Sau parinkti spalvų derinius man nekainuoja nei pastangų, nei laiko – šis gebėjimas yra tarp dalykų, kurie man einasi labai lengvai. Mezgimo patirtis prie to irgi prisideda (žakardams reikia kontrasto, angliškas stulpelis išgyvena ir su niuansais, nukeltų akių raštas gražiausiai atrodys su tolygiai dažytais ir panaši “išmintis”). Nebūtinai visą laiką pataikau iš pirmo karto, bet kadangi ardyme neįžiūriu jokios tragedijos, tai ir tokio pobūdžio sprendimams nesuteikiu pernelyg didelio svorio. Jei leidžiu sau atsipalaiduoti, taip pat lengvai galiu tą padaryti parduotuvėje ir kitam žmogui – viens du sudedu, kas man atrodo gražu, o jau pats žmogus nusprendžia, tinka jam ar ne. Jei žmogus priima mano pasiūlymą, tai tuo pačiu aš jaučiuosi ir “atsileidusi” nuo atsakomybės, aš tik pasiūliau, sprendimas yra jo.
Visai kita istorija yra, kai tenka ne tik rinkti spalvas, bet ir priimti sprendimą, kad jos yra TOS. Aš bandau su savimi derėtis: “Jei tavęs paprašė, tai rink kaip sau, tik to ir reikia”. Bet piktdžiugiškas balselis galvoje nė nemano atostogauti: “Bet čia ne TAU ir gal žmogus nėra nusiteikęs ardyti, ypač kai siūlai keliauja toli ir nenubėgsi kitą dieną už kampo pasikeisti tamsiai žalią į baltą? Ar taip užtikrintai žinai, kad šis derinys bus geras?” ir t.t. Aš stengiuosi ignoruoti tą nenaudėlį ir rinkti greitai, kad po pirmo intuityvaus sprendimo įsijungęs proto (?) balsas neapkartintų ir neapsunkintų to parinkimo lengvumo, juk galų gale, ar ne pati didžiausia laimė yra, kad kažkam yra toks gražus tavo pasirinkimas, kad jis pasiruošęs pirkti katę maiše vien tavo skoniu pasiremdamas?
Pirmą kartą Karolina manęs paprašė parduotuvėje savo nuožiūra pridėti kelis kamuoliukus raštuotoms kojinėms (margi Zauberball Crazy buvo suplanuoti kartu su vienspalviais kojininiais) ir sudėti į pirkinių krepšelį jai nematant, kad būtų siuprizas Kalėdų proga (jei nieko nepainioju, tokia buvo dovana sau). Margus kojininius su vienspalviais ji labai jautriai ir gražiai moka apžaisti, primenu vieną iš jos komplektų. O šio įrašo viduryje rasite ir porą porų iš to paslaptingo kalėdinio rinkinio.
Kai ji čia stovi vietoje, kažkaip viskas atrodė kaip žaidimas (o ir laiko stresuoti nebuvo ;)) ), bet kai ji kitą kartą, jau iškeliavusi toli toli nuo Lietuvos, paprašė tokio siuntinuko, palikdama viską laisvai mano valiai, tai tas zvimbiantis kaip įkyrus uodas balselis turėjo laiko suteikti man galimybę padirbėti su savimi 😉 .
Vieną rinkinio dalį sudarė jau įprasti duetai – Zauberball Crazy melanžai su priderintais vienspalviais kojininiais. Bet prie kojinių Karolina buvo nusižiūrėjusi ir Dalios skarą, kuriai taip pat norėjo margų siūlų, bet nebūtinai tos spalvos. Ir tada aš įkvėpiau, prisiminiau žmogų ir sugalvojau, kad jai tiktų vienas iš mano (ir ne tik) mylimiausių Zauberball Crazy spalvynų – Alpių kriminalas.
Mano susigūžusi drąsa vieną niūrią ir darganotą žiemos dieną buvo apdovanota nuostabaus gražumo pavasarinių žiedų puokšte, o kitų žiedų nuotraukos atskriejo jau kartu su numegzta skara 🙂 . Skarelę, tiesa, Karolina numezgė mamai, bet norėtų ir sau tokios…
O kojininės dalies dar laukiu ir laukiu labai. Nes iš tų pačių spalvų, tų pačių siūlų, net tų pačių derinių, mes visi numezgame savo stiliaus daiktus (visi dailininkai juk naudoja tas pačias dažų tūbeles ar pieštukus 😉 ), kiekvienas mes savitai parenkame raštus, taikome, galvojame, deriname, ir tą pastarąją dalį, kaip matėte iš ankstesnių porų, Karolina yra įvaldžiusi meistriškai!
Karolinos J. megzta skara ir nuotraukos. Modelis – modifikuota pagal Dalią “Paukščio plunksna“, siūlai – Schoppel-wolle Zauberball Crazy 2427 (Alpių kriminalas).
