Keltas į Kihnu salą plukdina mus kone valandą, turim laiko ir pasigrožėti vaizdais, ir pamegzti ant vėjuoto denio. Praplaukiam Manija salą, į kurią tarpukariu buvo iš Kihnu perkelta apie 100 šeimų, Maijos rudai baltas raštuotas megztukas megztas iš ten pirktos vilnos 🙂 .
Į Kihnu salą plaukiame moderniu keltu, o saloje mus pasitinka dešinėje nuotraukoje matomas „taksi” – su šiuo atviru sunkvežimiu mes dvi dienas važinėsimės po salą 🙂 . Kulli prisiminė, kad ankstesnes jos keliones tokia transporto priemone nuolat lydėdavo garsus juokas – toks smagumas buvo važinėtis labai jau neįprastu būdu. Jautėmės lyg laiko mašina būtume persikėlusios truputuką atgal, juolab kad Prancūzijoje ir Nyderlanduose šis žmonių transportavimo būdas yra uždraustas (pastarojoje šalyje po paskutinio futbolo sirgalių pasivažinėjimo laimėjus jų komandai 😉 ) . Mes gi džiaugėmės pasitaikiusiu geru oru (per lietų mūsų juokas turbūt nebūtų toks garsus 😉 ), nuostabiais vaizdais aplinkui (reikėjo tik vikriai išsilenkti medžių šakų, kai važiavom mažesniais ir labiau apaugusiais keliukais) ir tokia prabanga, kaip staliukas šalia sėdynių (pastatytas per vidurį suolas).
Mus pasitiko tradiciniais drabužiais apsivilkusi gidė Mare ir tai nėra tik parodinis kostiumas – jis nešiojamas nuolat, ypač sijonai. Kai kitos Estijos dalies moterys priekaištaudavo Kihnu moterims dėl jų sijonų ilgių, šios atkirsdavo, kad su ilgu sijonu nei į valtį įlipsi, nei laukuose padirbsi. Praktiškas sijono modelis galbūt lėmė ir tai, jog jis nešiojamas iki šių dienų. Prie namuose austų vilnonių sijonų ištekėjusios moterys juosiasi margos medvilnės prijuostę, ryši taip pat medvilninę raštais išmargintą skarelę ir iš tokios pat medžiagos (tik dar kito rašto) – marškinius-švarkelį su spalvotomis sagomis ir iš abiejų užsegimo juostos pusių puoštą įsiūtais skirtingų spalvų medvilnės (visai visai likučiai) trikampiukais. Šita mada atėjo į salą XIX amžiuje, kai vyrai jūreiviai veždavo lauktuvių savo moterims spalvotais printais margintą medvilnę. Seniau ji buvo vežama iš Rusijos, dabar – dažniausiai iš Amerikos.
Kihnu salos transporto ypatumai neapsiboja atvirais sunkvežimiais – viena populiariausių transporto priemonių yra motociklas su lopšiu. Kaip matote iš nuotraukų, tai tikrai nėra istorija – paskui mūsų sunkvežimį važiuojantis vyrukas moja linksmai mezgėjų kompanijai, tokį motociklą gali pamatyti beveik kiekviename kieme ir jam net skirta knyga, kurią radome Kihnu muziejaus parduotuvėje (už vairo mūsų gidė Mare 🙂 ). Aš spėju, kad taip susiklostė dėl to, kad pagrindinės salos gyventojos yra moterys (vyrai dažniausiai jūroje), motociklas yra pigesnis ir paprastesnis už mašiną, o toks keliavietis yra tinkamiausias vaikams ir daiktams vežioti.
Pagrindinis būdas salos gyventojams susisiekti su žemynine Estija yra keltas, dabar žiemos metu kursuoja ledlaužis, bet seniau, jūrai užšalus, į salą ir iš jos reguliariai skraidydavo nedidelis lėktuvas ir mūsų gidė demonstruoja vietinį oro uostą. Elsbeth, dirbanti KLM, nepraleido progos nusifotografuoti šioje vietoje ir nusiųsti nuotrauką bendradarbiams 😉 . Dabar lėktuvas čia leidžiasi tik skubios pagalvos atveju.
