labai savitai atsiskleidė ripsiniuose kvadratėliuose. Pridėta juostelė, kad kaklą būtų galima pagal save susirišti ar kaip nors įvairiau (ar patogiau) pasimodeliuoti.

Rimutė ištraukė Jolantą ir nustebino mus dvispalviu anglišku stulpeliu numegztu kaklu, kai dar prieš gerą mėnesį tik ėmėsi šios technikos mokytis. Ir tik išmokus visai neieškojo lengvų kelių, o išsirinko raštą, kuris abiejose pusėse vienodai turi tamsių ir šviesių elementų, kas reiškia, kad kiekvienas toks kriauklę primenantis motyvas turi savą dominuojantį siūlą, kurie paeiliui keičiasi. Labai sudėtingai parašiau, ką paprasčiau būtų pasakyti: „Raštas bei technika sudėtingi ir reikalauja didelio atidumo mezgant, o klaidos labai brangiai kainuoja ;)”

Tą ketvirtadienį, kai mes aptarinėjome patinkančius kaklašildžių modelis, Jolanta buvo skeptiškai nusiteikusi vaikystės laikų mados prikėlimui. Ją įtikino tik nedidukas kakliukas, su kuriuo mano Karolis pozavo pristatomajame straipsnyje. Tai Rimutė nuklausiusi ir pasiūlė savąjį variantą – ne tokį kuklų, labai švelnų bei moteriškai delikatų. Užsidarė dar vienas ratas.

Ir prasidėjo naujas, mažasis, paskutinis. Labai smagus ir labai glaudžiai tarpusavyje susijęs. Mat Jolanta su Gražvyde išsitraukė viena kitą ir pačios dar to nežinodamos, patraukė pamąstyti apie būsimus mezginius prie tos pačios lentynos ;). Abi pasitardamos (galvodamos, kad teoriškai, o pasirodė, labai tiesiai į dešimtuką 😉 ), kuri spalva prie kurios tiktų, kuri su kuria gražiau dera. Smagu turėjo būti klausytis patarimų žmogaus, kurį išsitraukei ;)).

Gražvydė išsitraukusi Jolantą, eilinį kartą liko ištikima sau ir savo firminiams nukeltų akių raštams. Pamodeliuoti savo sumanytam šiltukui ir dar suderinti formą su raštais buvo reikalų, bet gyvenime tik tiesus ir pažįstamas kelias yra lengvas, ir tai nebūtinai…

Jolanta su nauju kaklašildžiu demonstruoja ir saldžius priedus – tai, kas turėtų būti tradiciniu vaišių stalu normaliu metu, nukeliavo įvairiais pavidalais į dovanėlių krepšius :).

Išsitraukusi Gražvydę Jolanta prie šventinio saldėsio paruošė savo mezgimo draugei ir kalėdinių puošmenų – bugienio šakelę ir mažą eglutę primenantį kankorėžį. Kliuvo jų ir bendram MZ stalui :).

O po to jau pragrindinė programos dalis – kaklašildis, iš to paties melsvo merino, kurį abi kartu su Gražvyde išsirinko savo kalėdinėms dovanoms. Tik Jolanta pridėjo prie jo dar panašių spalvų plonytį Lace Ball100 siūliuką, pasitarusi iš anksto su Gražvyde, kuri spalva labiausiai tinka, tą burtų traukimo ketvirtadienį.

Ir aišku, kas geriau už pačias autores žinos, kokiais būdais galima savo kūrinius dėvėti ;).

O išsirinkus gražiausią versiją, privalu papozuoti bedrai nuotraukai :).

Tradiciškai pabaigoje bendrai nuotraukai rinkomės visos su savo naujais šiltukais, tik turėjom palaukti Joanos, kol ji savimi pasigrožės, o Vilma jai padės ;). Ir tada jau – TA-DAM!

Grįžtam į įprastinį gyvenimą su šventine nuotaika ir papildomais šiltais sluoksniais – vilnos, rankų darbo, mielo galvojimo ir daug meilės bei bendrystės. Ir grįžtam prie įprastų užsiėmimų – naujų projektų planavimo, kuo smagiausia užsiimti, kai šalia yra mezgimo draugė, kurios patarimai visada pasiteisina ;).

Dar kartą širdingas AČIŪ visoms dalyvavusioms – mezgusioms, galvojusioms, palaikiusioms ir šventę kūrusioms. O kad viską galime dar kartą apžiūrėti, atskiras dideliausias AČIŪ Rūtai, užfiksavusiai visas šventės akimirkas :). Smagaus bei šilto šventinio laukimo!

Item added to cart.
0 items - 0,00