Danguolė atėjo į MZ kaip žurnalistė (išėjo su siūlų kamuoliuku, kaip visi mezgėjai 😉 ir jos skarytė (tikiuosi, ne paskutinė), jau pasirodė šiuose puslapiuose 😉 ) ir pokalbio metu pro prasegtą striukę pamačiau gabaliuką labai įspūdingo mezginio. Parodė tik paprašyta, nors apsivilko specialiai pokalbiui apie mezgimą. Ir mes labai greitai nuo šiųdienių aktualijų perėjome prie to laiko, kai mezgė visi (ar visos), tik toli gražu ne visi taip, kaip Danguolės mama, kurios megztuku ji tą dieną buvo pasipuošusi.
Labai man smagu ir simboliška, kad jos mamos, Joanos Činčikienės, išlikę mezginiai pasirodo MZ dienoraštyje kaip tik šiandien, kovo 11 dienos išvakarėse. Mes dabar gyvename taip, kam pamatus klojo prieš mus kūrę, dirbę ir statę žmonės.
Pasižiūrėkite tik, kaip meistriškai į tekstūrinį foną įkomponuotos mažos gėlytės, kiekviena skirtinga, ir kiekvieną žiedelį sudaro net trys gelsvi atspalviai, o ir koteliai margi. Visą tą sudėtingą intarsinį piešinį reikėjo įkomponuoti į rombų pagrindą, priderinti sagutes… Misija ir dabar nėra iš lengvųjų meistriškumo prasme, bet megztukas numegztas tais laikais, kai, tikra ta žodžio prasme, parduotuvėse nebuvo nieko. Vyresnio amžiaus žmonės tą laiką puikiai atsimena, bet jaunimui turbūt net įsivaizduoti sunku, kaip įmanoma ką nors padaryti, kai nėra nei siūlų, nei spalvų pasirinkimo, kai tenka kombinuoti, kaupti, ardyti… Jokių žurnalų, knygų (tai yra, nedaug ir laaabai sunkiai gaunama), jokio interneto! Ir visa tai su toli gražu ne pačiais patogiausiais įrankiais – čia mes dabar renkamės ketvirčiu milimetro besiskiriančius dydžius ir svarstome, su kuo megzti smagiau: anglies pluoštu, medžiu ar metalu (ir to daug variantų!).
Išsikalbėjom – mama panašų megztuką buvo numezgusi ir sesei. Jame melsvas fonas suskirstytas kvadratais ir ant panašaus, bet ne identiško fono pabarstytos rausvos gėlytės. Ir taip, kiekvienas žiedelis taip pat iš skirtingų raudonų, lapeliai – dar trys kiti, žali, atspalviai. Bendroje nuotraukoje geriausiai matosi, koks gražus komplektas sesėms sukurtas. Vienas megztukas užsegamas, kitas – ne, skiriasi ir fono raštas, ir pagrindo spalva, gėlyčių spalvos ir jų išdėstymas, bet kad abu megztukai yra vieno lizdo paukščiai, niekas neužginčys 😉 .
Mama, akivaizdu, buvo mezgėja iš dangaus malonės, tai galite įsivaizduoti, kiek tokių šedevrų buvo sunešiota ir prateriota gyvenimo bėgyje – tekstilė yra labai trapus daiktas ir ją pretenduoja toli gražu ne tik žmonės 😉 . Vaikystėje, kai daug turi ir mezganti mama visada šalia, nelabai ir saugai tuos mezginius ir iš karto neįvertini, kokių stebuklų pilna tavo spinta. Užtai dabartiniai išlikę megztukai jau yra rimtai saugomi ir dėvimi išskirtinėmis progomis. Su žemiau esančiomis saulėgrąžomis Danguolė tą dieną po fotosesijos ėjo dirbti į knygų mugę. Tada, kai megztukas buvo mezgamas, jos turėjo greičiau dekoratyvinę reikšmę, šiandien – stipriai simbolinę.
Jei tai nebūtų įrašas apie labai iškirtinę mezgėją ir nebūčiau turėjus tikslo nufotografuoti viską, kas jos išlikę, būčiau šį saulėgražų megztinį įkėlus į bežodžio penktadienio rubriką. Nuotraukos mezgantiems žmonėms iškalbingiausiai papasakos, ką reiškia suderinti viename megztinyje tiek raštų, skirtingų pynių (pilkos vertikalios juostelės taip yra mažos pynutės), spurgelių, į bendrą kompoziciją įjungų spalvotų intarsija megztų raštų; augaliniai motyvai išskirti ne tik spalvomis, bet ir tekstūriniais rašteliais. Vienas megztinis – didelė, sudėtinga, daugiasluoksnė ir daugiaplanė visata. Unikali, išskirtinė ir graži be galo.
Beje, mama talkindavo ir mergaitėms – jos sugalvodavo, ko nori, ir mama padėdavo su skaičiavimais, raštų parinkimu. O į jos pačios mezginius, net ir tais laikais, kai mezgė visi, atkreipdavo dėmesį ne tik mezgančios moterys, bet ir retas tuo užsiimdavęs vyriškis. Sunku tokių mezginių nepastebėti!
Megztukas su saulėgrąžomis megztas vienai sesei (dabar sėkmingai gyvenantis kitos spintoje 😉 ), tai kad kita nesijaustų nuskriausta, mama jai numezgė megztuką su gėlių “skarele”.
Vėl tos pačios sudedamosios dalys – intarsija, tekstūrinis fonas, šiame megztuke į margą kompaniją įsijungė ir kutukai – bet koks unikalus ir originalus naujas megztinis!
Danguolė juokėsi, kad be tų kelių labai išskirtinių raštuotų megztukų, išliko mažiausiai nešiojami (= mažiausiai sunešioti 😉 ). Šis moherinis – ne iš tų, jis buvo labai mėgiamas ir daug nešiojamas.
Negaliu atsistebėti, kaip mada apsuka ratą – atkreipkite dėmesį, koks šiuolaikiškas šito gėlėto megztuko siluetas! O jame įkomponuotas drąsus ir ryškus stilizuotų spalvotų gėlių piešinys rūbą daro unikaliu ir nepakartojamu. Tegu ir vėliau, ir ne viską išsaugojus, bet smagu žinoti, kad tavo spintoje slepiasi muziejaus vertos brangenybės 🙂 .
Dar pora išlikusių mamos megztų rūbų, demonstruojančių labai platų, labai įvairiapusį šio išskirtinio talento diapazoną.
Labai man norisi užbaigti šį straipsnelį kaip pasakėčią – moralu. Spėju, ne vienoje spintoje dar slypi patys įvairiausi primiršti ar neįvertinti lobiai, atraskite juos anksčiau už kandis, fotografuokite (šiais laikais tai yra paprasta ir beveik nieko nekainuoja) ir nors taip išsaugokite vertingą šeimos auksarankių palikimą, dalinkitės, įsikvėpkite patys ir įkvėpkite kitus. Kūrybingumas yra vienas didžiausių gyvenimo džiaugsmų ir dovanų, bendromis pastangomis nes visi galime ir turime tą ugnį kurstyti bei dalyti.
Joanos Činčikienės megzti megztiniai dukroms Danguolei ir Laimai iš didelio talento, išskirtinio kūrybingumo ir meistriškumo, nes nei modelių, nei siūlų ta praėjusi epocha turtinga nebuvo…
