Vyriška klasika

Artėjant vasarai (= ilgi šviesūs vakarai + atostogos) visuomet planuojuosi rimtus mezginius ateinančiam sezonui, nes šaltis nepučia į pakaušį savo ledinio kvapo ir negena kuo greičiau apšiltinti visas pamėlusias rankytes ir kojytes su ausimis, galima skirti laiko pagalvojimui, paplanavimui, galų gale ilgesniam pasėdėjimui. Mano favoritas vasarai yra šiltas pledas, bet visuomet šiuo metų laiku prisimenu draugę, kuri kasmet megzdavo per atostogas vyriškus megztinius – vyrui, tėčiui, sūnui… Jau kiek metų ji nebemezga dėl sveikatos, o jos pasėta idėja gyvena – naujas Daivos megztukas sūnui, pamatytas kaip tik šiuo metu, man sukėlė nostalgiškų prisiminimų bangą, o mezgančią kompaniją, tikiu, įkvėps tokiems pat rimtiems projektams.

Su nauju megztiniu kol kas pozuoja mama – sūnus dėl pandemijos dar negrįžęs namo iš užsienių. Bet “nuo rudens nes kitais metais studijos Skandinavijoj, o ten šiluma tikrai nepamaišys“. Nepamaišys ne tik šiluma, Karisma yra superwash kategorijos siūlas, kurį ramiai galima skalbti mašina, tai ir tokį patogumą jaunas vyrukas tikrai įvertins ;). Kaip ir prie visko tinkančią spalvą, gražų, klasikinį modelį trikampiu kaklu su šmaikščiai vietoj priekio nugaroje įkomponuota pynėta detale. Bet visa tai – tik papildomos detalės prie pagrindinio dalyko. Toks megztinis yra tikras mamos apkabinimas, ir šildantis, ir saugantis, ir globojantis.

Daivos Vidžiūnienės megztas megztukas ir nuotraukos. Siūlai – Drops Karisma 44, modelis – “Audierne“.

Paltukas ir vaikas

Įrašo pavadinimas – Dovilės laiško, atkeliavusio mamos dienos išvakarėse, tema ir jame labai lakoniškai apsakytas visas tas didžiulis ir ilgas meilės darbas, kuriam tik mama turbūt turi kantrybės ir ugnies.

Mezgimas, ką čia slėpti, yra labai patrauklus procesas (tegu ir ne visos jo sudedamosios dalys, bet vis tiek ;)) ir daugelis mes imamės jo dėl noro kurti dalykus savo rankomis ir įgyvendinti savo kūrybines idėjas. Mes deriname spalvas, raštus, džiaugiamės tekstūromis ir ieškome tobuliausio silueto. Čia tame, tobulame ir idealiame gyvenime… O kai mezgi kitam, ypač vaikui, ir nori, kad daiktas jį džiugintų ir būtų nešiojamas, tenka derintis prie užsakovo norų ir pažaboti visus savuosius – tau bus parinkta spalva, kartais net siūlas ir modelis, apie kurio atlikimo sudėtingumą tūlas būsimas nešiotojas nė supratimo neturi…

Bet mamoms nėra jokių neįgyvendinamų dalykų – turbūt neatsitiktinumas, kad abu MZ dienoraštyje rodyti šio modelio variantai yra numegzti dukroms, kiekvienai pagal jos stilių, skonį ir tinkamas spalvas, išrinkti patys gražiausi variantai patiems gražiausiems vaikams.

Virginijos šiltą ir pūkuotą LettLopi siūlą Dovilės megztuke pakeitė švelnutis Isager Tweed kartu su plonyte tos pačios spalvos alpaka, įsivaizduoju, kaip turi šis megztukas čiuoptis ir kristi! Pradėtas karantino (ar tik ne pirmojo?) metu, šis grandiozinis darbas kurį laiką buvo atidėtas į šalį, nes pritrūko siūlų, ir pagaliau baigtas pačiu tinkamiausiu metu žydėjimui kartu su medžiais.

Dovilės Žydelienės megztas paltukas ir nuotraukos. Siūlai – Isager Tweed (rRaw white) kartu su Alpaca 1 (0). Modelis – “Belfast“.

Pereinamų spalvų siūlai

Pereinamų spalvų siūlai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys tokiu paprastu sprendimu – tik imk ir megzk, ir spalvomis džiaukis – kartais slepia savyje nemenkų iššūkių, kai paaiškėja, kad lygios spalvas keičiančios juostos ne visuomet duoda džiuginantį variantą…

Šiandien du megztukai – du labai vykę sprendimai ir, tiesą sakant, tokie išsaugotini receptai užtikrintai geram rezultatui.

