Šis Židronės megztukas dukrai yra ne tik labai dailus pats savaime – visi jos mezginiai tokie 🙂 . Bet didžiausia jo pamoka man (o gal ir Židronei?) yra apie stereotipų laužymą. Nustebau, pamačiusi, kad Židronė mezga megztinį iš šešiagijų kojininių siūlų, kažkaip įsivaizduoju ją kitaip renkantis. Prie progos paklausiau, kodėl taip išsirinko. “Nes ne tu parduotuvėj buvai”, – pasijuokė. Aha, Židronė, reiškia, pagalvojo tą patį apie mane, ką aš apie ją – mums abiems nebūtų atėję į galvą rinktis kojininio siūlo tekstūriniam mezginiui. Ne dėl to, kad netinka (tinka puikiai, kaip matote), bet todėl kad galvose nuo patirties (?) jau yra susidariusios tam tikros jungtys ir žodis “megztinis” sujungtas su kažkuo kitu nei kojininis siūlas, tai ir eini žmogus tuo smegenų paslaugiai pasiūlytu keliuku, nes kam nepatinka patikrinti ir užtikrinti sprendimai?

Ne aš viena žaviuosi japonų mezgimu – jis neturi šioje šalyje gilių istorinių šaknų (Japonijoje nebuvo avių, rūbai buvo austiniai) ir mezgančių žmonių galvų nespaudžia šimtmečius puoselėjami įsitikinimai, kad kažkas turi būti tik taip ir ne kitaip, ir ypač tas nepajudinamas “taip darė mano baba”. Jie atviri visoms tradicijoms ir idėjoms, drąsiai jomis naudojasi, maišo, derina pagal save, eksperimentuoja. Rezultatas – gyvas, originalus ir labai naujoviškas mezgimas.

Ta pati istorija ir su šios dienos įrašo herojumi – kitas žmogus su savo požiūriu atveria naujas duris ir parodo naujus kelius. Einant nepramintu keliu būna visaip, aišku, bet kas nerizikuoja, tas nedėvi išskirtinių megztinių – pasigrožėkit!

Židronės Stankevičienės megztas megztukas ir nuotraukos. Siūlai – Opal uni 6 gijų 5300, modelis – “Dagmar Sweater“.