Valandos

Šie sutemų spalvų “Skubos valandomis” pavadinti Zauberwolle kamuoliukai Dovilei užfundijo ilgas valandas 😉 . Visų pirma projektavimo ir mezgimo, ką nesunku atspėti iš megztinio vaizdo ;), fone einant to paties pavadinimo filmui.
Šeimos istorijos kontekste šios valandos apėmė beveik viso gyvenimo laikotarpį – nuo vaikų darželio, kai Dovilę su mamos megztu megztuku vedžiojo po grupes kaip parodos eksponatą. Megztukas buvo įspūdingas – baltas, tekstūriniais rombais su vidurėliuose išmegztais burbuliukais ir išsiuvinėtomis spalvotomis gėlytėmis, su įvertu raištuku per liemenį. Šis Dovilės megztinis – lyriška interpretacija to legendinio iš vaikystės tema.

Prieš kelis dešimtmečius madingas stilius šiuolaikinėje versijoje stipriai suaktualintas. Baltus siūlus pakeitė švelniai pereinantys rausvai-žalsvai-melsvi, pakankamai margi spavinei intrigai užmegzti, ir pakankamai šviesūs visiems raštams atsiskleisti. Ir fantastinis fonas ypač subtiliam siuvinėjimui.

Pailginto reglano rankovės labai gražiai apžaistos grafišku rombų piešiniai. Šiuose jau ne burbuliukai, o gerų akių ir ripso pasikartojimai su tolygiai pražydusiomis gėlytėmis – kaip garsiuose millefleurs gobelenuose. Žydinčios šakelės panašių spalvų sagose, kas prieštaraus, būtent šiam megztukui pagamintos!

O kaip Dovilė suvedė pagrindo raštą su rankogaliais ir megztuko apačia – pats aukščiausias dizaino pilotažas!

Pražydo rožėm valandos. Tokia savaitė –
jaunystės atšvaitas raudonyje, sava
širdies mūša, spalva to kraujo, tas žibintas,
tas veidas pusrūsio kavinėj, išpažintas
alsavimas, slepiąs dar nepatirtą nervą
ir įtampą, kuri žydėjimo jau netveria…
Tokia savaitė – septyniom dienom nedaloma.
Pilnavidurės valandos. Dygliai – į delną.

J. Vaičiūnaitė “Raudonų rožių valandos” iš ciklo “Laikrodis kirkės bokšte”.

Dovilės Žydelienės megztas megztukas iš Zauberwolle 2307 (Skubos valandos), sagos – Union Knopf.

Angliškas stulpelis šalikams

Šalikai yra vienas populiariausių projektų rudenį. Ir patys staiga suprantame, kad vasara išėjo ir gana ilgam, ir apie artimuosius imame galvoti – šalikai dominuoja megztų kalėdinių (ir ne tik) dovanų sąraše.

Šalikas laikomas vienu paprasčiausių mezginių ir yra populiariausias pradedančiųjų projektas, kurie galvodami apie paprastą formą ne visuomet iš pradžių įvertina, kad šis aksesuaras yra labai nemenko dydžio 😉 (kas šiaip yra pliusas praktikuojantis mezgimo techniką), ypač norint apsisukti kaklą dabar taip madingu puriu ir dideliu šaliku.

Jei didelių pretenzijų pataikyti į tikslius išmatavimus megzdami šaliką galime atsisakyti, tai tokios šaliko savybės, kaip abi geros pusės, negalime ignoruoti ir raštas visuomet parenkamas toks, kad vienodai gerai atrodytų bet kaip apsisukus ir nesiraitytų. Pasirinkimas šioje srityje yra nemenkas, galite eksperimentuoti su įvairiosiomis gerų bei išvirkščių akių kombinacijomis, o galima pasinaudoti pačiais populiariausiais – laiko ir patirties išbandytais. Angliškas stulpelis – vienas tokių mezgėjų favoritų. Tiesa, seniau buvo mezgamas vienspalvis variantas, bet pastaruoju metu stipriai išpopuliarėjo ir dvispalvis, suteikiantis tradiciniam raštui labai subtilaus spalvingumo.

Editos kolekcija tepatvirtina mano žodžius – jos šalikai dvispalviu anglišku stulpeliu turi visa, ko mes norime iš idealaus šaliko. Jie yra purūs, šilti, platūs ir ilgi jaukiai apsisaugoti nuo visų gamtos negandų ir labai gražiai bei subtiliai spalvoti – juk visi rūbai be pagrindinės funkcijos šildyti turi dar ir puošti!

