Muhu sala su Saaremaa yra sujungtos žmogaus supiltu keliu (dar caro laikų reikalas), tai mes, kaip ir visi, keliaujantys į Saaremaa salą, atplaukėme keltu į Muhu, paskui jau autobusu važiavome toliau. Bet tai buvo tik pirmas mini stabtelėjimas (rankdarbių krautuvėje, tai gal ne toks ir mini, ir tikrai ne blankus 😉 ), šios salos rankdarbiams buvo numatytas laikas tolimesnėje programoje.
Poros dienų pabuvimas Muhu saloje buvo labai ryškiomis spalvomis nuspalvintas, tuoj pamatysite iš nuotraukų 🙂 . Pirmą dieną iš karto po pusryčių turėjome Muhu siuvinėjimo pamoką ir nors siuvinėjimas nėra man stiprioji pusė, bet man jis toks yra gražus, kad labai labai laukiau užsiėmimo.
Pamoka vyko prie šv. Kotrynos bažnyčios (1267 m.) esančiuose parapijos namuose, kurie dabar yra po truputį restauruojami ir taps kultūros centru bei parodų erdve. Tiesą sakant, net nebaigus restauracijos, jie tokie ir yra – vyksta užsiėmimai, o apatinėse nuotraukose matote Muhu salos kėdžių parodą (kitose salėse buvo eksponuojama šiuolaikinė tekstilė).
Muhu saloje mūsų pagrindinė mokytoja buvo Alliki Oidekivi, kuri rankose laiko knygą, vadinama Muhu biblija (rankdarbių pasaulio hierarchijoje 😉 ) . Ši sala garsi ir savo siuvinėjimu, ir mezgimu, bet pirmiausia, mano galva, savo spalvomis – tokių neoninės rausvos ir oranžinės, tokios geltonos (dryžuoti moterų sijonai, vieną jų matėte pirmos dienos reportaže iš trumpo stabtelėjimo Muhu uosto rankdarbių parduotuvėje), tokių intensyvių derinių jūs nerasite jokioje kitoje Estijos vietoje.
Mes visos gavome po maišelį su adata, plonais siūlais siuvinėjimui (naudojama tiek vilna, tiek akrilas tvirtumui) ir juodos vilnos skiautę. Pagrindinei mokytojai talkino Velli Saabas, mūsų pažįstama tos pačios uosto rankdarbių parduotuvės šeimininkė. Be kitų rankdarbių ji, kaip ir jos tėvai, užsiima siūlų dažymu, todėl mezgėjos per pertraukėlė greitai papildė savo aruodus specifinėmis ryškiomis Muhu spalvomis ir dar pasikvietė dažytoją su visais siūlais vakare į Tonise ūkį 🙂 . Aš tuo metu buvau saunoje ir per vieną pasisėdėjimą karštyje praleidau visą improvizuotą parduotuvę – man išėjus kieme nebebuvo nei siūlų, nei pardavėjos ;)) .
Muhu siuvinėjimas neturi kažkokių griežtų kanonų, mokytoja jį vadina tapyba adata, kiekvienas siuvinėjantis kuria savo pasaulio viziją, bet yra susiklosčiusios tam tikros tradicijos ir mėgstami motyvai. Žemuogės – vienas populiariausių ir man asmeniškai vienas gražiausių, todėl labai apsidžiaugiau, kad būtent jis buvo išrinktas pamokai.
Siuvinėtų žemuogių pavyzdžių netrūko nei mūsų klasėje (adatinės, megztukas), nei Muhu muziejaus parduotuvėje (Maija joje matuojasi baltą beretę). Žemuoges kartu su gėlėmis matote ir ant mūsų mokytojos kojų – tokie siuvinėti bateliai yra labai populiarūs Muhu saloje.
Tiek uogytėms, tiek žiedams bei lapeliams gavome įvairių atspalvių raudonų, žalių bei baltų su rausvais atspalvių, kad išgautume gamtoje stebimą turtingumą, šešėliavimą bei perėjimus. Mums buvo parodytas pagrindinis dygsnys ir kad tai nėra tiesiog adinukė (labai tikiuosi, kad nepainioju pavadinimų) galite pamatyti iš išvirkščiosios pusės – siuvinėjama taupant siūlus, kad visos spalvos būtų matomos gerojoje.
Per gana ilgą pietų pertrauką spėjome ne tik skaniai pavalgyti, bet ir apžiūrėti Muhu centrą Liivą, tai yra, visas jame esančias rankdarbių ir vietinės produkcijos parduotuves, pažiūrėkite tik apatinėje nuotraukoje, kokio grožio pardavėją ir jos aplinką radome. O apėjusios visas mus dominančias vietas susėdome ant nedidelės pievelės prie laukiančio autobuso… pratęsti ryto darbus, savaime aišku 😉 . Aš savo žemuogių puokštelę baigiau siuvinėti tikrai ne ant tos pievelės miesto centre, bet baigiau ir pasisiuvau adatinę 🙂 .
