Opal Hundertwasser – Puslapis 4

Paskui vėl bus pavasaris…

2023-01-222022-01-20

Dalia kojinių sezonus uždarinėja savu būdu – iš kojininių siūlų megzdama ir nerdama vaikams pledus – šis jau antrasis. Urtei skirtas megztas virbalais, antrajam Dalia pasirinko vąšelį. Ir tradicinį močiutės kvadratėlių raštą, tik ne kvadratėliais, o zigzagu per visą antklodės plotį einantį.

Siūlai kaip ir iš to paties lizdo, bet kitas įrankis ir kitas raštas visiškai pakeičia mezginio nuotaiką ir charakterį. Trumpi perėjimai sukuria tokį graudžiai efemerišką bangavimą, skylutės – lyg langai, tarpeliai mūrų sienose, trūkstantys spalviniai potėpiai – lyg pokalbių nuotrupos, prisiminimų fragmentai, sapno šleifas. Fotografuoju pledą ir šąla rankos, o galvoje kaip užkalbėjimas sukasi ir sukasi Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio eilutės…

Paskui bus vėl pavasaris.
       Ir sniegas vėl sutirps
       kaip klavesino garsas,
ir purvinas kiemų galerijas
       pripildys rūkas –
       mėlynas ir salsvas,
ir nudažys padžiautas paklodes…
       Tas vienas vakaras.
       Tas vienas kartas.
Paskui nubluks kaip rašalo dėmė
       ant paliktų stalų,
       kaip renesansas…
Ir vėl kitaip pasikartos
       šiaurietiškos,
       lengvu ledu aptrauktos arkos.
Ir bus itališkas pajuodęs kiemas
       panašus į mažą tuščią salę.
Ir prievartėj girdėsi tuos,
       kurių seniai nėra –
       tuos kiemsargius ir arklius…
Kažkur arbatą gers…
       Arkados prieblandoj nubrėš
       simetriją ir saulę…

Judita Vaičiūnaitė. Kiemas su arkadomis. Iš rinkinio „Gatvės laivas”.

Dalios Liepuonienės nertas pledas. Siūlai – Opal „Mažasis princas” 7765, 7761; Best of Opal 5042, 4001; Opal Illusion 9314; Opal Schafpate XI 9755, 9752; Opal Schafpate X 9605; Opal Hundertwasser 1436, 2106, 2100, 3206, 2103; Opal Relief2 9661.

Šiltos, ilgos ir labai užkrečiamos

2022-01-162021-09-28

Virusų tema jau antrus metus dominuoja visame pasaulyje. Neatsiliekame ir mes. Kaip tikri olimpiečiai einame dar toliau – kuriame savus ;).

Vieni pasirodo gajesni, kiti – vienadienės plaštakės, o atsiranda ir tokių lengvos pandemijos statuso. Kai jie prasideda, plinta ir dar iki galo nesupranti, kad visai tai yra rimta ir atėjo ilgam.

Spėju, Jolanta, užrodžiusi mezgimo draugėms ilgas kojines aukščiau kelių, neįsivaizdavo, kokio atsako šis jos projektas sulauks. Ir jei kuri apsiribojo savo kojomis, tai daugelis mezgėjų ėmėsi rudeniui atėjus šiltai ir spalvingai pradžiuginti ne tik save, bet ir dukras bei marčias.

Kiekviena renkasi savo spalvas ir raštus, kas margus siūlus, kas bevelija vienspalvius. Ir visos savitai sprendžia kojinių laikymosi vietoje problemą, parinkdamos pačius tampriausius jų nuožiūra raštus.

Gražvydė nuspalvojo marčios rudenį. Pačiomis gražiausiomis Hundertwasser spalvomis, siaura pynute, akcentuojančią šoną ir subtiliai imituojančią senovinių kojinių siūlę bei rimta persuktų akių stulpelių juosta strategiškai tamprumo reikalaujančiose vietose.

Gražvydės Norkienės megztos kojinės iš Opal Hundertwasser 2107 (Kelias nuo tavęs iki manęs ir atgal).

Laiko mašina

2022-01-162021-08-13

Naujos Eglės pėdutės ir nuostabi istorija apie prisiminimų gijas ir jų vingius, apie kūrybos galią ir sustojimo vertę. Ir apie meilę.

