Neretai megzdama sau megztinius prašau Kristinos su jais papozuoti nuotraukoms ir kartais turiu lengvų (kartais ne visai ;)) įtarimų (ir jie taip pat karts nuo karto pasitvirtina), kad daiktas jai patiks ir ji visai neskubės po fotosesijos nusirenginėti – greičiau padarys tą vakare eidama gulti ir tvarkingai pasidės naują megztuką į savo spintą. Bet dėl šito megztuko buvo rami net ne 100 – visu tūkstančiu procentų! Visai nesvarbu, kad jai iš tiesų labai tinka ryškios spalvos – ji vis tiek nešioja juodą, baltą ir dar kokią chaki su bordo.
Pamačiusi naują mano mezginį dukra tik linksmai pakikeno, kad šių metų LGBT paradui jau nespėsiu, bet nieko, bus kitiems metams ;). Pakikent pakikeno, bet kažkaip nepamiršo ir nuolat į tą mezgamą daiktą žvilgčiojo. O baigtą greitai pasičiupo mūsų kelionei į Kauną. Man beliko tik iš paskos pričiupti fotoaparatą…
Visos idėjos šiame megztuke yra mano laaabai ilgai brandintos. Ryškias netradicines (jų nėra pastovioje kolekcijoje) Plotulopi spalvas nusižiūrėjau nuo pat jų atvykimo į MZ. Vis dėliojausi, kas ir kaip man čia tiktų (aš ne Kristina, su ryškiomis spalvomis mano santykiai labai vienpusiai – aš jas myliu, o jos manęs, deja, ne 🙁 ).
Dar seniau svajojau apie tokį modelį – platinamą keturiose vietose, kad susiformuotų keturi kampai: priekyje, nugaroje ir rankovėse. Dar seniau, nei Agnė nusimezgė savąjį, o paskui panašų vyrui. Tie jos mezginiai buvo stiprus spyris, bet nepakankamai, matyt, kad vis atidėliojau, trūko to galutinio vaizdo.
Kažkas cinktelėjo pamačius naujosios Marimekko kolekcijos megztuką su asimetriškais zigzagais. Jis megztas intarsija (greičiausiai), bet kokiu atveju su ta mano nužiūrėta vintažine (spėju, kad ji tikrai tokio amžiaus) konstrukcija jis neturi nieko bendra, bet vizualiai įvyko kažkoks kontaktas galvoje ir ėmiau svarstyti, kaip man tą asimetriją sujungus su norimu platinimu keturiuose taškuose.
Gal dar ilgai būčiau svarsčius, bet rudeninis virusas, taip mielai besilankantis daugelio namuose, neaplenkė ir mūsiškių. Aš susirgau pirmoji ir kai šeštadienį darbe pasijutau nekažką, ėmiau įtarti blogiausią variantą. Net jei sirgsiu nesunkiai, dešimties dienų izoliacija man garantuota. Impulso pagauta išsitraukiau iš lentynos keturias Plotulopi spalvas, pačias ryškiausias. Mėlynas turėjo būti pagrindas, nes ta spalva man tinka (tegu ir ne visai tas atspalvis, bet čia jau koncepcija turėjo visus kozirius). O juostoms išsirinkau geltoną, oranžinę ir ryškiai rožinę. Nusprendžiau, kad jei jau teks sėdėti namie rudeniui keičiant vasarą, tai bus niūrus laikas ir aš norėsiu jį nuspalvoti visai kitomis spalvomis.
Jei būčiau nors įtarusi, kad ši džiaugsminga spalvinė bomba nutūps mano vaiko spintoje, būčiau tomis išsirinktomis spalvomis ir apsiribojusi, bet pagalvojau apie save su geltona spalva prie veido ir jau vėliau, namie, iš podėlių išsitraukiau likutį nuo šito megztinio.
Testas nepatvirtino mano būkštavimų, bet korta jau buvo mesta – modelis apgalvotas, siūlai namuose. Ryškios spalvos turėjo mane (ir MZ lankytojus, tikėjausi ;)) džiuginti visą niūrų ateinantį laikotarpį. Iš priešistorės ir starto megztinis paveldėjo tik pavadinimą. Neįvykusio (valio!) karantino.
Pradėjau nuo kaklo stulpelio ir jį padariau dvigubą (ko nesu dariusi niekada) – man tokio reikėjo įsivaizduojamam stiliui. Toliau sprendžiau uždaros nugaros problemytę, nes konstrukcijoje nenumatytas joks priekio ir nugaros iškirpčių skirtumas. Reikėjo pasirinkti arba labai prigludusį kaklą (tas kirtosi su mano įsivaizduojamu galutiniu vaizdu), arba sugalvoti, kaip atskirti priekį nuo nugaros (man darosi šalta vien nuo minties apie šilto megztinio trikampį kaklą nugaroje). Trumpai – nugaroje stulpelio spalva pamezgiau mini “skarytę”, pradėdama nuo centro ir užkabindama vis daugiau akių, tuo pačiu pridėdama po dvi akis gerosios pusės centre.
Privažiavusi kaklo stulpelio vidurį, pradėjau megzti ratu, pridėdama keturiose vietoje. Tik jei rankovėse tą dariau po 2 akis kas antrą eilę, tai priekyje ir nugaroje dvi pirmas juostas platinau pridėdama po akį kiekvienoje eilėje, tuo būdu platindama vieną pusę ir nekeisdama kitos. Taip priekyje ir nugaroje spalviniai trikampiai gavosi pasislinkę į vieną pusę. Rožinėje, paskutinėje, juostoje, jau platinau kaip rankovėse, kad trikampio viršūnėlė eitų vertikaliai žemyn.
Kristė atvedė mus Kaune į kiemo galeriją, bent taip atrodė žiūrint iš šono, bet širdies gilumoje manau, kad megztinis panoro nors trumpam aplankyti giminingą sielą.
Šitą namą keliaudamos savu maršrutu radome atsitiktinai. Atsitiktinai?
Megztukas megztas iš Plotulopi 1766, 1768, 1098, 1762, 9028.
