Savaitgalis Tversted

Turbūt nerasite mezgančio ar kitokiais rankdarbiais užsiimančio žmogaus, kuriam nebūtų smalsu pamatyti, kokioje aplinkoje gimsta jo kūrybinės medžiagos, kokie žmonės prisideda prie jų savo idėjomis ir darbais, kokius vaizdus jie mato kasdieną ir kokią aplinką yra sukūrę.

Savaitgalinio Isager siūlų pardavėjų susitikimo Tversted metu mums buvo parodytos nuotraukos iš jų kelionės į Italiją, kur gaminamas Isager moheris, kitame fabrikėlyje sukamas (pagal užsakymą, kad sruogelė būtų patogaus tamprumo, neišsivyniotų bemezgant). Isager moheris ypatingas tuo, kad turi super ilgą plauką, dėl ko jis yra tvirtas ir švelnus („ir toks brangus”, – pakomentavo Nelsas, atsakingas už ne vieną kompanijos kampą). Moheris gaminamas nedidelėje šeimyninėje įmonėje, kuri paraleliai turi ir kitą veiklą – vynuogynus, leidusią jai išlaviruoti sunkiu pandeminiu laikotarpiu. Ne visi šeimos nariai sulaukė jo pabaigos 🙁 . Vynu iš to vynuogyno vaišinomės visą savaitgalį. Itališkais įspūdžiais šeimininkai dalinosi Tversted, o aš dalinuosi savo daniškais 🙂 , kur kuriami „patys geriausi pasaulyje siūlai” (vėl cituoju Nelsą 😉 ).

Danų Isager kompanijos būstinėje Tversted pačioje šiaurės Danijoje šiemet lankiausi antrą kartą po ilgos pandeminės pertraukos. Ir ši kelionė jau buvo ne į nuostabių atradimų kupiną nežinią, o į pasiilgtą jėgos ir įkvėpimo vietą, kur idėjos ne šiaip sklando ore, o stumdosi perpildytoje minioje, kur laukė naujos pažintys (ir siūlai!) bei seni bičiuliai iš viso pasaulio.

Veždamas atvykusius iš oro uosto Marianne vyras Nelsas tradiciškai pasuko pirmiausia ne į mokyklą, susitikimo ir gyvenimo vietą, o į pajūrį su iškalbingu ženklu „Žieminis maudymasis”. Nepaisydama vėsaus ir vėjuoto oro, 8 ryto tradiciškai paplūdimyje renkasi užkietėjusių mauduolių kompanija (išvakarėse svečiai bandė vienas kitą prisivilioti rytiniam žygdarbiui 😉 ). Sezonas atidaromas gegužės pradžioje ir ten užsimezga ne tik stiprios sveikatos, bet ir rimtų draugysčių bei bendrų projektų daigai 🙂 . Dieną vaikščiodama nei vieno didvyrio jūroje nemačiau, tik tolimuose laivuose, o ir vaikštančių tebuvo vos vienas kitas. Visa gausi Isager siūlus mylinti kompanija būriavosi prie pagrindinio mokyklos pastato, užuovėjoje ir saulutėje, naudodamasi megztinių oru, kad pademonstruotų visas gražiausias naujienas 😉 .

Parduotuvė įsikūrusi truputį toliau nuo mokyklos, kur vyksta įvairiausi renginiai. Ji taip pat turi susitikimų ir darbo kambarį, iš kurio išėjęs atsiduri jaukioje terasoje su darželiu priešakyje. Kairėje nuotraukoje su žvyruota parkavimosi aikštele yra pagrindinis įėjimas į parduotuvę, Šita vieta pasitiko jau pažįstamais vaizdais, iš naujienų – mažutės avytės pievelėje priešais parduotuvę. Šeimininkai turi idėją parduotuvę perkelti į galeriją prie mokyklos, o čia įkurti mini verpyklą, kur būtų gaminami siūlai iš kaimynystėje besiganančių avyčių bei alpakų.