„Kai pavasarį nusipirkau daugybę gėlių sėklų pakelių, nesitikėjau, kad kai kuriuose iš jų slepiasi prisiminimų galia.
Galia nukelti į vaikystės vasaras kaime pas senelius.
Močiutės gėlių darželį, kurio viduryje visada žydėdavo zinijos. Visų įmanomų spalvų. Pritrūkdavau pavadinimų jų spalvoms įvardinti.
Pusryčius lauko virtuvėlėje. Indą garuojančių virtinių su bulvių košės ir spirgų įdaru.
Purvo “batus” po lietaus.
Slėpynes klojime.
Bandymus šienauti dalgiu, kol seneliai miega pogulio.
“Marakanos” futbolo čempionatą su vartų tinklu, sumazgytu iš virvės, kuria būdavo rišamos kolūkio kitkos.
Apvalius spalvotus kilimėlius, kuriuos močiutė nerdavo iš sukarpytų senų drabužių juostelių.
Milžinišką alijošių, kuriuo gydydavo nubrozdintus kelius ir alkūnes.
Sidabro spalvos aliuminį dubenį, kuriame visi anūkai paeiliui vakare plaudavosi kojas.
Dvyliktos valandos “gaisrų” pranešimus per radiją, kurių metu reikėdavo netriukšmauti ir netrukdyti diedukui.
Paštininką, kuris dviračiu į vienkiemį atveždavo kasdienį laikraščio “Komunizmo keliu” numerį ir visus pletkus iš anksčiau aplankytų kaimynų.
Rymojimą ant rūkyklos suoliuko laukiant vienuoliktinės keleivinės, tikintis, kad kas nors atvažiuos aplankyti.
Gelažų parduotuvę, diušės limonadą, sodžialką, kumeliuką “Špižiuką”, draklą karvę, kuri nenustovi melžiama.
Du šviežiai pamelžto pieno kibirus, iš kurio specialiu aparatu išsukdavo grietinę.
Vištą, įkištą į pintinę ir pakabintą medyje, kad neperėtų.
Tėvų nuostabą, kai po kelių mėnesių atvažiuodavo pasiimti savo paaugusių, įdegusių ir daugybę nuotykių patyrusių vaikų.
Senelių nubrauktas ašaras ir atsiveikinimus iki kitos vasaros.
Tokia ta zinijų galia.„

Eglės Lašinskienės megztos pėdutės, nuotraukos ir istorija. Siūlai – Drops Fabel, Opal ir Regia kojininių siūlų likučiai, Zauberball Crazy 2029 (Mano saldžioji pusė), Opal Hundertwasser 697 („Lietaus diena” ant meilės bangų). Modelis – „Pėdutės„.

Geltonžiedė pieva

2022-01-162021-07-28

„Tęsiu pernykštę išmegztų kelionių temą. Pievų ir gėlių temą. Nes kelionės susitraukė iki Lietuvos dydžio.”

Eglės mezginiai, įžvalgos ir nuotraukos man visada buvo puikiausias įrodymas, kad visas pasaulio gražumas ir įdomumas yra ne išorėje, o mūsų viduje. Kur su tuo vidiniu turtu bekeliausime, ten jį nuolat ir rasime. Bet pastarieji metai su savo išoriniais suvaržymais ne vieną mūsų pastūmėjo netikėtų atradimų link. Jei seniau su didžiausiu džiaugsmu leidau ramų laiką kaime, įspūdžių tikėdamasi iš užsieninių kelionių, tai šiemet tų įspūdžių aktyviai teko pačiai pasieiškoti ir taip, toje pačioje Lietuvoje. Apsižiūri kokiu 100 km (kol kas ;)) spinduliu vietovę aplink save, ieškai informacijos, klausinėji ir tiesiog važiuoji plačiai išplėstomis akimis. Ta pati Varėna, kuri dažniausiai mums asocijuojasi su maisto apsipirkimu kaimui, apsilankius turizmo centre, pasirodė visai kitokioje šviesoje. Iš pradžių bukletukai ir pasakojimai, paskui regioninė virtuvė… Apėjusios su dukra didžią dalį Vilniaus per žieminį uždarymą, tęsėm savo pėsčiųjų žygius vasarą ir jau gerokai tolimesnėse Lietuvos vietovėse. Ir viskas – ne tik išorinis grožėjimasis, bet ir savo krašto pažinimas, ne iš vadovėlių, o būnant, klausant, jaučiant. Ten, kur niekad nepagalvotum rimtai turistauti, pasirodo, per maža laiko viskam pamatyti. Ir niekur nereikia toli eiti – į seną mokyklą, mišką, ežerą šalia, žydinčią pievą…

Eglės Lašinskienės megztos kojinės ir nuotraukos. Siūlai – Opal Hundertwasser 1431 (Pozityvūs sielų medžiai, negatyvūs žmonių namai) kartu su Schoppel-wolle Wunderkleckse 2433 (Shin Kyo tiltas).

Ankstesni įrašai