Mares kelionė po salą prasidėjo nuo žemėlapio. Kihnu sala yra apie 7 km ilgio ir truputį daugiau nei 3 km pločio. Prieš karą joje gyveno apie 1000 gyventojų ir kadangi visiems buvo reikalinga dirbama žemė, saloje nebuvo nei vieno medžio. Tik nepriklausomos Estijos respublikai susikūrus valstybė nutarė iškelti apie 100 šeimų į šalia esančią Manija salą (ją praplaukėme atkeliaudami) ir pradėjo Kihnu sodinti miškus.
Pirmas mūsų sustojimas buvo Kolde ūkyje, kur taip pat dailiai nacionaliniu sijonu pasipuošusi mergina jau laukė mūsų su paruošta savo avyčių vilna. Siūlai iš jos suverpti Rasiku fabrike, kur gaminama mums gerai pažįstama Aade Long vilna. Kihnu salos avių vilna turi ypatingą švelnumą, skiriasi nuo mūsiškės. Aš prisiminiau praeitų metų eskursiją Briugėje, kur sužinojau, kad prie jūros ganomos avys turi išskirtinai kokybišką vilną ir jūrai dėl statybų ėmus trauktis, belgai pradėjo importuoti vilną iš Anglijos. Gal čia ta pati ir Kihnu vilnos gerumo paslaptis, nes jau ko ko, bet jūros šios salos gyvenime netrūksta – kai nebuvo medžių, nuo vieno salos kranto galėjai matyti kitą.
Siūlai buvo 2 ir 3 gijų storumo (estiškuose mezginiuose dominuoja 8/2 storis), tai susigundėme turbūt visos 😉 .
Šalia siūlų mums buvo paruošta improvizuota sijonų paroda ir šis rūbas yra labai svarbus kiekvienos salos gyventojos garderobe. Jis yra įtrauktas (kartu su 2000 metų turinčiu senoviniu dainavimu) į saugomą kultūros paveldą ir nėra tik muziejinis eksponatas – jis nešiojamas kasdien, kaip matote, net ir labai jaunų žmonių.
Sijonai yra vilnoniai ir audžiami namuose. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie tiesiog raudonai dryžuoti, bet iš tiesų, tai kiekviena audėja sudeda į savo dryžiukus savo istoriją, visi jie skiriasi, skirtingoms progoms naudojami skirtingai marginti. Vienodas tik supintas raudonas apsauginis kraštelis apačioje.
Ten, kur mūsų sijonai turi užtrauktuką, Kihnu salos rūbe yra skylė. Ant apatinio sijono užsirišama pridėtinė kišenė, tada segamas dryžuotas sijonas ir pro tą skylę moteris saugiai prieina prie savo kišenės turto.
Pro šalį važiuodamos matėme ir vietines avis – siūlai nedažyti, tokių spalvų, kokias siūlo gamta. Maija su savo megztuku iš Manija salos vilnos šioje kelionėje buvo vienintelė su labai gerai padarytais namų darbais 🙂 (nuotraukoje ji rodo nevienodas rankoves, nes savo mezginiuose jai vis norisi kokio cinkelio).
Aplankėme šiaurinį uostą, kuriame Mare pasakojo mums, kad jei žemyninės dalies estui pagrindinis išgyvenimo šaltinis yra miškas, tai salos gyventojams – jūra, iš jos jie išmoksta pasiimti viską. Stabtelėjome ir kapinėse – vietiniai gyventojai labai mėgsta puošti kapus ryškiomis dirbtinėmis gėlėmis.
Kihnu sala turi turtingą krašto muziejų ir mes ten praleidome gerą pusdienį, klausydamosis istorijų ir apžiūrinėdamos eksponatus (tekstilė, aišku, visas domino labiausiai).