Po pietų mūsų kelias vedė į Muhu krašto muziejų, kur lydimos gidės turėjom progos susipažinti su salos gyvenimu nuo senų laikų iki dabartinių. Aišku, įdomiausia muziejaus dalis mums visoms turbūt buvo ta, susijusi su tekstile, bet vienas momentas sukėlė visokių minčių. Pirmoje nuotraukoje matote iš šios salos kilusį rašytoją Juhaną Smuulį, labai populiarų ir įtakingą tarybinį veikėją, kurio knygos buvo leidžiamos ir verčiamos į visas įmanomas sovietinio pasaulio kalbas. Tame pačiame kambaryje įrengta ekspozicija ir jam (knygos, nuotraukos), ir jo broliui, kuris aktyviai kovojo prieš rusų okupaciją. “Labai tipiška istorija to laiko Estijoje”,- gidės komentaras. O aš galvoju apie tai, kad mes pirmo tipo veikėjus dabar aktyviai iš muziejų šalinam, Estijoje jie gyvena šalia priešingos tautos pusės kaip tokia pat istorijos dalis.
Grįžtant prie tekstilės tai pirmiausia krinta į akis spalvos, kurios ne šiaip spalvos, o SPALVOS iš visų didžiųjų raidžių! Mūsų gidė juokėsi, rodydama raudoną anklodę, siuvinėtą ryškių spalvų gėlėmis, kad žmonės paprastai taip spalvų nederina, ima ryškias prie nuosaikių, spalvotą prie neutralaus, bet ji jau dvidešimt metų matydama Muhu tekstilę priprato ir jai tokie deriniai tapo norma 🙂 .
Siuvinėjimas (geometrinis stilius yra senesnis, mūsų išmoktu dygsneliu laisvo stiliaus naujesnis), akivaizdu, yra labai svarbi Muhu tekstilės sudedamoji dalis. Siuvinėjamos buvo tiek anklodės, tiek bateliai, tiek įvairios smulkios detalės. Ir tai nėra tik tolimos istorijos dalis, visa tai gyvena šiuolaikiniame gyvenime ir šiuolaikinėje spintoje (tuos pačius siuvinėtus batelius mūsų mokytoja nešioja jau kokius 15 metų).
Smagūs pavyzdžiai iš visai nesenų laikų – trumpikės su žymiosiomis žemuogytėmis. Jų idėja ir dizainas priklauso muziejaus stende kabančiai autorei, bet idėja taip visiems patiko, kad kitos siuvinėtojos ėmė aktyviai kopijuoti. Kai žemuoginėmis trumpikėmis susidomėjo “Playboy” žurnalas ir pakalbino vieną siuvinėtoją, kopijuotoją, idėjos autorė buvo giliai įsiskaudinusi.
Šalia siuvinėjimo muziejus turi ir turtingą megztų daiktų kolekciją. Vąšeliu nerti daiktai yra naujesni, o megztos virbalais kojinės, pirštinės ar tipiškos oranžinės spalvos megztiniai turi seną istoriją. Man labai gražūs iš gabaliukų siūti mezgimo krepšeliai – tekstilė buvo brangus resursas ir sunaudojama viskas iki smulkiausių gabaliukų.
Dar truputį lobių iš pirštinių stalčiaus ir siuvinėtų antklodžių išvirkščioji pusė (ji taip pat turi būti daili!). Ir medinis paršelis prie muziejaus parduotuvės, nežinau nei jo prasmės, nei istorijos, nufotografavau dėl išraiškingo stiliaus 🙂 .
Siuvinėjimui skirtą dieną vainikavo vizitas į siuvinėtojos Sirje Tuur studiją, kur autorė demonstravo savo siuvinėjamas antklodes, šiais laikais dažniausiai kabinamas ant sienos.
Tamsiai žalias kilimas su saulėgrąžomis yra skirtas karo Ukrainoje temai (baltos ramunėlės – žuvusių vaikų sielos). Jei mes Lietuvoje kartais ir pamirštame, kad kaimynai iki šiol yra rusų puolami, tai ne vienas salų gyventojas mums tai primindavo, dėkodavo šalims už paramą, kalbėdavo apie Rusijos grėsmę, rodėsi, mes jaučiamės daug saugiau nei jie.
Pagrindinis Sirje įkvėpimo šaltinis yra tikros gėlės, jos darželio, gaila, nenufotografavau, o jis ne mažiau įspūdingas už rankdarbius. Autorė pasakojo, kaip gimė viena ar kita idėja, kaip ji bandė įvairiais dygsneliais išgauti kuo didesnį panašumą ir tikroviškumą. Jos siuvinėjimas yra laisvesnis už tradicines antklodes, kur raštai komponuojami simetriškai, autorės pagrindinis moto yra greičiau taisyklių nepaisymas ir kūrybinė laisvė, toks buvo ir jos patarimas naujai iškeptoms siuvinėtojoms, tai yra, mums 🙂 .
