Vilnoniai burbulai

Kai kam atrodo, kad patyrusiam mezgėjui nereikalingos modelių instrukcijos – jis ir taip supranta, kaip konstruoti norimą formą. Iš dalies tiesa, bet tiesa yra ir tai, kad kiekvieno mūsų mezgimo arsenalas yra ribotas (net kieno jis labai platus) ir net iš mažiau patyrusio dizainerio mes galime išmokti naujų dalykų. Neverta apsitverti kinų siena nuo svetimų pamokų, jos visos mums į meistrystės taupyklę, užtai kai ji prisipildys, galėsime kaip Dalia užsiimti aukštuoju pilotažu – žongliruoti viename mezginyje gabaliukais iš skirtingų dizainerių, skirtingų modelių, skirtingų technikų savo idėjos įgyvendinimui.

Tokia ilga įžanga gimė pamačiusi prie Dalios megzto paltuko dukrai nurodytus net tris skirtingus modelius, kuriais ji naudojosi, o kiek dar nenurodytų šaltinių dailiai apdailai ir įvairiausiems niuansams!

Visi nurodyti modeliai yra pakankamai nauji, bet tiek šitos spalvos realizacijos laukianti islandiška vilna, tiek spalvotų burbulų idėja Dalios galvoje gyveno tikrai jau gerą laiko gabalą (čia toks mirktelėjimas liūdintiems dėl tą pačią minutę nepanaudotų siūlų, kai kurioms idėjoms tiesiog reikia daugiau laiko gimti ir reikia lukterti, kol visi dėlionės gabaliukai atsidurs savo vietoje 😉 ).

Ir kažkurią akimirką ilgai brandintas žiedas prasiskleidžia. Šilta ir lengva islandiška vilna, taip tinkama vėsiam laukui, susidėlioja į šiltą ilgą megztuką-paltuką su jaukiomis kišenėmis (o kišenėje širdele 🙂 ), gobtuvu, super dailia apdaila ir spalvotais efemeriškais burbulais iš spalvoto moherinio rūko ir tokiomis pat apvaliomis sagomis. Žiūrint į nuotraukas atrodo, nėra geresnio rūbo ir gražesnio jam laiko.

Dalios Liepuonienės megztas paltukas Urtei iš Istex Lettlopi 9418 ir skirtingų spalvų moherio siuvinėjimui. Panaudoti šių modelių fragmentai – “White Mountains“, “Bloom Vest” ir “messing about in boats“. Nuotraukos – Tilo Eckardt.

Kūrybiškas požiūris

Bičiulė po ilgesnės pertraukos pažiūrėjusi MZ dienoraštį pastebėjo, kad užaugo nauja mezgėjų karta ir ji atneša gaivius vėjus į šimtmečius gyvuojantį (jų dėka ir dar tiek gyvuosiantį ;)) ) amatą. Jie drąsūs, kūrybingi, jų neriboja iš kartos į kartą perduodamos “taisyklės”, kurios mezgime išvis yra nonsensas, o per ilgą laiką sukauptos žinios bei atradimai pasiekiami gerokai toliau už įprasto artimų mezgėjų rato – ačiū atsivėrusioms sienoms, išaugusioms galimybėms ir beribiam internetui.

Taip, ant siūlų kamuoliuko rasite nurodytą virbalų dydį, bet tai nėra įstatymas, dėl kurio nesilaikymo jums gresia bauda. Tai tik pasiūlymas ir tas neretai atrodo kaip iš kavos tirščių išburtas. Vienintelė realybė yra siūlų kamuoliukas ir virbalai, ir bosas čia yra mezgantis žmogus. Jis rinksis patinkančius storius, tekstūras, mezgimo tankumą, jis žais ant to paties virbalo išbandydamas skirtingų storių siūlus ir gaudamas minkštas, storas ar permatomas juostas.

Jei per darbų pamokas mokytojas gali patikrinti, kokio “gražumo” yra jūsų mezginio išvirkščioji pusė, naujoji karta pati nusprendžia, kuri pusė šiandien bus geroji.