Dar viena džiugi naujiena – prieš trejus metus nauji buvę sandėlio pastatai dabar kone padvigubėję. Piešinyje senųjų tėra tik vienas juodas stogas dešinėje, kiti – kairėje – ką tik atsiradę. Per pandemiją „geriausių siūlų pasaulyje” (ir Nelsas tikrai ne vienas taip galvoja 😉 ) apyvartos stipriai išaugo.

Tame darbo kambaryje mūsų laukė susitikimas su dviem šios kompanijos kūrybinėmis sielomis – mama ir dukra – Marianne ir Helga Isager. Jos pristatė naujus siūlus ir pačius svarbiausius pasikeitimus, atradimus bei planus.

Turbūt netikėčiausia naujiena yra viršutinės ir apatinės nuotraukų kairiose pusėse – naujos ryškios moherio spalvos (jomis perrištos dalyvių vardų kortelės). Abi dizainerės po pandemijos lankėsi Pitti Filati mugėje Florencijoje ir buvo priblokštos spalvų gausos bei ryškumo. Reikalą galutinai užtvirtino vienos senos vaistinės lubos, išpuoštos gėlėmis ir subtilią bei rafinuotą Isager Silk Mohair kolekciją papildė dvi naujos neįprastai ryškios spalvos – rožinė bei apelsininė. Helga atsargiai šypsojosi, kad iš jų vienų megztinio, aišku, nemegsi (su ja sutiko ne tiek daug klausytojų 😉 ), bet deriniuose jos gali duoti netikėtai naujų įspūdingų efektų.

Kalbant apie spalvas truputį nukrypsiu į šoną. Prieš atskrisdama į Olborgą turėjau pusdienį Kopenhagoje. Danija, kaip ir visos Europos šalys, palaiko ir priima nuo karo bėgančius ukrainiečius, bet tokios vėliavų jūros kaip pas mus tikrai neteko pamatyti – vos vienas kitas ženklas. Tačiau rytą vaikštant po miesto sodus ir laukiant, kol atsidarys muziejai, viename takelyje po kojomis pastebėjau du nuskintus žiedus – geltoną ir mėlyną.

Be naujų moherio spalvų pagrindiniai mūsų laukiantys pasikeitimai bus su Merilin (vilna su linu) bei Trio (bambukas, linas ir medvilnė) siūlais. Iki šiol visos Merilin spalvos turėjo balsvą plaukelį – balinto lino. Pradedama gaminti nauja rūšis – su pilku linu. Dabartinis spalvynas sumažės, bet kiekviena spalva bus dviejų variantų – su pilku ir baltu linu (pavyzdėlis dešinėje nuotraukoje).

Keisis ir Trio gamyba. Pirmiausia, bambukas bus keičiamas tenceliu, nes šis gaminamas Kinijoje, kur sunkiai galima sukontroliuoti, kas kaip ir su kuo. Trio taip pat bus dviejų variantų: Trio I liks toks pat plonas, o šalia bus storesnis (fingering) Trio II, kurio nebereikės dvigubinti norint megzti virbalais nepermatomą tinklą. Nuotraukoje naujasis Trio sumegztas kartu su Bomulin.

