Spalvota vasara

Su vasariniais mezginiais mano santykiai buvo greičiau šalti ar neutralūs, bet ir aš neatlaikiau tiek metų žiūrėdama į gražiausiai apsirengusius žmones, kurie nesibaido nei plonos medvilnės, nei kietoko lino, nei slidžios viskozės. Vasaros, kad ir trumpos kalendorine prasme, ilgos įspūdžių ir įvykių, ir jiems reikia visai nemažai rūbų, o meilė vilnai, deja, turi savo temperatūrines ribas 😉 . Todėl šiais metais aš nusprendžiau nelaukti jokio ten atšilimo ar dangiško įkvėpimo, o pasiruošti iš anksto. Planas buvo, tiesa, didesnis nei viena palaidinė, kurią nusimezgiau iki šiol, bet ir vasara dar neatėjo 😉 .

Nieko sau negaliu padaryti, traukia mane patys įvairiausi siūlų galiukai. Svarbi man tik jų kokybė, visa kita – gundantis iššūkis, grynas adrenalino kokteilis: kaip tą turimą balaganą sujungti į nešiojamą rūbą. Man užtai labai gerai šalia Dalios – jei mane gundo patys visokiausi likučiai, jai į širdį kalba pilnos pakuotės, o nuo jų, kaip žinia, visada atlieka… Be jos aš, beveik nemezganti iš vasarinių siūlų, nebūčiau turėjusi jokių šansų padaryti pirmą nuotrauką 😉 .

Dėliojant mane suviliojusius likučius į gatavą daiktą, man labai stipriai palengvina gyvenimą dvipusis skonis: gražu man labai tiek grynas minimalizmas, tiek grynas maksimalizmas. Likučiai dažniausiai apeliuoja į tą antrą punktą.

Kai galiukai yra riboto kiekio ir norisi sunaudoti viską iki galo, kojinėse paprastai renkuosi „Stripe Tease” modelį – naujoji palaidinė numegzta būtent tuo principu, juostelė jungiama prie juostelės. Truputėlį tik keičiau juostelių plotį ties pečių linija ir kaklo iškirpte, kad išgaučiau reikiamą formą. Ir karts nuo karto pakeisdavau siūlus, vengdamai ilgų vienos spalvos segmentų. Užtai visi reikiamų spalvų galiukai buvo sunaudoti iki paskutinio centimetro 😉 .

Projekte dalyvauja panašaus storio siūlai, visus juos aš normaliai megzčiau 2 mm – 2,25 mm, tai ir visą šitą įvairiaplaukę gaują tais pačiais dydžiais apjungiau – pagrindinę dalį mezgiau 2,25 mm virbalais, kraštelius – 2 mm. Krašteliai – ripsas su I-cord juostele apačioje (man nereikėjo sutraukimo) ir pora eilučių ripso su 1*1 stulpeliu kaklui bei rankovėms.

Kas mintyse jau mato raizgalynę išvirkščioje pusėje, kurią reikėjo sutvarkyti, tai skubu nuraminti: pradėdama megzti nauju siūlu seno galiuką aš prikabindavau darbiniu siūlu, prakišdama tarp mezgamų akių, todėl pabaigus apdailos turėjo tiek, kiek su bet kokiu eiliniu projektu.

Šiais metais jaučiuosi žengianti ne tik koja kojon su laiku – visu žingsniu priekyje! Palaidinė buvo baigta dar tada, kai niekaip nebūčiau jos vienos apsirengusi į lauką 😉 . Ta optimistine gaida atidarius vasaros sezoną einu ruošti kalėdinių dovanų – pats laikas tokiam rimtam darbui be skubos…

Beje, su Dalia mus šiandieniniame įraše sieja ne tik jos dosnūs podėliai, aš taip pat pasipuošus Kristinos karoliais, taip tinkančiais prie mano spalvotų lopinėlių. Neturiu kaip Dalia prie visų rūbų priderintų, bet šituos labai myliu, o savo universalumu jie man tinka kone prie pusės spintos 🙂 .

Palaidinė megzta kojinių modelio „Stripe Tease” principu, siūlai – Isager Bomulin, Japansk Bomuld, Isaer Hor Organic, Schoppel-wolle Cotton Ball, Schoppel-Wolle Zauberball® Crazy Cotton Stärke 4, Schoppel-Wolle Zauberball® Cotton, Schoppel-Wolle El Linio. Karoliai – Smagu visiems.