Ką aš prieš atvažiuodama buvau girdėjusi apie Kihnu, tai tik tai, kad tai yra moterų sala. Beveik taip ir yra iš tikrųjų 🙂 . Pagrindinis vyrų užsiėmimas yra žvejyba ir namuose paprastai jų niekada nėra. Už namus, ūkį, visą gyvenimo ciklą yra atsakingos moterys. Jos tvarko net bažnyčios reikalus – kunigas atvažiuoja į salą iš Setomaa tik kartą per mėnesį. Jei miršta žmogus, jo laidojimu užsiima taip pat moterys, šventikas atvykęs tik sukalba maldą kapinėse. Visose salose gyvuoja tas pats požiūris – moteris turi pasirūpinti namais, ūkiu, šešiais vaikais ir vyru. Jaanika Saaremaa saloje pasakojo mums tokią istoriją, kad estai, ruošdamiesi Eurovizijai, kūrė jumoristinius klipus apie pačius būdingiausius Estijos stereotipus ir vieną žymią dainininkę pavaizdavo su jos trečiu vyru – šis apsivijęs moters kaklą kaip puošni goržetė. Vyras kaip papuošalas. Kad jis yra trečias – taip pat neatsitiktinumas, sunkiai dirbančios ir už viską atsakingos moterys gyvena daug sveikesnį ir ilgesnį gyvenimą. Nežinau, kiek čia yra linksmumo – šios nuostatos, aišku, keičiasi, bet nepermaldaujama statistika byloja, kad Estijoje yra pats didžiausias vienišų motinų pagal pasirinkimą skaičius.
Toks atsakomybių pasiskirstymas nulėmė ir kai kurių salos gyventojų likimą. Traukdamiesi nuo sovietų salos estai pateko į švedų ūkius ir ten vyrams buvo pasiūlyti Švedijoje įprasti vyriški ūkio darbai. Dalis saliečių pasipiktino, kaip čia jie, jūrininkai, dirbs ūkio darbus ir… grįžo namo 😉 .
Jūra apsaugojo savo gyventojus nuo trėmimų. Tą ankstyvą pavasario dieną (bijau pripainioti, bet man rodos, tai buvo kovo 25 diena), kai buvo numatyta deportacija, jūroje pradėjo tirpti ledas ir sala liko atkirsta nuo žemyno.
Tarybiniai laikai nebuvo Kihnu salai sunkūs, atvirkščiai. Tarpukaryje labai skurdžiai gyvenę, Kihnu salos gyventojai stipriai praturtėjo iš žvejybos. Kolektyvizacija ir žuvų kolūkiai nebuvo iš esmės nieko nauja – salos gyventojai visada gyveno ir dirbo bendruomeniškai, individualumui čia nebuvo (ir iki šiol nėra) vietos. Mūsų gidė prisipažino, jog ji nelabai mėgsta rankdarbiauti, bet saloje tu negali elgtis kitaip, nei visi, ir ji yra nusiaudusi sau apie 20 sijonų. Ir turbūt ne tik sau, nes namuose auga dukros.
Apžiūrinėdamos muziejuje saugomus rūbus klausėmės apie salos gyventojų papročius. Pirmasis rankdarbiavimo iššūkis merginai buvo kraičio ruošimas ir jei ji kažko pati nespėdavo, kas nors neišeidavo, visos kaimynės ateidavo į pagalbą. Vertindavo įgūdžius taip pat griežtai, kaip prestižiškiausiame universitete. Kai po vestuvių būdavo dalinamos rankų darbo dovanos ir demonstruojamas nuotakos kraitis, visos moterys, gavusios dovanas, priekabiai jas ištyrinėdavo ir jau tikrai nesusilaikydavo nuo pastabų radusios bent menkiausią kliautį.
Vestuvės buvo (ir yra) tas ypatingas laikas, kai abi pusės bendrauja senovinių dainų būdu – nuotakos pusė apgaili nuostolio, jaunikio pusė pasižada nuotaką globoti ir saugoti bei perspėja ją, kad ištekėjus jai teks labai vyru rūpintis. Ir tai nėra tai, ką mes suprantame kaip rūpinimąsi šiandien, tai reiškė, kad vyrui reikės daug drabužių ir moteris turės būti labai produktyvi.
Nuotaką iš namų išleisdavo brolis ar pusbrolis, ne tėvas, o naujuose namuose pasitikdavo ir šydą nudengdavo anyta. Vestuvės buvo moteriai pirmas laiptelis socialinėje hierarchijoje, dar vienu laipteliu ji pakildavo, kai tapdavo nebevaisinga – buvo laikoma išmintinga moterimi, pas kurią visi ėjo patarimo klausti.