Taip, yra smagu išmokti paslėpti galus ir nepastebimai sujungti vieną siūlą su kitu, bet visai negerai, jei esi įsitikinęs, kad tai yra vienintelis įmanomas būdas suteikti mezginiui prekinę išvaizdą – specialiai palikti ilgi siūlų galai surišimuose yra dar vienas dekoratyvus būdas į amato atradimų taupyklę.

Žiūriu pati į šias nuotraukas ir negaliu atsikratyti lengvo liūdesio. Šitokių megztinių (šalikų ir kitų gražių dalykų) Natašos spintoje būtų turbūt kalnas su kalniuku ir ji lengvai galėtų džiuginti save vis naujais kūrybiniais atradimais. Deja, dabartinė politinė situacija pas kaimynus priverstinėje emigracijoje neleidžia kaupti gėrybių daugiau nei gali persivežti su savimi – Lietuva šiuo metu yra tik tarpinė stotelė. Todėl vienas megztukas sau, kitas – draugei… Bet kūrybinė ugnis yra visada su tavimi. Seno amato tradicija nutiesia nematomą ryšį su gimtinėje mezgusia močiute ir teikia daug laisvės bei džiaugsmo. Beje, dėl to nematomo ryšio. Rašydama prisiminiau lietuviškas pirštuotas pirštines su mini kutukais kiekvieno piršto gale. Jų prasmę man paaiškino mezgimo tyrinėtoja norvegė Annemor Sunbo – tie nuo pirštų kabantys siūleliai yra paliekami apeiginėse pirštinėse, kurias gauna mirus tėvui vyriausias sūnus. Jis tampa šeimos galva ir simboliniu tarpininku tarp mirusio ir giminės, už kurią jis dabar tampa atsakingu. Tai gal tie siūleliai ne tokie jau atsitiktiniai?

Ir grįžtu dar prie visai kitaip mezgančių jaunų žmonių. Kai mes fotografavomės MZ prieigose, pro šalį ėjusi mergina taip pat paprašė leisti jai nufotografuoti kartu. Ne dažnai taip mums pasitaiko 🙂 .

Natashos M. megztas megztukas iš Drops Snow 09, 54, 92, Drops Brushed Alpaca Silk 30, Drops Alpaca boucle 517.

Tolesnė sklaida

Naujos M. Isager knygos išėjimo proga ir pakartotinio pirmo tomo atkeliavimo proga šiandien įrašas su dviem megztiniais iš pirmosios dalies. Megzti jie ne iš to siūlo, kurį naudojo ir rekomenduoja autorė, ir aišku, jie atrodo kitaip, nei originalai, bet kūrybiškas mezgimas yra būtent apie kitaip, apie laisvę rinktis, interpretuoti, perdaryti ir prisitaikyti. Tai kaip obuoliai nuo obels – vienas nurieda galiuką, kitas – dar toliau, kad išaugtų paskui iš tų pačių sėklyčių visas sodas skirtingų medžių.

Pirmojo megztuko nemačiau, gavau tik nuotraukas su labai entiuziastingu komentaru 🙂 .

“Kadangi mano važiavimas į Vilnių jau kaip anekdotas, nors aš išties beveik “pakeliui “ 🤣, negalėdama suprasti, kodėl svarbiausi reikalai  man nutinka ketvirtadienį, na ir aišku, kalčiausias yra pajūris, todėl siunčiu išbandytą Gaudi megztinį. Gal bus įdomu, labai labai rekomenduoju.

Tai vienareikšmiai geriausias modelis, kurį teko megzti nuo viršaus ratu. Rankoves irgi be siūlių. Didžioji dauguma jų man būna nepatogūs. Nežinau šio modelio gerumo paslapties, įtariu, kad prie to prisideda raštas stulpeliais. Ir labai sėkmingose vietoje po krūtine baigiasi. Aš mezgiau iš labai plono siūlo 350 m/ 50g (megztukas sveria 180g) , 2.5 Nr virbalais, akis ir platinimą, žinoma, atitinkamai perskaičiavau, nepagailejau pridėti akių po pažastimis, viršuje pradėjau mezginį su pagalbiniu siūlu (dėl tamprumo – patariu, o be to ir užlenkiau ~2cm, bet užlenkimas nebūtinas).