Aukso sietelis

Vienoje knygų mugėje, dar prieš pandemiją, pamačiau šitas šilkines Dizaino fondo skareles, sukurtas pagal Birutės Žilytės iliustracijas Janio Rainio knygai „Aukso sietelis” ir… prapuoliau. Ne, ne plevenančiomis skarelėmis susigundžiau, tiesiog ryškiai prieš akis pamačiau megztą pledą, į kurio vilnos medžiagą taip ir prašėsi (manęs!) perkeliamas matinis guašo originalas. Šis taškas buvo paskutinė knygų mugės sustojimo vieta. Ir pati ryškiausia, nesvarbu, kad nepamenu metų.

Grįžusi namo klausiausi šito sirenų choro ir iš karto susirinkau visus namie turėtus raudonus-oranžinius ir tamsiai mėlynus atspalvius su geltonais bei žaliais, DK storio, kad tiktų 3 mm virbalams – nestoram ripsiniam pledui. Pabandžiau pirmą trikampėlį, pagal mano skaičiavimus pridėjimai man išėjo kas 3 eilę, mezgant ripsu tai labai nepatogu, turi visą laiką įtemptai žiūrėti ir skaičiuoti, o man norėjosi tokiam dideliam daiktui tam tikro komforto. Tokio mezginio, kurį gali atidėti, vėl grįžti, megzti klausantis knygos ar viena akimi žiūrint į ekraną. Numezgiau pirmą oranžinį kvadratėlį ir… sustojau. Geriems keliems metams. Dėžutę su atrinktais siūlais nuolat papildydavau ir kruopščiai valydavau nuo jos dulkes per kiekvienas didžiąsias šventes. Iki šiol nesuprantu, kaip ta idėja taip kantriai manęs laukė – kiek jų, skrajoklių, nerealizuotų yra ištirpę miglose, net nebepamenu.

Ir visai neseniai, šį pavasarį (beveik knygų mugės laiku!), pastebėjau Ravelry modelį, kuris staiga viską sustatė į vietas. Ir modelis išleistas prieš gerus kelerius metus, ir Ravelry aš tyrinėju dabar daug rečiau, akivaizdžiai tai buvo ženklas!

Dulkes nuo tos archyvinės dėžutės šį kartą nuvaliau nelaukdama Velykų 😉 . Aišku, jos neužteko ir į trasą ėjo visi reikalingi tokio storio atspalviai iš MZ – Drops Karisma, Merino Extra fine, Cotton Merino, net tamsiai mėlyna dviguba latviška Ogrės vilna, Rowan Felted Tweed, Amalia, Bluefaced Leicester DK, Schoppel-wolle Gradient, puikiai suėjo ir į spalvinę gamą įsipaišę pavyzdėliai pabandymui (nemėgstu jų megzti, daug smagiau bandyti su tikslu).

Tiek metų atidėliota, idėja nenorėjo daugiau laukti nei sekundės ir mezgiau aš savo Aukso sietelį jokiais kitais darbais nepertraukiamą. Taip įsijautusi, kad tik į galą pastebėjau, jog mano idėja kaip skiautiniuose panaudoti įvairius raudonus atspalvius ne visai atitiko autorės sumanymą – reikėjo labiau atkreipti dėmesį į toną, ne tik į spalvą, kad aiškesnės taptų kitų spalvų detalės, bet… jau buvo mezgamos paskutinės trikampėlių juostos. Mane ta idėja taip gynė, kad net sustoti ir įdėmiau pažiūrėti nebuvo kada 😉 . Dar niuansas, sukuriantis sugedusio telefono efektą – kelis originalus pamačiau tik žieminėje MO parodoje „Oparto atspindžiai”, aš neturėjau net knygos, naudojausi nuotraukomis internete, kurios – jokio siurprizo ;( – viena nuo kitos ryškiai skyrėsi. Bet man svarbiausia buvo forma, idėja ir tas drąsus spalvinis sprendimas.

Iš trikampių sudarytas pledas turėjo dantytus šonus, tai viską apmezgiau ripsine juosta su I-cord krašteliu, šonuose ją mažindama ar didindama tuo pačiu ritmu, kaip pagrindo trikampiai.