Kaip matote iš nuotraukų, Kinhu salos mezgime dominuoja juodai balti raštai su apsauginiais raudonais krašteliais. Saloje dėl Švedijos artumo ryški tos šalies įtaka, ypač kalbai, net megztiniai vadinami švediškai (Kihnu troi). Be pagrindinių juodai baltų megztinių vyrai turėjo baltus rūbus specialiai skirtus ruonių medžioklei.
Vaikų drabužėliams buvo sunaudojamos visos atraižėlės, iš mažų skiautelių siuvamos labai gražios kepuraitės, berniukams ir mergaitėms skirtingo fasono.
Iš medžiagų skiautelių buvo siuvamos ir pridėtinės kišenės bei krepšeliai įvairiems reikalams (pirmiausia mezgimui, moterys niekada nebuvo dykomis rankomis) – nuotraukose matote vaizdelius iš muziejaus parduotuvės, jei būsite saloje, nepraleiskite jos – tikras lobynas!
Grįžtu prie pagrindinio salos moters rūbo – dryžuoto sijono. Mūsų gidė rodo liūdną kampelį. Jei moteris išgyvendavo gedulą, tą rodydavo raudonos spalvos kiekis sijone. Paties giliausio gedulo metu (netekus vaiko, anksti tėvų), sijone būdavo likusi tik raudona apsauginė juostelė, visa kita tamsu, juoda, pilka. Jei gedulas natūralus (miršta senas žmogus), sijonas gali būti tamsiai mėlynai dryžuotas su nedideliais geltonais ar net raudonais intarpais. Laikui einant, raudonos spalvos sijone vis daugėdavo. Moteriai sugrįžti iš gilaus gedulo į normalų gyvenimą reikėdavo mažiausiai septynių sijonų.
Nuotraukose matote vidinę kišenę – aš ją nusipirkau prieš kelerius metus Viljandyje, susižavėjusi šiuolaikišku panaudojimu. Moterys ją užsijuosdavo ant sijono kaip praktišką ir dekoratyvų elementą (dabar mes nešiojame ant liemens užsegamas rankines-pinigines). Senovėj tokia kišenė buvo paslėpta saugiai po sijonu, jokiems ilgapirščiams neprieinama 🙂 . Siuvama ji iš medžiagos likučių – derinant austinę vilną su pirktine medvilne ir pintomis ar austomis juostelėmis.
Kaip senovinės kišenės panaudojamos šiuolaikiniame garderobe, taip ir tradicinės austos medžiagos šių laikų daiktuose – nuotraukoje matote iš jų pagamintas minkštas kėdžių dalis. Visas Kihnu salos gyvenimas – modernumo ir tradicijų mišinys. Mūsų gidė Mare dėvi tradicinius namie gamintus drabužius ir… išmanųjų laikrodį, namie stovi audimo staklės, o jos kiemo žolę pjauna robotas.
Ta proga, kad Kihnu kultūra saugoma kaip paveldas, mokiniai turi specialias pamokas mokykloje, mokosi groti tradiciniais instrumentais – smuiku ir akordeonu.
Dar viena ryški sritis Kihnu kultūroje yra primityvi tapyba. Ja laisvalaikiu, kaip turbūt jau supratote iš konteksto, užsiimdavo vyrai, nes moterys, nepanašu, kad žinojo tokį daiktą, kaip laisvalaikis. Muziejuje eksponuojama nemažai įspūdingų salos dailininkų kūrinių, o tradiciniai primityvistų plenerai – šio laiko senos tradicijos tąsa. Šiųmetinio susibūrimo dalyviai buvo apsistoję pas Marę ir jų darbai yra išeksponuoti Kihnu muziejus eksterjere. Pagrindinė tema toli gražu ne optimistinė, tai liūdni pamąstymai apie salos likimą. Nepaisant daugelio gražių dalykų, sala sensta (avys paveiksluose klausia, ar jos liks vienintelės saloje), jaunimas veržiasi į platesnius vandenis (į Pernu gimnaziją važiuoja visi vaikai, baigę čia vidurinę mokyklą ir taip anksti pradeda savarankišką gyvenimą), nei rankdarbiai, nei toks bendruomeniškas gyvenimas nėra šiuolaikiniam žmogui artimas – mes vis dažniau renkamės individualius kelius. Pagrindinis salos pragyvenimo šaltinis šiuo metu yra turizmas, turint galvoje lokaciją, nesunku suprasti, kas sezonas yra trumpas…
Dar viena mūsų aplankyta rankdarbių parduotuvė, kurios kieme įrengta tokia „gyva vitrina” – tradiciniais Kihnu salos rūbai apsirengusi senolė sėdi atviroje verandoje ir tradiciniais raštais mezga pirštinę 🙂 .
