Kelionė po Estijos salas. Saaremaa

MZ dienoraštis atostogavo ne dėl to, kad rašantys pirštai perkaito nuo šiltos vasaros, aš tuo metu keliavau po Estijos salas, tyrinėdama kraštą ir mokydamasi tradicinių rankdarbių. Tai jau trečia mano kelionė (praeitų metų įspūdžius, kam smalsu rasite pradėję čia) su Kulli (jų programą galite pamatyti čia) ir kiekvienais metais laukiu ateinančios vasaros, žinodama, kad tai bus pati geriausia mano atostogų dalis. Pati būdama šios srities specialistė (jos puslapyje galite pamatyti, kokias pirštines iš estiškų avyčių vilnos ji mezga), Kulli organizuoja tobulas kelionės mezgantiems ir besidomintiems senovine tekstile žmonėms – suranda kiekvienai vietovei būdingiausius rankdarbius, geriausius savo srities meistrus pamokoms pravesti, visada įtraukiami vietiniai muziejai su gidų pasakojimais ir net su rankdarbiais nesusijusios vietinės įžymybės (man tai yra pati smagioji turo dalis, nes kaip ir pažintinė kelionė, kurios pagrindinis kelias eina per mėgstamą sritį, bet nevengiama šalutinių keliukų 😉 ), tokios kaip senovinis kalkakmenio kasimo bei degimo kelias, stručių ūkis ar meteorito suformuotas ežeriukas.

Šių metų kelionė buvo skirta trims Estijos saloms (Muhu, Saaremaa ir Kihnu) bei žemyninės dalies pakrantei (Tostamaa, Parnu). Pradžios taškas paprastai būna Talinas, nes grupė yra tarptautinė ir didžioji dalis atkrenda lėktuvais. Aš šį kartą turėjau prabangą atvažiuoti autobusu, nes be latvės Maijos gyvenu arčiausiai. 8 valandų kelionė nėra trumpa, bet tai yra iš dangaus nukritusios laisvos valandos ir aš atvažiavau į Taliną išklausius pusę knygos ir su viena baigta liepos mėnesio Stephen West kojine 🙂 .

Apsistojusi viešbutyje išėjau į miestą susitikti su grupės draugėmis (su kuriomis buvau visose trijose kelionėse), pasidžiaugiau už kampo atradusi savo šalies ambasadą, o galiuką paėmus pamačiau ir kitą atstovybę, taip atrodančią ir saugomą nuolat budinčių policininkų. Trečia nuotrauka – mano pirmas megztas „laimikis”. Tokiose kelionėse aš visada žinau, kad be numatytos programos pamatysiu daug gražių ir įkvėpiančių mezginių ir akys pradeda ieškoti tik persijungus į atostogų režimą – vieno muziejaus foje slapta nufotogravau močiutę su anūku, nes labai patiko jos nertas užmestukas 🙂 .

Vakaras su mezgėjomis ar Taline, ar bet kurioje kitoje vietoje yra visada panašus – skanus maistas ir mezginys šalia 🙂 .

Mūsų programinė kelionė prasidėjo kitą gana ankstų rytą, nes turėjome spėti į keltą. Visų Lietuvoje karščius kentėjusių švelniam pavydui visą kelionę mus lydėjo nepranykstantis vėjelis (buvom visada netoli jūros!), kelionei keltui visai neprošal buvo ir šiltesnis rūbas – Maija specialiai šiai kelionei pasipuošė savo megztu megztiniu iš Kihnu salos (į ją taip pat keliausime 🙂 ) vilnos.

Pusvalandis laive ir mes jau Muhu uoste.

Pirmas sustojimas – uosto rankdarbių parduotuvėje , kurios šeimininkė Velli demonstruoja mums ką tik pagal užsakymą pagamintą specifinės šiai salai geltonos spalvos klostytą sijoną, o fone matote tradiciniais Muhu raštais ir spalvomis megztas kojines.