Kitame pastate – galerijoje – buvo surengta įvairių dizainerių, mezgančių iš Isager siūlų, darbų paroda. Šalia išskirtinio dailumo skaros iš plonytės alpakos, labiausiai akį traukė Petitknit stalas ir… visos pirštinės iš naujos „Handcraft” knygos. Jau prieš Kalėdas atkeliavusią ją norėjau „suvalgyti” – tokio begalinio gerumo ji man pasirodė. Buvau pasiryžusi išmegzti jei ne visus joje paskelbtus modelius, tai bent didžiąją daugumą. Mano užsidegimas kiek apsizulino kasdienių darbų sūkuryje, tačiau pamačius viską ne tik nuotraukose, bet ir realybėje, priblėsęs lauželis vėl įsiplieskė dviguba jėga. Blogiausia buvo pasimatavus – slapta tikėjausi, kad kas nors netiks, bus nepatogu ar anatomiškai netikslu, nes juk negali būti viskas taip tobula – ir gražu, ir gera. Pasirodo, gali. Ir dar švelnu prie viso to… Aš pripratusi prie labai šiltų ir neretai kandžių (Farerų salų ar islandiška vilna) pirštinių, dažniausiai tradiciškai raštuotų, todėl pirmas jausmas pasimatavus Isager modelius buvo labiau nustebimas, kad kumštinės pirštinės gali būti tokios švelnios ir delikačios. Ir taip gerai išmodeliuotos ant rankos. Neatmetu tradicinių raštų, jokiu būdu, ypač tikrai šaltą žiemą, bet tame skandinaviškame minimalizme yra tiek daug grožio. Ir tiek jėgos paprastume – net mano Kristė pozuodama aikčiojo. Dažniausiai ji aikčioja, kiek dar reiks gaišti, šį kartą negalėjo išsirinkti labiausiai patinkančių – ir tos, ir tos.. Taip, supratote teisingai, šį kartą noras nusimegzti (VISAS!) toks stiprus, kad kumštinės dalies jau belikusi paskutinė pora ant virbalų 😉 .

Viename iš galerijos kampų su šviesiais langais ir turtinga mezgimo knygų biblioteka stovėjo dėžės su įvairiaisi Isager siūlais, kuriuos buvo galima pamegzti pasibandymui.

Visada tokio pobūdžio susibūrimuose įkvėpimas yra ne tik išorėje – pačios dalyvės vaikšto su megztukais kaip iš parodos. Užfiksavau pati tik vieną tokį ypatingą. Ir tą, kad ta pati mezgėja daro – naują pagalvėlę.

Melanžai – skiriamasis Isager ženklas ir mano didžioji visų laikų meilė tuo pat metu. Vienas toks sijonukas ant parduotuvės modelio.

Ir apie vasarą pasvajoti – modelis iš lino su Trio.

Visuose susitikimuose Tversted virtuvei skiriamas ypatingas dėmesys – joje sukasi išskirtiniai šefai. Paskui gimsta bendros knygos – maistui ir mezgimui skirtos 🙂 . Šių metų virtuvės karalienė buvo ši jauna mergina žydra prijuoste (apatinėje nuotraukoje ji pristato savo priėmimo vakarienę), gaminusi labai namišką ir išradingą maistą iš to, kas už lango, vietiniame darže ir kas liko nuo pusryčių 😉 . Vienoje paskutinių nuotraukų – Tversted šeimininkė Marianne pradeda iškilmingus pietus ir madų pasirodymą. Jis rytoj 🙂 .

Megztas peizažas

Įkvėpimo šiam fantastiškam megztukui trumpomis rankovėmis Vaida ieškojo dar savo paauglystės laikais iš mamos gautoje mezgimo knygoje su išmegztais peizažais. Knygos, deja, ji neberado, bet turbūt ne vienas nujaučiate apie kokį stilių kalba. Vintažo kategorijai jis kiek per jaunas, geriau turbūt tiktų retro vardas.

Numegztas gi rezultatas (modelis šių dienų dizainerės) laiko juostoje jau yra ten, kur rikiuojame pačius madingiausius drabužius. Švarios linijos ir gana abstrakčios formos bei labai šiuolaikiška spalvinė gama kuria tą ypatingai modernų ir stilingą įvaizdį.