Oficialus salos tikėjimas – ortodoksų, estai masiškai keitė tikėjimą, kai jiems už tai buvo pažadėtos mokesčių lengvatos ir žemės, o čia žmonės gyveno ypatingai skurdžiai. Laimei dabartinėje situacijoje, jų bažnyčia priklauso ne Maskvos, o Konstantinopolio patriarchatui. Šventikas, kaip minėjau, čia atvyksta kartą per mėnesį. Mare paėmė iš muziejaus įspūdingo dydžio raktą ir leido mums savo šventyklą apžiūrėti.
Paskutinis mūsų aplankytas taškas saloje – švyturys, dabar valdomas elektronika ir paverstas muziejumi. Mes turėjom galimybę pakilti iki pat viršaus, o drąsiausios – ir išeiti į atvirą aikštelę bei pamatyti visą salą iš paukščio skrydžio.
Kihnu turi paplūdimus, tik jie apaugę ir akmenuoti.
Pagrindiniai augalai – kadagiai, o po kojomis visai prie pat vandens – violetiniai čiobrelių kilimai.
Kihnu saloje mums buvo numatyti du užsiėmimai su Elly Karjam, viena garsiausių Kihnu troi meistrių, ją mezgančią ir pasakojančią galite pamatyti čia, o čia rasite ir tokio megztinio modelį.
Pirma pamoka buvo mezgimo, mes mezgėme tradicinio vyriško megztinio kraštelį. Iš natūralių spalvų Kihnu avių vilnos, o raudona nudažyta dažinės raudės šaknimis (taip saloje buvo gaunama raudonos spalvos tekstilė). Mūsų mokytoja (ją nuotraukose atpažinsite iš drabužių 🙂 ) parodė savo megztinius, apatinėje nuotraukoje ji demonstruoja, kaip į geometrinį kraštelį su raudonais kvadratėliais yra įkomponavusi savo vardą (randate pilkais ir raudonais siūlais išmegztą žodį „Elly”?).
Mums ji parodė tradicinį uždėjimą dviem siūlais ir Kihnu mezgimui būdingas juosteles (abu siūlai visą laiką sukami į tą pačią pusę ir juostelę sudaro viena išvirkščių akių eilė).
Pamokos tema buvo tik kraštelis, o jau paskui kiekviena jį pratęsėme (ar baigėme), kaip norėjome. Diana su Patricija demonstruoja savo riešines, o apatinėje nuotraukoje – mano pora, ją baigiau jau autobuse, važiuodama namo 🙂 . Idėją nusižiūrėjau nuo Elsbeth, kuri po kraštelio mezgė gabalą tradiciniu salos juodai baltu raštu ir pabaigėm abi dviem spalvom, prieš tai įkomponavusios po Kihnu juostelę.
Kita pamoka buvo skirta tradicinėms pintoms juostelėms (labai noriu tikėti, kad nepamiršiu ;)) ), jomis ir sijonas apsiuvamas, ir kišenė pritvirtinama, ir maišelis užrišamas. Mūsų mokytoja viską darė išskirtinai greitai, tai spėjo ir mus pamokinti, ir savo šuniuką padabinti 🙂 .
Antros dienos popiete atsisveikinome su Kihnu ir plaukiam į Pernu, kur baigis mūsų šiųmetinė kelionė. Dešimt dienų pralėkė kaip viena ir aš jau svajoju apie ateinančią vasarą…