Pietų stotelei buvo išrinkta Kaali vietovė ir prieš skanią kelionės dalį nuėjome aplankyti visai netoli esančio meteorito kraterio (šis taisyklingo apskritimo formos ežeriukas), pirmo Europoje ir antro pasaulyje, kurio meteoritinė kilmė yra įrodyta. Ir tampa pretekstu įvairiems vietiniams juokeliams – kažkada Estijos švietimo ministrė pasidžiaugė, kad meteoritas nenukrito ant vietinės mokyklos 😉 .

Po pietų atvykstame į viešbutį Kuressaarėje ir vietinė gidė Marje supažindina mus su miestu ir pagrindine jo įžymybe – vyskupo pilimi.

Akmeninės tvoros yra salos skiriamasis bruožas ir paveldo dalis (jau kuo ši žemė buvo ir yra turtinga, tai akmenų 😉 ) ir jos tokios ne tik kaimo vietovėse, bet ir Saaremaa sostinėje. Didžiulė balta kėdė-skulptūra, ant kurios šalia žaidžiančių vaikų sėdi mūsų grupės vadovė yra Kuressaarei charakteringo dizaino. Šis miestas XIX a. buvo žymus pajūrio kurortas, o sovietiniais laikais tapo uždara karine zona, nepasiekiama jokiam užsieniečiui, o ir patiems estams su griežtai išduodamais leidimais.

Trumpa kelionė po miesto centą vainikavo vizitas į pilį, kurios nuotraukoje matote ne tik mūsų gidę, bet ir ardomus laikinus pastatus kairėje – Kuressaarėje kasmet vyksta žymūs visoje Estijoje operos festivaliai, kuriuose šalia melomanų dalyvauja visa Estijos visuomenės grietinėlė, todėl Kulli teko derinti mūsų kelionę prie šio renginio – tuo metu būna užimtos visos apsistojimo vietos 🙂 .

Muziejuje įrengta ekspozicija, pasakojanti salos istoriją, nuotraukose – rekonstruota Valjalos moteris (gyvenusi XII a. antroje pusėje) ir Karja vyras (XIII a. pradžia), siuvinėta antklodė (kaip praleisi!) ir realaus dydžio valtelės modelis, kuriuo 1944 m. estai bėgo nuo artėjančių sovietų į Švediją, tik joje sėdėjo toli gražu ne vienas žmogus, o visa gausi šeima su kažkokia manta ir daug nepasiekė savo tikslo audringa jūra…

Šalia eskpozicijos apie XII – XIII a. gyvenusius salos gyventojus yra įrengtas virtualus kampelis, kuriame tu gali nusifotografuoti ir kompiuterinė programa išskaičiuoja procentais tavo panašumą su tuo laiku gyvenusiais žmonėmis. Faktas, kad mūsų grynai moteriškos grupės narius, programa neretai imdavo lyginti ne su moterimi, o su XIII a. gyvenusiu vyru, sukėlė visokių minčių, kad ne tokie jau dideli tie mūsų skirtumai… 😉 .

Paskutinėje nuotraukoje – vaizdas nuo pilies viršaus. Dabar ją supa nuolat valomas ir fontanais papuoštas vandens griovys, o senais laikais pilį saugojo jūra, kuri kasmet po kelis milimetrus vis traukiasi.

Pirmas tiesioginis susitikimas su rankdarbiais mūsų laukė kitą dieną dailės centre, kurio pirmame aukšte yra dailės parduotuvė, o antrame – studija, kur vyksta įvairūs užsiėmimai tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Būtent antrame aukšte mūsų laukė specialiai mums paruošta Imbi Padar pirštinių pavyzdžių paroda. Ji per ilgą laiką surado visus Saaremaa saloje rastus ir muziejuose saugomus pirštinių pavyzdžius ir išmezgė tas 59 poras. Pati paruošė visų pirštinių katalogą su schemomis ir muziejiniais numeriais, dukra sukūrė dailų dizainą buvusiai parodai, o mūsų grupė entiuziastinai ėmė įkalbinėti autorę išleisti knygą. Dar kartą padūsavau, kaip estai rūpinasi savo paveldu, kiekviena vieta turi savo entiuziastų ir jų dėka neprapuola niekas ir yra galimybė protėvių darbus tęsti bei išlaikyti tradicijas.

