Važiuojam!

Drops Karisma yra puikus siūlas toli gražu ne tik pradedantiems megzti, jis yra idealus judraus keliamečio garderobe – šiltas, paprastai prižiūrimas ir atlaikantis patį intensyviausią tokio amžiaus žmogaus gyvenimą :).

Nauja Gražvydės liemenė anūkėliui kaip tik ir iliustruoja tą perėjimą nuo kūdikiško merino prie rimtus išbandymus atlaikančios jau paaugusio žmogaus vilnos.

Pasikeitus siūlams, pats reikalingiausias drabužis liko tas pats – liemenė. Dar su sagutėmis, palengvinančioms apsirengimą, ant pečių, bet jau su kišenėmis – visiems svarbiems dalykams susidėti. Ir ne šiaip kišenėmis – jų rolę atlieka du sunkvežimiai su tokiais pat ratais-sagomis ir siuvinėtomis vairuotojų kabinomis. Kad į jų didžiules priekabas tikrai tilptų visi reikalingi gyvenimui dalykai 🙂 .

Gražvydės Norkienės megzta ir fotografuota liemenė anūkėliui iš Drops Karisma 73, sagos – Union Knopf.

Arbatos ceremonija

Šiandieninio įrašo herojus – fantastinio dydžio ir gražumo pledas – yra tik vidurinė man žinomos istorijos dalis 🙂 . Galėtum pavadinti virusu, nes plinta šis reikalas kaip daugelio gražių idėjų atveju vienai mezgėjai užsikrėtus nuo kitos, tik būdanant dideliu (toks pledas paprašys iš jūsų ir daug laiko, ir daug siūlų, mainais atiduodamas ilgus spalvinės terapijos ir malonios veiklos seansus bei nemenką metų šilto bei gražaus gyvenimo skaičių), jis negali plisti masiniu būdu ir yra tam tikra prasme ekskliuzyvinis – kaip estafetės (burtų?) lazdelė ar greičiau kaip pereinamas prizas keliauja iš vienų namų į kitus… 🙂

Daugelis MZ dienoraščio skaitytojų turbūt prisimena išskirtinius Deimantės pledus. Trimis skirtingais egzemplioriais įsikūnijusi pas vieną šeimininkę, idėja nusprendė pakeisti namus ir išsirinko Deimantės draugę Dianą, kurios darbu ir grožimės šiandien 🙂 .

Diana išsirinko tą pačią patikrintą merino vilną, dažytą ilgais pereinamais melanžais, tik jos namuose visomis savo turtingomis niuansų spalvomis skleidėsi „Arbatos ceremonija”.

Pledo mezgimas užtruko – ji kaip Deimantė tikslaus svorio neįvardijo, bet matydami jį uždengusį beveik visą sofą, nesunku įsivaizduoti tuos spalvotus ripsinius kilometrus 😉 . Noriu tikėti, kad džiugino ne tik nuostabus rezultatas, visa kelionė buvo smagi – paprastas 10 akyčių ripsinis raštas neatima viso dėmesio ir nereikalauja išskirtinės atidos, užtai džiaugsmo matyti, kaip skleidžiasi tos juostelėse spalvos, kaip jos derinasi viena prie kitos – marios!

Jei procesas galėjo teikti džiaugsmą vienam – mezgančiam – žmogui, tai minštutėlis šiltas pleds tikrai buvo įvertintas visos šeimos su geriausiu draugu pagrindinėje rolėje 🙂 .

Kokybės garantijos ženklas budriai stebi aplinką, o šito pledo idėja ore neišnyko, ji kartu su Diana ir kita mezgėja atėjo į MZ ir iškeliavo jau į naujus namus skleistis visomis šunvyšnės spalvomis 🙂 .

Tiesa, iškeliavo Zauberwolle versijos idėja, bet pati šito juostelinio pledo idėja namus palieka nenoriai, todėl jis atsisveikino tik palikęs po savęs dar vieną, vasarinę, versiją. Ir priminimą, kad jei ką, šis modelis puikiai tinka visiems galiukams sumegzti 😉 .

Dianos Ramanauskienės megzti pledai ir nuotraukos. Pirmasis pledas megztas iš Zauberwolle 2249 (Arbatos ceremonija), antrasis – iš Drops Belle 02, 16, 25, 11 ir 15; modelis – „Ten stitches blanket„.

Neįtikėtinas Gražvydės šalikas

Ketvirtadieniais mezgimo klubas renkasi kartu pamegzti, todėl nenuostabu, kad ta diena dažnai būna premjerų – visiems smagu ir pamatyti naujus kolegų darbus, ir savus parodyti. Tą ketvirtadienį, kai Gražvydė atnešė mums parodyti savo baigtą šaliką, kaip tyčia, buvo nedaug mezgėjų – kas sirgo, kas šalo, kas buvo išvykęs, bet net tame mažame rate jos mezginys sukėlė sprogstančios bombos efektą (atsiprašau už tokį palyginimą, niekaip nerandu tinkamesnio). Atrodo, ir mezgė kažkurią dalį prie mūsų, ir pasakojo apie daugiau nei 500 akių ripsu, kas skambėjo kaip naujienos iš kalėjimo, nes kur kitur žmogus turi laiko tokiems pojektams 😉 , ir siūlą – tokį amžinatilsį Jurgitos močiutė vadindavo musės žarnom – pažįstam, aš pati iš jo net mezgiau skarą ir su dideliu malonumu, nors ilgai bijojau pradėti dėl jo begalinio plonumo, bet visi tie dalykai staiga pasirodė mums prieš akis visiškai nauju ir netikėtu pavidalu.