Nuvežiau pledą į kaimą ne tik fotosesijai, ir gyvenimui. Kad būtų arčiausiai to, kas įkvėpė autorę – gamtos, žydinčių pievų, brangių vietų…

Beje, jei pažiūrėsite daugiau šios knygos iliustracijų, net tame pačiame Dizaino fondo puslapyje, rasite ir daugiau „megztinų” iliustracijų, man ramybės neduoda ir ta pilka su oranžiniu. Bet kol kas dar kužda tyliai tyliai, dabar ramiai džiaugiuosi pirmu baigtu 🙂 .

Pledas megztas pagal B. Žilytės iliustraciją J. Rainio knygai „Aukso sietelis”, modelis – „Opalite„, siūlai – įvairiausi DK storio, išvardinti viršuje.

Beveik 3 kilogramai ir daugiau nei 7 kilometrai

Šiandieninio įrašo herojus (kaip matote iš nuotraukų, greičiau reikėtų vartoti daugiskaitą) – labai ypatingas projektas, pareikalavęs daugybės resursų tiek medžiagų (beveik 3 kg marginto Zauberwolle merino!), tiek laiko prasme (ir mezgimo, ir net pirkimo, išsidėliojusio per kelis užsakymus), bet finišo gale laukė tikrai viso to vertas prizas – fantastinio dydžio, švelnumo ir gražumo pledas! Spėju, ne ką mažiau įspūdingesnis buvo ir procesas – megzti vidutinio storio švelnų siūlą pasikartojančiu raštu gėrintis beveik nepasikartojančiais (ir nelabai nuprognozuojamais) spalviniais perėjimais. Ne viena mezgėja tokį „darbą” išmainys į atostogas, baliuką sode ir turistinę kelionę kartu sudėjus 😉 . Jau nebesuseku, kokiu laiku jis buvo mezgamas, bet taip įsivaizduoju žiemą ant kelių…

Aišku, daiktas traukiantis akį – toks pat grandiozinis antras melsvas jau buvo mezgamas dovanų, nuotraukoje jo dar tik pradžia.

Neabejoju, modelis daugeliui pažįstamas (pati mezgiau jo apvalią versiją) ir variantų nueiti ilgą kelią po 10 akių yra pačių įvairiausių – nuo visiškų likučių panaudojimo iki savito spalvinių gabalėlių derinimo, bet Deimantė pasirinko malonų ir užtikrintą kelią (jei mezgimo maršrutus reikėtų kažkaip apibūdinti, tai šis man primintų takelį išpuoselėtame sode tarp kvepiančių rožių) – pačius gražiausius siūlų gamintojo sudarytus spalvynus, belieka tik mėgautis vis naujai atsiskleidžiančiomis spalvomis ir jų deriniais su kaimyninėmis juostomis. Geras bei patikimas siūlas turi ir kitų privalumų – kai numezgi tokią nedidelio miestelio dydžio pievą, labai norisi, kad ji ilgai ir laimingai gyventų, kad nuolat džiugintų akį ir būtų labai maloni liestis.

Šiandieninio įrašo herojus, koks bebūtų ryškus, turi priešistorę, stipriai man padariusią įspūdį savo užmoju beveik pačioje MZ gyvavimo padžioje, ir dar stipresnį dabar, pagaliau po tiek metų išvydus rezultatą.

Noro Kureyon siūlai MZ atsirado su jos pradžia ir buvo vienas iš mano išsvajotos parduotuvės atraminių stulpų – taip juos mylėjau. Įspūdį jie darė ne man vienai, bet buvo tokie brangūs, kad dažniausiai mezgėjos rinkdavosi juos kaip prieskonius – ką paspalvinti ar paraštuoti. Arba kokiam nedideliam aksesuarui. Megztinis iš tokių siūlų būdavo labai išskirtinė šventė. O Deimantė ėmė juos pirkti… pledui! Aš dar tada nebuvau tokia pledų mezgimo ir naudojimo fanė (dabar tai suprantu, kad jei kur reikia investuoti, tai į antklodes, kurios pergyvens ne vieną mados bangą ir visą plejadą megztinių, jau nekalbant apie nuolat sėjamas pirštines), bet tuomet tai man buvo panašu į kelionę į kosmosą. Pirkti siūlus, kurie išties kainavo karvę, pledui! Tuo metu tai atrodė tokia prabangos viršūnė kaip kai kam jachtos, pilys ar privatūs sporto klubai.