Pirštinių autorę ir mūsų pirmo užsiėmimo mokytoją matote nuotraukoje su gėlėta suknute (gražiausiomis rožėmis žydi ne tik jos suknelė, bet ir studijos galinis kiemelis – atsitiktinumas?), o žemiau visą krūvą jos išmegztų pirštinių pavyzdėlių.

Visus sužavėjo pateikimo būdas – nemezgama visa pirštinė, o tik kraštelis ir pagrindinis raštas su užbaigimo detalėmis, tas megztas „namelis” užmaunamas ant kartoninės formos, kurios išsikišusioje dalyje nurodyta pirštinės kilmės vieta.

Kai kurios pirštinės, kur komponuojami įvairūs raštais, išmegztos visos, nemažai yra regionui būdingų kitokio rašto delnine dalimi nuo nykščio atskyrimo. Ta dalis greičiausiai susidėvi, daugiausiai trinasi, todėl mezgama smulkiu paprastu raštu, kad susidarytu kuo tankesnė, beveik dviguba medžiaga. Nykštys paprastai įstatomas kaip ir mūsų lietuviškose pirštinėse, be jokių paplatinimų prieš, bet pasitaiko ir retų išimčių. Vąšeliu nertos pirštinės – pačios naujausios, mezgimas virbalais dominavo gerokai seniau. Ir pačios spalvočiausios yra atkeliavusios iš mažo iškyšuliuko salos pietuose. Ten, deja, nebenukeliavom, nors ir mezgimas bei nėrimas saviti, ir savų avių siūlų parduotuvės esama – daug nepažintos Estijos palikom kitiems kartams 😉 .

Kai kuriuos pavyzdžius megzdama autorė pakeitė originalo spalvą, kaip tose šviesiai rusvose, kurios buvo megztos tamsios, bet tamsiame siūle įžiūrėti smulkutes pynes yra be galo sunku.

Pamokai buvo parinktas banguotas kraštelis iš Mustjala vietovės ir mokytoja demonstruoja mums, kaip mezgėjos kartais elgdavosi su tamsaus raštuoto kraštelio siūlu (kad nereikėtų jo nutraukti?) – išmegzdavo jį siaura juostele šone ar įkomponuodavo kelias spalvas į baltą kiauraraštį.

Tokia egzotika iš mūsų grupės užsiėmė tik super patyrusi Maija, visos kitos mezgėm pagal duotą schemą (tai yra, rinkomės iš trijų bangelių variantų). Siūlus naudojom tokio pat storumo, kaip ir senų laikų mezgėjos (8/2 Aade long būtų artimiausias atitikmuo), bet senos pirštinės buvo mezgamos taip tankiai, kad žmogaus rankai reikėjo 4 dantelių po 24 akis, mums daugeliui užteko 3, o siaurų rankų savininkėms – net 2 dantelių.

Pamokos tikslas buvo pradžia su smulkiais rašteliais ir baltas kiauraraštis, ką su tuo darys, kiekviena sprendė savaip. Mums buvo pasiūlyti trys kiauraraščių su krašteliais variantai ir raštai pagrindui. Kas norėjo pasidaryti nešiojamą daiktą, kas, kaip Elsbeth, jau ne pirmus metus besimokanti įvairių dalykų, turi sukaupusi nuolat pildomą pavyzdėlių albumą (šiais metais pradės antrą tomą 😉 ). Aš norėjau iš visų pamokų pasidaryti realius nešiojamus daiktus ir visų pirštinių kraštelių aš pasidariau riešines. Šioms, su banguotu Mustjala regiono krašteliu aš pritaikiau paprastą geometrinį raštelį iš parodoje esančių pirštinių, o kraštą pabaigiau žaisdama su siūlų likučiais.

