Paltukas ir vaikas

Įrašo pavadinimas – Dovilės laiško, atkeliavusio mamos dienos išvakarėse, tema ir jame labai lakoniškai apsakytas visas tas didžiulis ir ilgas meilės darbas, kuriam tik mama turbūt turi kantrybės ir ugnies.

Mezgimas, ką čia slėpti, yra labai patrauklus procesas (tegu ir ne visos jo sudedamosios dalys, bet vis tiek ;)) ir daugelis mes imamės jo dėl noro kurti dalykus savo rankomis ir įgyvendinti savo kūrybines idėjas. Mes deriname spalvas, raštus, džiaugiamės tekstūromis ir ieškome tobuliausio silueto. Čia tame, tobulame ir idealiame gyvenime… O kai mezgi kitam, ypač vaikui, ir nori, kad daiktas jį džiugintų ir būtų nešiojamas, tenka derintis prie užsakovo norų ir pažaboti visus savuosius – tau bus parinkta spalva, kartais net siūlas ir modelis, apie kurio atlikimo sudėtingumą tūlas būsimas nešiotojas nė supratimo neturi…

Bet mamoms nėra jokių neįgyvendinamų dalykų – turbūt neatsitiktinumas, kad abu MZ dienoraštyje rodyti šio modelio variantai yra numegzti dukroms, kiekvienai pagal jos stilių, skonį ir tinkamas spalvas, išrinkti patys gražiausi variantai patiems gražiausiems vaikams.

Virginijos šiltą ir pūkuotą LettLopi siūlą Dovilės megztuke pakeitė švelnutis Isager Tweed kartu su plonyte tos pačios spalvos alpaka, įsivaizduoju, kaip turi šis megztukas čiuoptis ir kristi! Pradėtas karantino (ar tik ne pirmojo?) metu, šis grandiozinis darbas kurį laiką buvo atidėtas į šalį, nes pritrūko siūlų, ir pagaliau baigtas pačiu tinkamiausiu metu žydėjimui kartu su medžiais.

Dovilės Žydelienės megztas paltukas ir nuotraukos. Siūlai – Isager Tweed (rRaw white) kartu su Alpaca 1 (0). Modelis – „Belfast„.

Antra banga

Šalin bet kokias asociacijas su ligomis, nebent su ta saldžia trauka, apie kurią sąžiningai perspėja raudonai apvestas užrašas prie kiekvieno Schoppel-wolle kamuoliuko: „Atsargiai, mezgimas gali sukelti priklausomybę!”

Asociacijas su bangomis sukėlė mezgėjų reakciją į šias skaras. Spėju, Vilmos skara ne vieną širdį vėl privers tankiau plakti, nes ji kaip brangakmenis atskleidžia dar vieną naują nepaprasto gražumo spalvų (Shin Kyo tiltas) kamuoliuko briauną.

Vilma ryškų margarspalvį siūlą kas dvi eilutes keisdama suporavo su juoda alpaka, kuri ne tik suteikė skarai nuostabų kritimą ir lietimo malonumą, bet ir idealiu fonu dar labiau išryškino ypatingai patrauklų spalvyną. Turbūt viskas gerai atrodytų ir tiesiog dryžiuose, bet zigzagas savo drąsiu ir ryškiu ornamentu čia labai prisideda prie to „Wow!” efekto.

Apatinėse nuotraukose galite pamatyti, kaip skirtingai, bet ne mažiau efektingai atrodo abi pusės – ir kur abu siūlai susitinka gerų akių juostomis, ir su išvirkščių akių taškiukais. Skarai, kaip ir bet kuriam dvipusiam daiktui, toks „du viename” efektas – papildomas pliusas.

Patogi pailga forma leidžia skarą nešioti pačiais įvairiausias būdais – kai Vilma iš džipo persės į kabrioletą, ji galės Holivudo žvaigždžių mada prisidengti ja ir galvą :).

Pradėjusi nuo siaurojo krašto, Vilma iš pradžių mezgė viską lygiai – geroje pusėje buvo tik lygios akys, bet paskui pajuto, kad ryškusis gražusis kamuoliukas prašosi ripso, kad juostelės dar ryškiau pasimatytų. Ir nuo savęs pridėjo dailų spurgelių kraštą vąšeliu.

Vilmos Butkutės megzta skara ir pirmos dvi nuotraukos. Siūlai – Isager Alpaca 2 30 ir Schoppel-wolle Wunderkleckse 2433 (Shin Kyo tiltas), modelis – „Groovellous„.

Tulip Guernsey

Šis megztinis stipriai nustebino mane pačią – dar turbūt taip nėra buvę, kad aš pirmoji ką nors nusimegzčiau iš naujo siūlo (jei visai atvirai, tai Loreta nusimezgė taip pat ir dar suderino naują Isager Aran Tweed su Lett lopi, sužadindama mano begalinį smalsumą, bet jo dar nemačiau, todėl ir demonstruoju savąjį kaip pirmą ;)). Paradoksalus dalykas, nes iš tiesų galiu prieiti prie naujienų beveik pirmoji, bet aš taip ilgai čiupinėjuosi, mezgu pavyzdėlius, galvoju, o kai pagaliau ką rimtesnio realizuoju, paaiškėja, kad esu ilgos eilės gale…

Nuopelnai čia mano nėra tokie jau vienareikšmiai – šis megztukas buvo testinis mezginys, turintis savo terminus, o naujas siūlas atitiko reikiamą mezgimo tankumą ir be galo mane viliojo.

