Pastaruoju metu stebiu labai džiuginančią tendenciją – vis daugiau jaunų žmonių atranda mezgimo džiaugsmą. Parašiau “jaunų” ir pagalvojau, kad gal nelabai politkorektiškai skamba, bet tiesa ta, kad vyresni žmonės mezgimą vienokiu ar kitokiu būdu “čiupinėjo” – ar tai būtų užduotys mokyklos darbų pamokose, ar būtinybė tuščių parduotuvių metais papildyti savo garderobą. Ateina karta, kuriai iki tol šis amatas buvo labiau iš istorijos skyrelio, daugelyje šalių mezgimo nebemokoma mokyklose, o vaikai greitai išeina iš namų, nelabai gilindamiesi į tai, kokiu būdu gimsta jų spintoje atsiradusios (jei išvis atsiranda) močiutės dovanotos kojinės.
Paraleliai stebiu ir kitą tendenciją, čia jau su amžiumi nesusijusią – vis daugiau žmonių atranda mezgimo kartu džiaugsmą. Tą seniau turėjo visos bendruomenės, kur žmonės rinkdavosi kartu tinklų rišti, verpti, megzti, siuvinėti ar skiautinius siūti. Dabartiniais laikais tokius susibūrimus žada pakeisti virtualios grupės ir jos, žinoma, yra didelis gėris, bet niekas – niekas! – nepakeis realaus bendravimo džiaugsmo, o kai jungia kartu ir bendra veikla… Visai nesunku atvažiuoti ir iš kito miesto galo, nes, kaip pasakė vieno mezgimo būrelio dalyvė (perpasakota istorija, todėl dėl citatos galvos neguldysiu, bet mintis tikrai ta), “ką jau mes numegsim, tą, bet taip smagu kartu būti ir tuo užsiimti”.
Tokia ilga įžanga prieš pasakojant istoriją, kurią iliustruoja šios smagios nuotraukos :).
Kartą vakarą atėjo į parduotuvę būrys jaunų studenčių, spėjau (pasitvirtino vėliau), kad jos Erazmus programos dalyvės, nes bendrai kalbėjo angliškai, o tarpusavyje vis skirtingomis kalbomis. Atėjo pirkti siūlų ir virbalų pirštinėms. Ilgokai apžiūrinėjom lentynas, nelabai supratau, ko tiksliai joms reikia, kol žodis po žodžio išsikalbėjome. Pasirodo, viena merginų ruošėsi mokinti visą tą smagų būrelį megzti pirštines. Paprašiau parodyti numatytą modelį (visos planavo megzti vieną) ir pagal akių skaičių išsirinkom tam projektui islandišką Lettlopi vilną. Būsima mokytoja išrinko virbalų dydį ir visos su tokiu pačiu komplektu, tik kiekviena skirtingos spalvos, išskubėjo mokytis. Jų entuziazmo nemoku nupasakoti!
Visoms, išskyrus norvegę mokytoją (ji, aišku, išrinko norvegišką pirštinių raštą 😉 ), tai turėjo būti pirmas mezginys. Ne šalikas, ne puodkelė – žakardu 5 virbalais megztos spalvotos pirštinės.
Po kiek laiko į parduotuvę vis užsukdavo angliškai kalbančios merginos rinktis siūlų pirštinėms, ir kai jų atėjo ne viena, ir ne dvi, tik įtarus klausdavau, ar ji ne iš tos pačios smagios norvegiškų pirštinių kompanijos. Iš tos pačios – ir tiesiai jas kreipdavau prie tos pačios lentynos, iš kurios rinkosi jų draugės.
Tik viena studentė nesiryžo imtis tokio projekto, nebepamenu, ką pasirinko, šaliką ir galvos juostą, bet mokėsi megzti tame pačiame spindinčių entuziasčių būryje pas tą pačią mokytoją. Taip ir įsivaizduoju kartu susirinkusią kompaniją…
Paprašiau merginų pasirodyti, labai jau man smalsu buvo pamatyti jų veiklos vaisius – ir sulaukiau! Tikra kalėdinė dovana buvo man diena, kai trys mezgėjos (dalis jau buvo išsivažinėjusios namo, kaip ir mokytoja) pasirodė su savo megztomis pirštinėmis.
Ant eglutės padėta dar neišskalbta pora – Cara jas numezgė tėčiui Kalėdoms. Nežinau, kuris, jos tėtis Kalėdų rytą, pačios merginos ar aš, tą gruodžio dieną buvo laimingiausi žmonės pasaulyje.
Sausio 13 dieną dažniausiai dienoraštyje pasirodydavo tautiniai mezginiai, skirti mūsų iškovotai laisvei. Trispalvių turbūt jau visi prisimezgėme, o ši tarptautinė kompanija šiandien atsirado dienoraštyje neatsitiktinai – jei ne ta sunkiai iškovota laisvė, nebūtų Vilniuje šito angliškai klegančio linksmo būrelio su islandiškos vilnos norvegiškomis pirštinėmis.
Charlotte, Cara iš Vokietijos ir Jenny iš Norvegijos (mokytoja Rikke). Siūlai- Lettlopi 0051, 9419, 9422, 0005, 0054, 0056, 1701.