Deimantė išsidėliojo ir tą procesą laike – vis užsukdavo prisipirkti kamuoliuką kitą, spalvų numeriai čia kertinio vaidmens nevaidino, nes visos spalvos harmoningai derėjo tarpusavyje, o ir ta pilis, perkama po kambarį, turbūt ne taip drastiškai atrodė, ir suko ratą po rato tas 10 akių pačių gražiausių ir išskirtiniausių spalvų pasaulyje, kol sudėliojo tuos ir taip gražius kamuoliukus į žadą gniaužiantį, brangakmenių spalvomis žėrintį mezginį. Šiltas ir lengvas (Noro siūlai išsiskyrė iš kitų ne tik unikaliomis spalvomis, bet ir beveik perpus mažesniu svoriu), šis pledas gyvena toje grožio pasaulio dalyje, kur tekstilė ribojasi su juvelyrika. Ir leidžia naujus stebuklingus daigelius, kurie nepastebimai – akytė po akytės, juosta po juostos, tėvus priauga. Net tokius milžiniškus, daugiau nei dviejų metrų kraštinės kvadratus…

Deimantės Garuolytės megztos antklodės ir nuotraukos. Pirmasis megztas iš Zauberwolle 1701 (Papūga), kitas – 1535 (Pakrantės akmenys). Trečiasis megztas iš įvairių atspalvių Noro Kureyon. Visų modelis – „Ten Stitches Blanket„.

Šiltukų paradas

Neabejoju, visiems mezgantiems žmonėms smalsu iš arti pažiūrėti, kaip ir iš ko mes mezgėme savo šiltukus. Galime juos mėgti, galime nemėgti, nešioti ar ne, bet vieno dalyko nepaneigsi – mados bangos išmetė šį šiltą ir patogų daiktą į pačias viršūnes.

Pristatydama šių metų mainų idėją, užsiminiau, kad neturime normalaus ir aiškaus šito kaklo ir krūtinės aksesuaro vardo. Vadiname, kas kaip sugalvojame – ir šiltuku, ir kaklašildžiu, ir tiesiog kaklu. Lengva Jolantos ranka paleido į pasaulį dar vieną, kai ji eksperimentuodama, kaip padaryti tą „božemoj”, išbandė sugalvotą modelį pirmiausia ant savęs. Tik MZ aš sužinojau apie tokį rūbą, kaip joptvajukas, dabar jau turim ir božemoj ;).

Pradedam šiltų božemoj prisisatymą ta pačia tvarka, kokia jie buvo dovanojami.

Aš amerikų neatradinėjau ir išsitraukiau kaip seną patikrintą receptą mylimus Stephen West modelius. Šis, pirmasis, Askews me Dickey, yra mano labai mėgiamas ir ne kartą megztas. Vilmai išrinkau nedidelį kontrastą turinčius švelniausius siūlus (Schoppel-wolle Cashmere Queen 9220m ir 7873). Ir viskas kaip ir tiko – ir neryšku, ir į akis nekrenta, ir minkštas siūlas lengvai drapiruojasi nesudarydamas jokių nepatogių bei dramatiškų reljefų, tiks ir po uždara striuke ar paltu, ir vienas į lauką išbėgti. Bet kaži kas man į ausį visai kitą istoriją šnibždėjo…

Vilma yra labai kukli ir jos garderobas niekada akių nerėžiantis, bet ji yra nepaprastai graži ir ryški pati iš savęs. Todėl megzdama kuklų ir lyg prie jos spintos pritaikytą daiktą, aš tuo pačiu nusižiūrėjau visai kitą modelį, Building Blocks Dickey, su kuriuo įsivaizdavau Vilmą kaip Egipto karalienę. Spalvas parinkau apie Vilmos skonį galvodama iš labai nuosaikiai pilkai bei rudai dažytos portugališkos vilnos Amalia lentynos (1, 7, 11, 15, 17), pridėjusi pilką merininę naujieną Terra (08), dramatizmą ir puošnumą siekdama išgauti tik iš toninio kontrasto.