Kitai diena Kulli buvo mums numačiusi ne visai tekstilinę programą – iškyla prie šiaurės rytiniame krante esančių uolų ir stručių ūkį, bet tekstilės dievai, aka atsitiktinumas (?) nusprendė kitaip 😉 . Liiva centre prie Kulli priėjo ją iš rankdarbių pažinusi moteris, užkalbino ir pakvietė atvykti į Hellamaa kultūros centrą apžiūrėti laikinos parodos – vietos gyventojos iš savo namų sunešusios savo gamintus ar paveldėtus rankdarbius. Kulli net neklausė mūsų nuomonės, nes ir taip buvo aišku, ką pasirinktume, bent jau dauguma.
Grožėjomės tradiciniais Muhu mezginiais, margomis kojinėmis, ryškiomis prijuostėmis, siuvinėtomis antklodės, įspūdinga batelių kolekcija.
Kulli demonstruoja ir liūdnos istorijos dalelę. Okupavę Estiją sovietai liepė rengtis raudonais marškiniais, kurių vietiniai gyventojai neturėję, tai raudona spalva nudažė savo tautinio kostiumo dalis ;( ,
Stručių fermos mums niekas nesutrukdė aplankyti ir atvykus paaiškėjo, kad ten laikomi toli gražu ne tik stručiai, bet ir labai nemažai kitų egzotinių gyvūnų. Savo noru niekada nebūčiau sugalvojusi čia apsilankyti, bet su kompanija sužinojau daug man negirdėtų dalykų – mūsų vadovė po šį ūkį su didele meile gyvūnams ir išmanymu mus pavedžiojo.
Pamatėm dviejų dienų zebriuką (apatinėje nuotraukoje), prancūzų ūkininkų gyvo traktoriaus rolei išvestą Poitou asilą (arklio ir asilo hibridas), kuris buvo jau ant išnykimo ribos, labai meilų ir draugišką, sužinojome, kodėl emu ir kengūros yra Australijos simboliai (ne tik dėl to, kad ten gyvena, o dėl to, kad jie niekada neina atgal, visada tik pirmyn).
Stručiai, davę visam ūkiui vardą, pasitinka lankytojus pirmiausia, mūsų vadovė leido juos maitinti (parodžiusi kaip) ir papasakojo daug įdomių faktų. Kad stručiai turi po kengūrų stipriausias kojas pasaulyje ir paprastai puolami bėga, bet jei šalia yra lizdas, patelė jį užgula įsisukdama į smėlį, kol primena pilką akmenį, o patinas tada jau pasitinka visus agresyviai nusiteikęs. Kiaušiniai yra dedami smėlyje maždaug pusės metro gylyje ir iš čia kilo kvailas mitas, kad strutis slepiasi kišdamas galvą į smėlį. Iš tiesų, jis galva varto giliai padėtus kiaušinius, ką reikia daryti kelis kartus per dieną. Strutis yra vienas iš penkių pasaulyje neskraidančių paukščių – nors turi didžiulius sparnus, neturi jokių krūtinės raumenų. Ir dar daug visokių dalykų apie čia laikomus gyvūnus papasakojo. Man, esančiai toli nuo gyvūnų pasaulio, tas neilgas vizitas suteikė labai daug naujų žinių
Muhu saloje buvo numatytos dvi pamokos – siuvinėjimo ir mezgimo, tai antrą dieną jau po pietų rinkomės jau pažįstamuose parapijos namuose, kur tos pačios mokytojos prižiūrimos mezgėme Muhu pirštinių kraštelį. Mezginiai yra labai margi ir gausiai raštuoti, bet visi raštai dėstomi be chaoso ir visada veidrodinio atspindžio principu. Gavome atskiras schemas su pačiu krašteliu ir dar dviejų juostų raštais. Muziejuje saugomame originale visi tie raštai baigėsi prie nykščio ir dar liko vietos visiems pirštams išmegzti. Mes mezgame laisviau ir gal iš storesnių siūlų, todėl išmezgus kraštelį ir tik vieną rašto juostą, aš jau turėjau pakankamo ilgio riešines ateinančiam pilkam sezonui 😉 . Mokytoja pasiūlė jas užbaigti vąšeliu, kaip būdavo saloje daroma, tai pasinaudojau jos patarimu.
Šios dienos vakaras buvo paskutinis Tonise ūkyje ir mes leidom jį kas su mezginiu, kas saunoje, kas pasipildymas Muhu spalvų siūlų atsargas (kaip minėjau, siūlai atvažiavo pas mezgėjas 🙂 ), o rytą jau buvome uoste – grįžtam į Estiją, kaip salos gyventojai sako modami žemyninės dalies pusėn.
