Tęsiam reportažą iš MZ kalėdinio vakarėlio – mainų estafetę perima Jelena. Kadangi nebebuvo nieko “kaip visada”, Rūta užsilipusi ant savo kopėtėlių pamostagavo rankomis kaip laimės rato rodyklėmis ir bakstelėjo į arčiausiai jos sėdinčią 😉 .
O Jelena išsitraukė Jurgitą, su kuria kartu dirba ir vos ne kasdien matosi – tai turėjo reikalų ne tik su mezgimu, reikėjo gerą mėnesį kažkaip nuo bičiulės suktis ir išlaikyti paslaptį ką ir kam mezga, juolab kad Jurgita ramiai galėjo ir rodyti, ir pasakoti 🙂 .
Jelena suruošė Jurgitai dovaną kaip linkėjimą iš savo mezgimo pradžios (o ji yra ir labai rimta, ir išskirtinai greita mezgėja!). Megzti Jeleną išmokė močiutė ir pirmieji jos mezginiai buvo iš močiutės susuktų melanžinių kamuoliukų. Jaučiu, kažkas panašaus ir man ataidi iš vaikystės. Ir ne tik man – tais laikais gerų siūlų daug nebuvo ir sunaudojami buvo visi turimi galiukai, jau panaudoti siūlai sudedami kartu dėl tvirtumo. Greičiausiai vaikui pirmai pradžiai buvo duodama tai, ko negaila mokymuisi ir nebūtinai iškart pavyksiantiems bandymams. Kai kas iki šiol išsaugojo nemeilę melanžams, nes asocijuojasi su trūkumu ir nepritekliumi, nors dabartiniai jie yra pakankamai brangūs 😉 . Man jie, atvirkščiai, yra kaip pirma meilė – ryški, tyra ir niekada nesibaigianti, spėju, Jeleną lydi tie patys jausmai ir Jurgita gavo ne tik pašluostukus, bet ir šiltą, brangų ir stiprų močiutės apkabinimą kartu.
Jei Jurgita galėjo ramiai dalintis savo ruošiama dovana su kolege, tai vat su kita drauge, artimai bendraudama mezgimo reikalais (jos abi su Daumante organizavo lapkričio mėnesį tuos garsiuosius vėlyvus mezgėjų pusryčius “Miesto laboratorijoje”), ji turėjo suktis ir mėtyti pėdas, mat išsitraukė būtent ją :)) .
Jurgita paruošė Daumantei tris pašluostukus iš skirtingų medvilnių (viena jų – labai Daumantės mylimos Isager firmos), kurie labai gražiai susidėliojo ir spalviškai: nuo pilko iki rausvo. Viską įsukusi į ryškiai rožinį popierių Jurgita įteikė Daumantei kartu su pridėtais nesaldžiais skanėstais tardama: “Bus ir ką pakramtyti, ir kuo trupinius pavalyti ” 🙂 .
Daumantė išsitraukė Jolantą, o kadangi nėra pastovi klubo lankytoja ir visų senbuvių nepažįsta, kas jai įstrigo Jolantos anketoje labiausiai, jog jos virtuvė yra riešuto spalvos. Tai tai riešutinei virtuvei ji anglišku stulpeliu (brioche) numezgė ir rankšluostuką iš lino ir medvilnės derinio. Labai klasikinių spalvų – klasikinei virtuvei 😉 .
Jolanta išsitraukė Jurgitą, kurią pažinojo tik iš mezginių, tai pritaikyti žmogui dovaną buvo reikalų. Pasirodė, kad ir aš nesuprasdama ir visai nieko negalvodama sudalyvavau istorijoje – kai nuolat esi parduotuvėje ir šneki apie šįbeitą nieko konkretaus galvoje neturėdamas, niekada nežinai, kur tie tavo žodžiai keliauja 😉 – tai Joana parodo du siūlų kamuoliukus ir paklausia ar tinka, aišku, nesako, kad man, tai dar kas pasitarti ateina… Jolanta svarstė apie neutralius šviesius tonus, aš taip iš lubų pakalbėjau, kad gal nepraktiška, ir papasakojau apie namuose turimą kasdieninę bordo atspalvių staltiesę, ant kurios jokie plėmai nesimato. Jolanta ir suderino savo nertame rankšluostuke neutralų pilkšvai rusvą siūlą su bordo atspalvių medvilne – tiks net “šaltibarščiams pavalyti” 😉 .
Jurgita, pademonstravusi savo dovaną, pati jau žiūri į Anną, kurią išsitraukė. Anna norėjo žieminei virtuvei ryškių spalvų, tai Jurgita išrinko raudoną medvilnę, bet kaip pati juokėsi, truputį – pagal save – prigesintą 😉 .