Pirmajame šalike pereinamų spalvų merino vilna derinama su vienspalviais segmentais – abi spalvos matosi, tik vienoje pusėje dominuoja marga, kitoje – spalvinės juostos. Galima tą spalvinį skirtingumą išnaudoti vis naujai to paties daikto išvaizdai 🙂 .

Kitas šalikas jau žaidžia dviem pereinamomis spalvomis, bet abi kinta savo spalvos rėmuose: vienas kamuoliukas mainosi įvairiais mėlynais, kitas – raudonais atspalviais. Abu tokie margai vienspalviai, bet tas lengvas spalvos šviesumo ir atspalvio kitimas sukuria subtilius ir nenuspėjamus dryželių virpėjimus.

O kad gražių dalykų per daug nebūna, liudija ir trečias pradėtas į kolekciją. Šis prasideda dailiu vienspalviu krašteliu ir žongliruodamas dviem rudeninių spalvų kamuoliukais konkuruoja su pačios gamtos turtingumu ir gražumu 🙂 .

Editos Jankevičienės megzti šalikai ir nuotraukos. Pirmasis megztas iš Schoppel-wolle Zauberwolle 1660 (Upės vaga) kartu su SMC Extra Merino 00010 , Drops Merino Extra fine 49, 31, 37. Antrasis šalikas megztas iš Schoppel-wolle Zauberwolle 1535 (Pakrantės akmenys) kartu su Zauberwolle 2435 (Įkaitęs žaizdras). Trečiasis šalikas pradėtas iš Drops Merino Extra fine 41 kartu su Schoppel-wolle Zauberwolle 2359 (Avinžirniai) ir 1660 (Upės vaga).

Antras kartas

Pas visus turbūt mezgimo kelyje pasitaiko nedžiuginančių projektų ir visi randam savų išeičių: padovanojam susižavėjusiam, paslepiam kuo toliau nuo akių ir pasistengiam užmiršti ar nepasiduodam, negailėdami įdėto darbo išardom ir… bandom dar kartą ;).

Daivai, spėju, stipriai reikėjo pakvėpuoti prieš imantis antro karto – ardant iš plonyčio LaceBall100 numegztą skarą ;). Bet jei skara nedžiugina, geriausias šansas šiems ypatingo subtilumo ir gražumo rudiems atspalviams suteikti naują gyvenimą – surasti labiau tinkantį projektą. Dabartiniam šiltukui-užmestukui (kuris LABAI džiugina 🙂 ) Daiva prie išardytos pereinamų spalvų vilnos pridėjo dar plonytį alpakos siūliuką, kuris ir storio pridėjo, ir apjungė visas spalvas vieningu baklažano spalvos šydu.

Paprasta, bet labai stilinga konstrukcija, susidedanti iš esmės iš stačiakampių formų, tapo labai gražiu, šiltu ir jaukiu užmestuku visiems metų laikams.

Daivos Pilinkienės megztas megztukas iš LaceBall100 2324 kartu su Isager Alpaca 1 60.

Pabaiga!

Ši Jolantos palaidinė, rudeniui užklupus tarnaujanti kaip liemenė, yra ne šiaip vasaros pratęsimas – riebus taškas vasarinėje Jolantos dvikovoje su medvilniniais ir lininiais likučiais. Šį kartą tikrai viskas!

Pagrindiniai veikėjai čia yra tamsiai mėlynas linas, apjungiantis spalvotus dryželius ir spalvoto kamuoliuko likutis nuo to stebuklingai gražaus megztinio. Nebūtinai jo viso užteko, todėl Jolanta vieną dalį (šiandien ji nugara 😉 ) pamezgė viena spalva, o kai jau stebuklingas kamuoliukas visai nestebuklingai baigėsi, į trasą išėjo visi vasariniai likučiai – nuo spalvotų lino galiukų iki mamos palikimo – senovinių Iris nėrimo siūlų.

Pradėta vasarą, palaidinė sumanyta kaip lengvas vėsus sluoksnis karštai dienai, tam tarnauja ir gili iškirptė, vienoda priekyje ir nugaroje, todėl sėkmingai nešiotina abiem būdais. Vėsesniu oru palaidinė pasitarnaus kaip ryškus akcentas liemenės rolėje.

Jolantos vasara šį kartą tikrai baigta – visi siūlai virto rūbais ir tarnaus dar ne vieną sezoną. Laikas vilnai? 😉

Jolantos Vainutienės megzta palaidinė iš lino ir Schoppel-wolle Zauberball Crazy Cotton Starke 4 2391 ir dar šiobeito.

Item added to cart.
0 items - 0,00 €