Visiems rekomenduoju knygą Mariane Isager “A Knitting Life”: įkvepianti, graži, solidi, naudinga ir protinga. Numegsiu antrą megztinį ir jei vėl taip pasiseks, galėsiu tada prisiekti, kad iš jos numegsiu visus!”

Daivos megztuką iškalbingu pavadinimu “Wings to Fly” su entiuziazmu sutikau pati 🙂 . Krintanti ir elastinga merino vilna tekstūrinį raštą paryškino ir labai dailiai susidrapiravo ant kūno. Nuo rankovių akių negaliu atitraukti!

G megztas megztukas ir laiškas, modelis – “Gaudi“. Rausvas megztukas megztas Daivos Janavičienės, modelis – “Wings to Fly“.

Kasmetiniai meilės darbai

Numezgusi Karoliui didelį juodą šaliką, aš jau galvojau, kad baigiau su tuo žabaklinėjimu tamsiu metu tarp tamsių akučių, bet pasirodo, kad praeitų metų istorija buvo ne taškas, o tik kablelis 😉 . Po kaklašildžio pasikeitimui užsimanęs šaliko (abu juodi, savaime suprantama 😉 ), Karolis kurį laiką jį panešiojo, paskui vėl apsukęs ratą sugrįžo prie sujungtų galų versijos. Šalikas ramiai gulėjo, kol vyresnis brolis, sužinojęs apie nenaudojamą daiktą, mielai jį priglaudė. Susekęs, kad jo šalikas prašapo, Karolis siaubingai pasipiktino ir ne, jis nebuvo numestas, jis buvo jam labai reikalingas!!!

Jaučiausi kalta, atidavusi Karolio daiktą (mezgiau tai jam!) Jurgiui, todėl pažadėjau kuo greičiau atmegzti naują. Ir net turėjau tiek kvailumo, kad pasikviečiau jį ateiti į MZ pačiam išsirinkti siūlus. Nuo pat vaikystės pas mus namuose pasirinkimo problemos (?) buvo sprendžiamos labai paprastai. Parduotuvėse vaikai pasimesdavo gausoje, pavargdavo matuotis ir niekas jiems netikdavo, nieko nebereikėdavo. Stebuklingu būdu, viskas, kas būdavo atnešama į namus ir jau nebereikėdavo vargtis renkantis, buvo puiku ir tikdavo geriausiai. Mano jautruoliui tiko iš labai paprastos Karisma vilnos numegztas šalikas (čia pirmoji versija), nei jis kando, nei graužė. O ir megzti buvo visai patogu – vilna lygi ir pakankamai “limpanti”. Augdami vaikai išmoko rinktis ir nebevargo kaip vaikystėje, todėl ir MZ šį kartą Karolis apsisuko akimirksniu – man buvo bakstelta į patį elastingiausią ir nelipniausią meriną. Ko ir reikėjo, aišku, tikėtis 😉 .

Šis siūlas linkęs temptis, todėl aš nusprendžiau tikrą anglišką stulpelį pakeisti pusiniu. Ir tada supratau, kaip klydau, manydama kad megzti anglišką stulpelį yra sunku ar nepatogu ir kad blogiau už jį yra tik jo klaidų taisymas. Niekas neprilygsta pusiniam angliškam stulpeliui (fishermen rib), kai tamsiame siūle turi įžiūrėti, ar šitoje eilėje gerą akį turi megzti į apatinę eilę, ar paprastai. Geroje, bet labai retoje dienos šviesoje pasimatydavo visos vakarinio darbo kliurkos – nė vieno daikto aš tiek neardžiau, kaip šito pačio paprasčiausio šaliko. Mane gelbėjo tik gražiausia mezgimo navigacija – mano žvakė tamsoje – Kristinos grybukas, žymintis tikro angliško stulpelio pusę.

Šalikas megztas iš Drops Merino Extra fine 02.

Item added to cart.
0 items - 0,00 €