Po pietų mūsų kelias vedė į Leedri kaimą, kuriame gyvenanti Jaanika Tiitson pabuvo mūsų gide ir papasakojo apie kaimą. Leedri kaimas turi paveldo saugomus dalykus – akmenines tvoras (jos buvo visose salose) bei būdingas trikampes sankryžas. Jaanika juokavo, kad kaimo gyventojai mėgsta pro langus stebėti, kaip pro šalį keliaujantys žmonės painiojasi tuose keliuose ir posūkiuose, o kai kas, kaip Jaanikos mama, ir pasiklysta čia ilgam, susiranda vyrą, išteka ir lieka kaime. Pati mūsų vadovė džiaugėsi, kad jų kaimas beatgimstąs (amžinos kaimų ne tik Estijoje problemos), jų kaime yra 25 sodybos, gyvena 77 žmonės, iš kurių po lygiai jaunų ir senų, kas taip pat suteikia vilčių. Jaanikos „buhalterija” gimtai vietai yra labai teigiama – +5, ji ne tik pati sugrįžo į namus, bet ir atsivežė vyrą ir augina keturis vaikus.

Mums buvo parodytas ir kaimo vėjo malūnas, kurių seniau buvo ~ 10 ir jis stovi ant nedidelės kalvelės. Kadangi sala yra labai lygi, tai tą nedidelę kalvelę vietiniai vaidina kalnu ir vaikai žiemą naudojasi čiuožinėjimui 🙂 . Dežinėje nuotraukoje iš plytelių išdėliotas ženklas – ne atsitiktinis. Saloje ūkio darbai sunkūs ir kaimynai nuolat ateidavo vieni kitiems į talką. Įrankius sudėdavo į krūvą, o kad būtų aišku, kuris kieno, įrankiai būdavo žymimi šeimos ženklu. Vienos šeimos ženklas ir išdėliotas šiuolaikiniame jos kiemo grindyje.

Bendruomeninis gyvenimas yra saloms labai būdingas bruožas, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Jei žemyniniai estai geriausiai jaučiasi apsupti miško ir nematomi jokioms pašalinėms akims, tai salose kaime trobos statomos taip, kad pro savo langą matytum visus artimiausius kaimynus ir nuolat dalyvaudamas vienas kito gyvenime. Jaanika juokėsi, kad tvorų aukštis priklauso nuo to, kaip žemai moki ropoti ir gali pasislėpti už tvoros, kai norisi privatumo, nuo visareginčių kaimynų aplinkui.

Aprodžius kaimą Jaanika atvedė mus į bendruomenės pastatą, kuriame parodė savo siuvamus skiautinius. Žalias su vėjų rože yra siuvamas specialiai keliautojų porai, o raudoną su žaliu ji po truputį, neskubėdama, tik rankomis siuva kažkuriai iš savo dukrų (turi 3), kai ši užaugs ir kurs savo namus.

Tame pačiame kaime yra įsikūrusi ir nedidelė sirupų parduotuvė – Kadakakoda, prekiaujanti šalia verdamais kadugių sirupais. Kadugių gyvatvorę matote už ūkio šeimininkės (geltonu megztuku) nugaros, bet sirupams kadugiai yra renkami prie jūros, nes ten turi daugiausia maistingų medžiagų. Bazinis sirupas yra praturtinamas įvairiais skoniais (pagal fantaziją ir kas užderėjo darže ar sode) ir kiemelyje, o lietui užklupus, parduotuvės viduje mums buvo suorganizuota degustacija.

