Kojininių siūlų universalumas

Jau buvau ir primiršusi, koks universalus yra kojininis siūlas, bet tereikėjo Jurgitai išsitraukti dukryčių megztuko nuotrauką… Daugiskaitą parašiau neatsitiktinai – šito megztuko nuotrauka išplaukė Jurgitai rodantis mažąją, paveldėjusią visus megztus vyresniosios sesės rūbus. Jurgita juokėsi, kad labai pasiseka, kai vaikai gimsta tuo pačiu metų laiku, kam aš kaip ir negalėčiau pritarti, nes gerai, kai mezginių reikia kuo daugiau, o ne kuo mažiau, bet iš kitos pusės, kiekvieną kartą mintyse paploju siūlui, iš kurio mezginys atlaiko vaikišką nešiojimą ir iš vienkartinio (ar keliakartinio) skudurėlio virsta paveldėjimo objektu.

Viršutinėse nuotraukose – vyresnėlė Meda, dar praeitais metais vilkėjusi šį megztuką, o apačioje – naujoji jo šeimininkė mažoji Nora. Dar kol kas su botais, bet ir ji tuoj priaugs mamos aukštakulnius ;)).

Jurgitos Mieželytės megztas megztukas ir nuotraukos, siūlai – Regia Desigh Line by Kaffe Fasset Ombre Stripe 4483 ir Drops Fabel 113.

Užmestukų laikas

Pagaliau sulaukėm to laiko, kai sunkiąją žiemos artileriją (striukes ir paltus) keičia laisvesni ir lengvesni drabužiai. Kai kūtotis nebereikia, į rankas gaunam laisvę rinktis pačius įvairiausius modelių kritimus, kirpimus, modeliavimo bei nešiojimo būdus. Pirmiausia, nuvertę viršutinių drabužių diktatą, ateina netradicinės rankovių konstrukcijos užmestukai.

Šis, Jolantos naujasis, dėl siūlo šilumos ir pakankamo storio visai sėkmingai paankstino šiaip ilgą ir šaltą pavasarį, nes buvo nešiojamas jau tuomet, kai kiti dar su šiltomis striukėm draugavo. Visai rimtai dengiantis kaklą ir krūtinę susiaučiamas pynėtas priekis gali vienu rankos mostu (ar sagės ištraukimu) saulutei pašildžius virsti ir koketišku, pakankamai vasariniu drabužiu.

Vienspalvėje (beveik) medžiagoje puikiai atsiskleidžia pynėta juosta, kuri vienaip vilkima (viršuje) imituoja platų šaliką, o kitaip – sukuria gražią tekstūrinę apatinę dalį. Na, ir funkcija “du viename” dar jokiam daiktui nepakenkė, o drabužis toks stipriai įneša gaivaus vėjo į garderobą tik vienu aukštyn kojomis apsivertimu :).

Jolantos Gulbinovič megztas užmestukas iš WYS Illustrious 344 (Fern), modelis – “Veste Femme Agata“.

Žalia arbata

Taip smagu, kad ryškusis Shinkyo tiltas neužgožė kitų Japonijos įkvėptų gražiųjų rankomis dažytų Schoppel-wolle kamuoliukų – subtili ir švelniai pavasariška Žalioji arbata virto į įspūdingą suknelę, kurioje klasikinis siluetas kartu su neįprastomis, akį traukiančiomis spalvomis žada labai nešiojamą derinį.

Šneku ne iš lubų, suknelė ir yra labai mielai nešiojama šiuo metu, o visos sudedamosios dalys (trumpos rankovės, švelni merino vilna, atviras kaklas ir elegantiškas ilgis) stipriai praplečia vieno sezono ribas. Gal nesinorės tik per vasaros karščius, bet per juos galvoji, ne ką apsirengti, o ką nusirengti, tai jie kaip ir mezginių juoda skylė, gerai, kad nedidelė ;). Visais kitais atvejais, manipuliuojant papildomais aksesuarais, rūbas išties visiems sezonams ir visoms progoms.

Vilnoniai drabužiai trumpomis rankovėmis (neretai su priderintu megztuku antram sluoksniui) buvo labai madingi pokario Anglijoje. Madą tą (kaip ir daugelį kitų ;)) nulėmė ekonomika ir nors dabar turim visai atvirkštinę situaciją, kai kenčiam greičiau nuo pertekliaus nei nuo daiktų trūkumo, pamažu apsukam ratą ir grįžtam prie to paties iš kitos pusės. Rankomis sukurti daiktai negali pasimesti gausioje drabužinėje, jie turi būti nuolat nešiojami, mylimi ir vertinami. Ypač tokie unikalūs.

Neretai žmogus, sakydamas apie rankomis megztą daiktą “kaip iš parduotuvės”, nuoširdžiai laiko tai komplimentu, reiškiančiu, kad daiktas neturi to namudinio kvapo, būdingo nemažai daliai rūbų iš laikotarpio, kai mezgė visi ir ne iš didelio noro, o tiesiog iš reikalo apsirengti. Ir čia viskas aukštyn kojomis apvirto – kai mezgam iš kūrybinio džiaugsmo ir domimės amato niuansais, galime apsirengti tuo, ko nerasime jokioje parduotuvėje – turiu galvoje idealią apdailą (mašina gali veikti tik savo apribotų techninių galimybių ribose, kaip svetima kalba kalbantis žmogus, kuris sako, ne tą, ką nori, o tą, ką moka) ir visiškai savo skoniui ir figūrai pritaikytą rūbą. Nes mes turime vienintelį standartą – save, ir didžiulę prabangą – visą savo laiką – meistrystės viršūnėms įveikti :).

Nukrypau truputį į lankas, bet ryškūs ir individualūs mezginiai dažnai mane ten užneša…

Apyrankė prie suknelės – lyg jai specialiai sukurta – liudija, kad drabužis nešiotojos garderobe jau yra savo namuose 🙂

Laimos megzta suknelė iš XL Kleckse 2432 (Žalia arbata).

Dailios atžalos

Aušros skara ne vieną paliko be žado ir netruko… susilaukti vaikučių ;).

Aišku, į ją panašių, obuolys nuo obels netoli rieda ;)). Tik kad ir panašiausias vaikutis, jis vis tiek bus savita asmenybė – kitose vietose savų spalvų spurgeliai, ir spalvos, tos pačios, bet jau kitaip susidėliojusios…

Žinoma, stebuklingi rankomis dažyti kamuoliukai a priori garantuoja, kad dviejų vienodų mezginių iš jų tikrai nebus, bus panašūs, o kartais net ir ilgai to panašumo gali tekti ieškoti… Bet aš vis žiūriu į Gražvydės nuotraukas ir galvoju, kad taip, kamuoliukai kiti ir spalvos kitokios, bet tas kitoniškumas kažkoks labai asmeniškas. Skara įprastoje Gražvydės aplinkoje Trakuose kaip čia gimus – toks jausmas, kad siūlų kamuoliukas, sukurtas tolimojo japoniško šedevro įkvėptų spalvų, patekęs į mezgančias rankas, iščiupinėtas po kiekvieną akytę, susijungia su iš jo kuriančio žmogaus esatim ir būtent dėl to kiekvienas megztas daiktas – kaip žmogus – yra unikalus ir nepakartojamas.

Gražvydės Norkienės megzta skara ir nuotraukos. Siūlai – XL Kleckse 2433 (Shinkyo tiltas), skaros forma megzta pagal “Arabian Nights“.

Item added to cart.
0 items - 0,00 €