Kaip Gražvydė sugalvojo imti tokį ploną siūlą ir ne tradiciniams kiauraraščiams, o rimtam solidžiam ripsiniam raštui, akivaizdu, buvo jai vienai žinoma paslaptis. Toks plonas siūlas per visą šaliko ilgį paprašė, kaip jau minėjau, daugiau nei 500 akių ir kai Gražvydė sužinojo spalvyno pavadinimą (Ilgas suolas), juokėsi, kad turbūt jos mezginiui specialiai sukurtas – nes viena eilė buvo kaip laaaabai ilgas suolas 😉 . Nesumezgė nusipirktų dviejų kamuoliukų – sakė, nusibodo, bet tiesa turbūt yra ta, kad pločio užteko tiek, kiek sumegzta – dabar šalikas yra tobulų proporcijų.

Tai, kaip efektingai išilginiame mezginyje susidėliojo spalvos, galite pamatyti iš nuotraukų – toks man gražus ir subtilus tas nesimetriškas pasikartojimas. Ir ne per margas, ir ne nuobodžiai vienspalvis. Juostelės ripse taip gražiai susimargavo – kaip persiliejimai akvarelėje. Bet ko niekaip neperduoda nuotraukos, tai to pojūčio, kaip mezginys jaučiasi rankose. Jis plonas, bet ne skystas ir tiesiog fantastiškai krenta!

Vyšnaitė ant torto buvo tą vakarą dar viena intriga – Gražvydė niekada neslepia, kam mezga, ir mes visos pirmos sužinom, ką gaus ir patys artimiausi, ir tolimesni draugai bei šeiminykščiai, o šį kartą ji atkakliai laikė būsimą šaliko nešiotoją paslaptyje, teišdavė lytį, sukeldama dar didesnę spėlionių audrą – koks vyras galės įvertinti šitokį stebuklą!

Kiek sėklų šis lengvutis, vos virš 100 g, mezginys tą vakarą pasėjo, dar vėliau pamatysim, bet dar vienas jau tikrai pakeliui. Židronė suplanavo tokį savo vyrui, kuris labai myli šalikus ir jos juvelyrinis mezginys tikrai paklius į geras rankas 🙂 .

Gražvydės Norkienės megztas šalikas ir nuotraukos. Siūlai – Schoppel-wolle Lace Ball 100 2398 (Ilgas suolas).

Spalvų galia

„Mes esam spalva” – toks Schoppel-wolle moto pasitinka mus gamintojo puslapyje, kurio spalvingumas vizualiai paremia žodžius, apibūdinančius gamintojo filosofijos pagrindą. Rasime jame ir gana sudėtingų kelių margų spalvynų derinių, bet jei atidžiai pasižiūrėsime į pačius paveikiausius vaizdus, matysime, kad juose sudaromos sąlygos kuo efektingiau atsiskleisti kiekvienai spalvai – fonas nekonkuruoja, o tik pastiprina ir paryškina pagrindinį spalvinį akcentą.

Ryškūs gamintojo fotosesijų fonai bei priderinti rūbai – meninės išmonės priemonės, realybėje tam pačiam efektui pasiekti užtenka parinkti jai kuo neutralesnį anturažą ir daugelio pamėgta juoda spalva čia pataiko į dešimtuką. Taip, margas su margu sudaro gražų mozaikinį efektą, kurio didelė gerbėja esu pati, bet aš nemačiau ryškiau šviečiančių aksesuarų, kaip šios dienos įrašo herojės megztų ir dėvimų skarų. Ir tai turint galvoje, kad patys vieni nei melsvai rusvas, nei juodai baltas kamuoliukai net nėra ryškiaspalviai!

Tai, kad spalvos super nešiotojai tinka, aišku, vaidina tikrai ne paskutinę rolę, bet jos gebėjimas leisti vienam spalviniam deriniui groti pirmu smuiku, neperkraunant jo nei raštų vingrybėmis, nei konkuruojančiomis visos aprangos detalėmis vertas nukeltos skrybėlės.

Melsvai rusva skarelė megzta iš kampo, palaipsniui platinant, per viduriuką išlaikant tą patį akių skaičių – toks super vykęs šalikėlio ir skaros hibridas. Juodai balta skara – klasikinis trikampis su minimalistinėmis skylutėmis platinimo vietose, kurio lygių akių plotą subtiliai pagyvina (ir neleidžia skarai raitytis) ripso juostelės bei platesnis pabaigos kraštas. Nes geriausi dalykai yra dažnai taip sunkiai atrandamo paprastumo.

Magdos Grigonienės megztos skaros iš Schoppel-wolle Gradient 2257 (Vandens zona) ir 1508 (Šešėlis).

Item added to cart.
0 items - 0,00