Pirmajame Jolanta sudryžuoja pereinamų spalvų Noro siūlą vienspalviame fone. Ne visur, prie kaklo pasilikdama gryną Noro labiausiai prie veido tinkančių raudonų atspalvių. Pagal jų koncentraciją, turiu tokį įtarimą, kad gamintojo kortas permaišė ir visas reikiamas spalvas į vieną būrį sušaukė ir tai yra toks receptuose su pereinamais siūlais neminimas, bet dažnai praktikuojamas triukas – nebijokite traukioti siūlą ir persidėlioti spalvas pagal savo poreikius. Didžiąją dalį tokių siūlų (tiek šiame įraše naudojami Noro Flower Bed ar estiška vilna, taip pat visi stebuklingi Schoppel-wolle kamuoliukai ir daug kitų) jūs lengvai galite sujungti paveldami paplonintus galus be jokių mazgų, todėl procesas labiau panašus į savo spalvų kamuoliuko gaminimą, be jokio galiukų choro fone, kurį sulikviduoti kartais reikia ne mažiau laiko nei numegzti visą daiktą;).

Sukoncentravusi visus raudonus atspalvius arčiau veido, Jolanta maždaug nuo pažastų mezgė juosteles, skiesdama pagrindinį siūlą kas dvi eilutes pilkšvai melsvu vienspalviu, kuris labai gražiai apačioje pereina į pabaigos kraštelį, vykusiai sudėliodamas akcentus. Rankovės margos, bet dryžiukai įsimaišo ir jose šen bei ten, kad išsilaikytų spalvinę simetriją, o ties krašteliu, taip pat kaip ir pagrindinėje dalyje, prijungiamas vienspalvis, per kelis dryželius pasibaigiantis stulpeliu.

Beje, trečioje nuotraukoje dar vienas gražus būdas pereinamoms spalvoms – spurgeliai, neretai tekstūriškai, o kartais ir spalviškai suskaidantys pereinamų spalvų juosta. Jolantos išbrokuotas, deja…

Audronės mezginius ir pereinamų spalvų siūlų jūs jau matėte MZ dienoraštyje. Jos darbinis arkliukas ar greičiau firminis receptas margiems kamuoliukams – modulinis mezgimas, kai forma modeliuojama iš įvairaus dydžio atskirai mezgamų ir jungiamų procese kvadratų. Spalvos dėliojasi pagal mezgimo kryptį ir jau ne gamintojo numatytais dryžiais, o abstrakčiomis kompozicijomis, Į tą unikalią spalvinių plėmų dermę papildomo įdomumo įneša ir netolygūs ripsinių bei lygaus mezgimo juostų intarpai.

Tiksliai tokio pat daikto jūs nepagaminsite, o ir nereikia! Nuostabus pats principas, galintis tapti pagrindu unikaliems jūsų mezginiams.

Jolantos Kasteckienės megztas megztukas iš Noro Flower Bed 1299 ir Audronės Jarutytės megztinis iš estiškos Aade Long 8/2 artistic vilnos. Nuotraukos autorių.

Gražiausi nemigos žiedai

Galiu ir prikurti, bet man atrodo, kad Živilė tikrai pasakojo, kaip negalėjo ramiai naktį miegoti , išvydusi šį Virginijos megztuką. Ne ji viena, pirštais nerodysim ;). Taip mane savo entiuziazmu užkrėtė, kad laukiau naujo megztinio ne mažiau nei jo šeimininkė.

Palaukti teko, nes Živilė pažiūrėjo į šį reikalą labai rimtai – net užsisakė popierinį Making žurnalo variantą (elektroninė versija neegzistuoja), kantriai jo laukė ir reikia pasakyti, tikrai ne veltui, nes jei aš dizainerės schemą painterpretavau pagal savo laisvą mezgimą (pagrindinė žolių juosta pas mane atsiduria po pažastimis), tai tampriam Živilės stiliui originalas tiko daug geriau. Ir jį teko dar sau pasikoreguoti, permegzti dalį kitą, nuo savęs Živilė pridėjo pailgintą nugarą, kad viskas gultų taip, kaip turi, tinka ir norisi, o kas susidūrę su japonų dizainerių kūriniais (ypač vieno dydžio), supras, kokia tai ne pati lengviausia užduotis ;).

Bet visa ta virtuvė jau lieka istorijoje, kaip ir nemigo naktys, kurioms susiorganizuoti namie Živilė turi padėjėją ir kurių užteko, kaip matote, ne tik svajoms, bet ir labai konkrečiam ir labai gražiam jų įgyvendinimui.

Grožis yra matančiojo akyse (internetas skelbia, kad tai graikų patarlė, nesu tikra, bet esmė pati mintis), šiuo atveju matančiojo akyse yra sezonas. Savąjį megztuką aš mezgiau žiemos pradžiai, Virginijos Gruodžio uogos laukia žieminių paukščių, o labai panašaus kolorito, bet išvystas pavasarį, Živilės megztinis man yra visiškas pavasario pradžios paveikslas. Su atskrendančiais paukščiais, melsvėjančiu dangumi, sniego kruopomis ir senų žolių gražumu šalia besiskleidžiančios pirmos augmenijos.

Živilės Mažeikienės megztas megztinis iš estiškos Aade Long 8/2 artistic vilnos, modelis – “Michel“

Item added to cart.
0 items - 0,00 €