Kažkada vaikystėje mama parnešė iš tuometinio „Draugystės” knygyno (vilniečiai turi dar tokį prisimint 🙂 ) kelias mezgimo knygas. Vieną, su Gotlando pirštinių raštais, turiu iki šiol, o kita, su beprotiškai fantastiškai nerealiai gražiais megztiniais/liemenėmis su intarsija išmegztais peizažais ir paveikslais kažkur dingo – gal paskolinau ir nebeatgavau, gal kažkur tarp kitų lobių pasislėpus (visi žinom, kokia „juodoji skylė” yra rankdarbių atsargos). Vis pasvajodavau apie tokį mezginį, bet reik gi ir susigalvot, ir raštą nusipaišyt… O čia Emilija vis užsimindavo, kad norėtų tokio megztinio – tai kai atsitiktinai Ravelryje pamačiau šitą liemenę, viskas sustojo į savo vietas. Gavėjas yra, raštas yra – tik siūlų pritrūko (visiems pažįstamas jausmas, kai būtent TOS spalvos ir TO storio tarp n kilogramų atsargų ir nėra).
Labai dėkinga Sonatai, kad pasiūlė Isager Highland pagrindinei spalvai – siūlas toks su „žile”, išskalbus dar gražesnis pasidarė. O tada jau beliko nert į atsargas ir dėliot kamuoliukus 🙂 ). Liemenė išskrido pas Emiliją, tikiuosi, kad nespės labai atšalt, kol gaus. O kol kas teko apvilkt Moniką (negi tik ant pakabos fotografuosi)”.

Vaida suderino megztuke skirtingus panašaus storio siūlus ir jų nevienodumas bei turtingas pačių dažymas suteikia papildomos gelmės ir įdomumo kuriamam abstrakčiam peizažui.

Technikos prasme – tai yra intarsija, kuri mezgama pirmyn-atgal, kiekvienas spalvinis plėmas iš atskiro kamuoliuko, proceso vaizdus matote apatinėse nuotraukose. Ir jei manote, kad tai buvo sunku ir užėmė daug laiko, tai labai klystate. Tai buvo taip įdomu, kad ėjosi kaip iš pypkės, ir megztukas jau gerokai seniau būtų atsidūręs dukros spintoje, jei ne tos nuobodžios lygios tamsiai pilkos dalys ;).

Vaidos B.M. megztas megztukas ir nuotraukos bei istorija. Modelis – „Landscape vest„, siūlai – Isager Highland Wool (Charcoal), Isager Merilin 1, Drops Alpaca 8903, Drops Flora 20 ir dar lašiukas šiobeito.

Ana Violeta

Skaros modelio autorė, numezgusi savąją versiją iš panašių spalvų derinio, skiria ją sezono kaitos laikui, kuriai įkvėpimą tekstūriniams raštams ir spalvoms radusi rudeniškoje gamtoje. Viskas, matyt, priklauso nuo vaizdo už lango ir nuotaikos – sutinku su sezono kaita, bet tokie gaivūs ir švarūs vaizdai man labai garsiai šaukia: „Pavasaris!”.

Šiltas sezonas man atgaivina žiemos pogulio primigusią meilę vąšeliui, todėl visuomet esu labai dėkinga Kristinai už stilingus ir įkvepiančius nėrinius, nėra jų daug, lyginant su virbaliniais projektais, ką čia slėpti… Iki tuniso vąšelio, kuriuo nerta ši skara, aš dar nepriaugau (bet vilties niekada neprarandu 😉 ), bet tiek jo, tiek paprasto lenktas galas man visuomet yra užtikrintas ženklas, kad vasara ne už kalnų;). O jos kai kas lauks su laaabai gražia skara :). Šilta – dominuoja vilna, bet abiejų siūlų sudėtyje esantis linas užtikrins ne tik puikų kritimą, modernią išvaizdą, bet ir užuominą į šiltas dienas ;).

Kristinos Bajorienės nerta skara ir nuotraukos. Siūlai – Isager Merilin 0, 1 ir Alb lino 7490, modelis – „Ana Violeta„.

Item added to cart.
0 items - 0,00