Anna išsitraukė Jeleną, kuri norėjo santūrių pilkų spalvų – tai ir gavo. Vieną! Antras pašluostukas prie subtilaus pilkšvai rusvo buvo tuo pačiu raštu megztas geltonas – nes kaip žiemą be saulės! Tiek daug prisižiūrėjusi kiauraraštinių rankšluostukų muziejų parduotuvėse, mūsų mainuose tik pas vienintelę Anną tokius pamatėm!
Įteikdama savo dovanėlę Jelenai, Anna uždarė antrą ratą, bet kadangi likusių nebebuvo daug, rinkimų neorganizavome – Jolanta greitai pradėjo trečią 🙂 .
Ji išsitraukė žmogų, kurio anketoje buvo vienintelis pageidavimas – kad mezgančiam būtų smagu ir ranka rodo, kas tuos išmintingus žodžius parašė 🙂 . Žinoma, svarbu spalvos ir raštai, bet su mezginiu atkeliaujančios į namus geros emocijos yra nemažiau reikšmingos.
Kad Jolanta mezgė įsikvėpusi, pati buvau liudininkė, nes ir savęs nepamiršo modelių ieškodama, o ir su spalvomis nepataikyti Jolanta neturėjo šansų – kieno virtuvėje kakava ir šokoladas yra nepageidaujami? 😉 . Ir dar dailiame maišiuke su augalėliu…
Dalia ruošė savo dovaną vienam žmogui, o dovanoti teko kitam. Ir nors tai buvo mums to vakaro siurprizas, iš Dalios pasakojimo panašu, kad mes to nežinojome, bet gyvenimas žinojo viską… Pageidavimas buvo neutralios santūrios spalvos ir Dalia visokius siūlus, modelius ir raštus bandė (aš girdėjau apie dvigubo Isager Bomulin versiją), kol galų gale visi tie bandymai ją visai į spalvotas pievas užnešė.
Rimutė, kuriai Dalios rankšluostukai teko, man prieš šventę jau buvo atsiuntusi savo mezginius, savo virtuvėje, aišku. Tai joje Dalios rankšluostukai bus tikrai geruose namuose. O jei aš klystu, Rimutė turi dar vieną virtuvę kaime 😉 .
Pati Rimutė ištraukė Gražvydę, kuri anketoje buvo surašiusi įvairius virtuvėje pageidaujamus dalykus. Rimutė pasvarstė ir taip, ir taip, ir nusprendė megzti tai, kas buvo parašyta pirmuoju numeriu, visai logiškai sudėliojusi, kad tas daiktas yra Gražvydei svarbiausias – puodkėlės.
Kaip ji tas puodkėles mezgė, ir kiek jos pasirinktas raštas laiko ir siūlų valgė, aš buvau liudininkė, bet mezgantys rimtai žmonės jau yra tokie, kad pirmoje vietoje yra idėja, o jau kokių resursų jai reikės, tokius ir pasiruošę jai suteikti 😉 .
Gražvydė pačios dovanotojos pagalba išpakavusi dovaną grožisi, o ir aš negaliu atsistebėti, kaip megztas iš medvilnės ir bambuko daiktas gali taip laikyti formą!
Beje, tos trumpos akimirkos, kai Rimutė atrišinėjo savo pačios gerai užmegztą raištuką ir priiminėjo jai skirtą dovananą, buvo progos pajuokauti kitų metų mainų adresu. Jei jau mezgame pašluostes, nevalia net raištuko išmesti, viską reikia panaudoti. O Dalia įteikdama rankšluostukus užtikrino, kad jie gerai geria – pati išbandė. Tai gal ir mezginiai gali būti kitąmet jau panaudoti išbandyti? :))
Gražvydė išsitraukė Jolantą, tuo uždarydama paskutinį ratą ir visus prajuokino sakydama, kad nieko daugiau be nukeltų akių megzti nemoka. Ką ji moka, visi mes žinom, bet tame juoke yra krislas racijos – nukeltų akių raštai taip prilipo Gražvydei, kad ji drąsiai juos gali laikyti savo firminiais ir, aišku, kad tokios dovanos iš jos ir tikėtasi. Juolab, kad šie raštai tokiam dvipusiam daiktui tinka kaip jokie kiti.
Jolanta norėjo virtuvinio rankšluostuko, kuris būtų ne kokiems ten puodams ar stalams valyti, o specialiai tik rankoms nusišluostyti, ir net virtuvėje vietą jam atskirą turinti – tai tikrai tokį ir gavo 🙂 .
Tokiu įspūdingu rankdarbiu užbaigę keitimąsi tradiciškai dar turėjome suorganizuoti bendrą fotosesiją. Rankšluostėliai ir pašluostukai labai tiko ant improvizuotos skalbinių virvės. Visus rankdarbius iš arti apžiūrėsime rytoj,
o tą vakarą pratęsėme beplepėdamos, besivaišindamos ir net truputuką megzdamos. Ir jau prie siūlų lentynų naujus projektus planuodamos… 🙂 .
