“Keturiasdešimt šešios karo dienos” – taip pavadino savo naują megztuką Jolanta ir turbūt niekam nereikia papildomo paaiškinimo. Pirmą karo dieną visi mes, ištikti šoko, ėmėmis kas ko, kad sugrįžtume į save, atgautume budrumą ir pusiausvyrą. Ne vienas mezgantis žmogus čiupo įprastą gelbėjimosi ratą – virbalus ir siūlus, kad viduje verdantis nerimas, pyktis, baimė, pasimetimas ir dar kelios dosnios puokštės pačių įvairiausių negatyvių emocijų nutekėtų ne griaunančia, o kuriančia vaga.
Jolanta nebuvo išimtis, gal tik labai išskirtinis buvo jos pasirinkimas. Susirinkusi visus ploniausius lace kategorijos galiukus, iš kurių buvo tikra niekada nemegsianti – nu su tokia plonybe! – ji priderino prie kiekvieno tinkamą moherio spalvą (jos, taip pat, akivaizdu, turėjo turtingą kolekciją 😉 ), apsirūpino Gražvydės nukeltų raštų rinkiniu ir… išplaukė į nežinomybę.
Po 46 dienų grįžo su tokiu laimikiu, kad mums visoms atvipo žandikauliai! Ketvirtadieninė kompanija juokėsi iš manęs, kad šį kartą tikrai neatrinksiu visų sudedamųjų dalių ir aš visai nesiginčijau, nors paprastai didžią daugumą siūlų atseku ir atsimenu, net jau nebepardavinėjamus.
Jolanta išskaidė į sudedamas dalis pereinamų spalvų plonąją estišką vilną ir marguosius Schoppel-wolle Lace Ball 100 kamuoliukus, susirinko visus nuo kitų projektų likusius Rowan Lace siūlus ir plonąją Isager alpaką. Dėjo šalia jų tinkamos spalvos moherį ir beveik nuolat žongliruodama keturiais nedideliais kamuoliukais juosta po juostos, raštas po rašto, pasakojo savąją istoriją.
Šiandien yra vienas tų nedaugelio įrašų, kai pabaigoje nebus tikslių skaičių ir pavadinimų, nes jie čia visai nesvarbūs, Svarbi pati idėja ir – svarbiausias! – fantastiškas rezultatas.
Jolantos Vainutienės megztas megztukas iš plono lace siūlo kartu su moheriu.