Ar naudojo Vilma kokį modelį megzdama kakliuką Sigitai, nežinau, jei taip, ji, tikiuosi, parašys komentaruose, bet konstrukcija matoma ir iš nuotraukos – megztas skersai trumpomis eilėmis suformuotas praplatinimas, kurį gražiai užbaigia pynių raštas. Siūlai – Noro Flower Bed 37.

Sigita mezgė man šiltuką iš Drops Merino Extra fine 8 ir 43, modeliui įkvėpimo šaltiniu tapo ši Brooklyn Tweed liemenė.

Sigitai norėjosi didesnio kaklo, bet man šis tinka idealiai, didesnio aš pati neturiu ;), tai džiaugiuosi, kad rezultatas toks :)).

Dalia Virginijai mezgė tą patį MANO modelį (Askews me Dickey) iš Schoppel-wolle Alb Lino 9093 ir Noro Flower Bed 1319, nors buvo bandymų ir su Isager Tweed Charcoal, bet vilna su linu juosvų dvikovą laimėjo, savo tvirtumu, spėju.

Virginija pasikalbėjusi su Dalia, kuris jos modelis šiai gražiausias, sužinojo, kad Dalia iki šiol negali užmiršti Virginijos Inspira Cowl interpretacijos. Tai šiais metais Dalia turi savo :).

Gerų ir išvirkščių akių originalo stulpelius Virginija laisvai keitė tarpais savo mylimais žakardo raštais iš pačių įvairiausių siūlų, tarp jų jos mylimo Rowan Felted Tweed 177, 173, 195 ir prašmatnaus Noro Silk Garden Sock gabalėliai.

Jolanta savo kaklą Gitanai mezgė iš Schoppel-wolle Cashmere Queen 1065, priderindama jį prie margo Gradient 2402 (Aldebaranas).

Gitana šventės metu dirbo, tai parnešiau jai dovaną beveik iki pat jos darbo ;), tai yra, savo namų, ir ji atėjo šviesiu metu su savo nuostabiais palydovais dovanos pasiimti. Mes greitai nusifotografavom kieme, tik paskui Gitana išsiaiškino, atidžiau mezginį apžiūrėjusi, kad ne taip papozavo ekspromtu (o tai buvo tikrai greitas ekspromtas, nes pati pirma rimto šaltuko diena!), bet net dar ir neapsivilktas kaklas jau pretendavo į vieningą komplektą su Gitanos pirštinėmis ir megztiniu po paltu :).

Gitana numezgė Vilmai šiltuką iš Isager Highland Wool (Chili) kartu su Schoppel-wolle XL Kleckse 2430 (Zen šventykla), modelis – „Terrazzo Neck„.

Vilma savo kurtam brioche technika šiltukui Joanai parinko margą WYS Croft (757) siūlą kartu su Rosarios4 Amalia 23.

Joana kaklašildį Rimutei mezgė savo mėgstama modulinio mezgimo technika, keisdama kvadratėlių dydį ji formavo platėjimą. Ir mezgančių smalsumui – „juodraštinė” versija. Tas pats mezgimo būdas, tik nebe kvadratėliai, o bangelės :). Siūlai – Special Merino Lace 4.

Rimutė Jolantos kaklašildžiui įvaldė sudėtingą dvispalvio angliško stulpelio techniką, modelį, tikiuosi, pati išduos komentaruose :), siūlai – pats švelnumas, aka Schoppel-wolle Cashmere Queen 7130, 7181.

Gražvydė mezgė Jolantai šiltuką savo firminiais nukeltų akių raštais, siūlai – Schoppel-wolle Life Style 5171M ir Jardim 33.

Lygiai tą pačią švelnutę merino vilną Life Style (tik kitos, 5171M spalvos 😉 ) Jolanta išsirinko ir Gražvydei megztam šiltukui (nenuostabu, juk abi prie tos pačios lentynos stovėjo 🙂 ), o prie melsvo siūlo pridėjo priderintų spalvų Lace Ball 100 2436 (kvapnusis lipikas). Modelis pačios kurtas ir ant savęs išbandytas prieš mezgant tą božemoj dovanai :).

Šiltukai valdo šį šaltąjį sezoną, tikiuosi, sulauksim daugiau versijų, pasirodykit! Ir gal dar naujų vardų ;).

Item added to cart.
0 items - 0,00