Prisiragavusios sirupų keliavome į Mihkli muziejų atvirame ore, kurio išdidi vadovė mus pasitiko, jos žodžiais tariant, pačiame geriausiame ir unikaliame muziejuje atvirame ore, nes jis, priešingai daugeliui tokio tipo muziejų, nėra suvežtinis, o visi pastatai stovi taip, kaip buvo pastatyti šiame ūkyje, kurį daugiau nei 300 metų valdė ta pati šeima. Paskutinis šeimininkas Jakob Eduard Reht padovanojo ūkį valstybei kaip muziejų, nes buvo praradęs abu savo sūnus (vienas mokyklinio amžiaus mirė nuo meningito, kitas žuvo sovietų armijoje), kurie galėtų paveldėti šeimos namus. Paliko su trimis sąlygomis – kad galėtų gyventi savo namuose iki mirties, kad joks daiktas nebūtų išvežamas iš sodybos ir kad nuolat būtų atnaujinami stogai. Pirmą sąlygą įgyvendinti buvo lengviausia, su antra muziejaus vadovybė nuolat eina į kompromisus, nes kai kuriems daiktams (pvz., muzikos instrumentams) originalioje aplinkoje nėra pakankamai gerų sąlygų (ypač žiemą), todėl jie yra išvežti į specialias saugyklas. O stogai yra tokia juoda finansinė skylė, kad vos surinkęs reikiamą sumą muziejus atnaujina kokį stogą (jei neklystu, reikia tą daryti kas 10 metų) ir vėl sėdi minuse…

Matant tokį didelį ūkį kyla klausimų, kaip čia šeimininkams pavyko išvengti trėmimo. Gali būti, kad sovietai savo naudai priskaitė ir vieno jų sūnaus mirtį armijoje kaip pakankamą duoklą okupantams, bet svarbiausias momentas skaičiuojant „kaltes” buvo tai, jog šiame ūkyje niekada nebuvo samdomų darbininkų, viską darė šeimos nariai. Koks tai buvo sunkus gyvenimas, šiuolaikiniam žmogui net įsivaizduoti sunku, kad ir faktą, jog maistą pirmiausiai gaudavo tas, kad dirbdavo. Vaikai eilėje būdavo paskutiniai ir jei jiems maisto nebelikdavo, reikėjo prasimanyti patiems – bėgti į mišką uogų ar kaip kitaip suktis. Tokį mūsų laikais nesuvokiamą elgesį lėmė paprasčiausias išgyvenimo instinktas – jei šeima praras darbuotoją, badaus visi. Todėl dirbo, kas tik galėjo ir negalėjo, o šio ūkio gyventojai iš visų išsiskyrė. Būdavo kalbama, kad kai kitas ūkininkas prie pusryčių planuoja dienos darbus, Mihkli ūkio šeimininkas jau pro vartus išjoja.

Iš įvairiausių ūkio eksponatų į akis krito kojinių blokatoriai ir labai graži antklodė, ant kurios patogiai įsitaisiusi gulėjo muziejaus vadovės katė 🙂 .

Mums pasisekė, kad tą vakarą vyko kažkoks renginys ir kiemelyje nuolat repetavo įvairių šokių ansambliai su tautiniais drabužiais, tai pasigrožėjom ir netikėtais pasirodymais.

Grįžtant į Kurresaarę Kulli pravedė 1,8 km ilgio senoviniu kalkakmenio apdorojimo keliu. Šis akmuo randamas saloje, vietoj kasamas, degamas senovinėse krosnyse (tai išsaugota dėl paveldo, ne dėl ekonominių priežasčių) ir buvo viena pagrindinių (nes vietinė ir pigi) statybinių medžiagų.

Ilgą dieną baigėm itališkame restorane, kur smagus šeimininkas (pabrėždamas, kad yra tik šeimininkės vyras 😉 ) su vyno taure atėjo pakalbinti mūsų grupės.

Patricija visą dieną labai intensyviai autobuse mezgė ir jau vakarienės metu demonstruoja, kokį krepšelį, pritaikiusi kutus, ji padarė iš ryte pradėto pavyzdėlio.