Siūlas storas ir šiltas, bet labai mielas (po skalbimo gerokai pasipūtė ir pašvelnėjo), todėl suplanavau jį kaip ir vasarai ar bent pavasariui. Vasarai – nešioti vieną vėsią dieną, pavasarį ar rudenį – ilgom rankovėm marškinėlius pasirengus.

Gana trumpas ir platus (beveik kvadrato formos) daiktas mano suplanuotas ir prie kelnių, ir prie sijono.

Modelio pagrindas – tradiciniai žvejų megztiniai, tik su stambesnėmis ir dėl to raiškesnėmis tekstūromis. Raštai ir pynės baigiasi beveik ties pažastimis – senovėje toje vietoje prasidėdavo žvejų kelnės ir nebuvo daugiau reikalo vargti su gerų-išvirkščių akių raštais, kurie atrodo paprasti, bet mezgant tamsiu siūlu ir neturint tobulo regėjimo (o ir elektros šviesos, jei jau kalbame apie praeitus amžius) gali virsti rimtu iššūkiu.

Dizainerė suteikė testuotojams laisvę rinktis rankovių ilgį (net skatino įvairovę) – savajam aš ieškojau tiek praktiško panaudojimo (vasarą užtenka tokio ilgio per akis), tiek gražaus silueto. Bet giliau pakapsčius, tai mano pirmas bandymas (ilgai brandintas) priartėti prie vieno kultinio mano mamos garderobo rūbo.

Mes su mama, kaip ir daugelis turbūt, ne apie viską turėjome vienodą nuomonę ir ne visose srityse mūsų pasirinkimai sutapdavo, bet vieno dalyko niekada nekvestionuodavau – mano mama man visada buvo be galo graži moteris (kad ne man vienai, su tuo ankstyvame amžiuje labai nenorėjau sutikti ;)) ir turėjo nuostabų skonį. Jei ne pandemijos nulemta laikina atskirtis, ji iki šiol rinktų mano drabužiams sagas, nes taip genialiai sugeba pritaikyti pačias tobuliausias iš bet kokio pasirinkimo, kad man tai labiau panešėja į magiją (o kas renkate sagas mezginiams, suprantate gerai, apie ką kalbu, sagos užsegamame drabužyje sudaro 90% jo įvaizdžio).

Tarybiniais laikais garderobai paprastai nebuvo labai dideli, juolab jie tikrai nebuvo vienkartiniai. Kiekvienas drabužis dažnai buvo sunkiai įsitaisomas (ar gatavas, ar medžiaga ir gera siuvėja prie jo, ar siūlai ir koks įdomus modelis, perduodamas vienos mezgėjos kitai), ilgai įvairiai nešiojamas, persiuvamas reikalui esant ar perduodamas, todėl svarbus ir įsimintinas. Porą iš kiliminių siūlų mamos megztų daiktų dar planuoju pakartoti geresnėmis medžiagomis, bet šiandien kalba apie šią pilką iš plonytės vilnos siūtą suknelę.

Kaip matote iš nuotraukų, suknelė mamos buvo nuolat nešiojama ir pačiais įvairiausiais būdais – tiek viena, tiek su golfu ar puošnia palaidine po apačia. Suaugus aš tą suknelę paveldėjau ir gana ilgai nešiojau (mano mylimiausias būdas buvo be jokių matomų apatinių sluoksnių). Neišsaugojau, besikraustant ir daiktų gausai užplūdus, ko be galo gailiuosi (save raminu tik tuo, kad dabar tokio ilgio nebedrįsčiau rengtis – mama yra už mane žemesnė, o mano dukra praaugo mus abi). Bet prisiminimas toks ryškus ir gyvas, kad vis planavau kažką numegzti tos suknelės atminimui – panašaus silueto, pakartodama ar detales, ar labai neįprastą rankovių įstatymą.

Mano naujas megztukas gal iš pirmo žvilgsnio ir neturi tokių tiesioginių sąsajų su mamos suknele, bet šaknys jo ten – nuo vaikystės matytame paveiksle. Taip tos pačios giminės vaikai gali nebūti akies mirksniu atpažįstamo panašumo, bet štai mažoji žybteli močiutės žvilgsniu ar atrandi mažylio nagelyje trečioje kartoje vis perduodamą defektą… Taip pamačius dizainerės centrinį pynių intarpą, man iš karto galvoje iškilo kitas paveikslas – tokios pat formos suknelės centrinė dalis su trimis sagomis, užsibaigianti taip pat ties pažastimis. Ir jau žinojau, kokį rankovių ilgį jam rinksiuos.

Megztukas megztas iš Isager Aran Tweed (Green), modelis dar testuojamas – „Tulip Guernsey„.

Kepurės gegužę?

Niekada neįsivaizdavau, kad rodysiu įkvėpimui megztas kepures gegužei jau trypčiojant už kampo, bet ir tokio oro, kiek gyvenu nepamenu. Mano vaikystės kiemo draugė švęsdavo savo gimtadienį balandžio 28 dieną ir aš visada ta proga būdavau jau su basutėmis ir trumpomis kojinaitėmis (mama šiaip man niekada neleisdavo išsiplikinti anksčiau laiko ;)). Dabar kitos draugės švenčia gimtadienius šiomis dienomis ir abi tvirtina, kad matė per savo šventes visokių orų – aš, deja, nemačiau ir iki šių metų balandžio galą pasitikdavau tomis pačiomis plikomis kojomis iš vaikystės…

Dalia, matyt, nujautė, kad per jos gimtadienį snigs ir ji su dideliu įkvėpimu jau žiemai pasibaigus nusimezgė dvi naujas kepures iš plono, bet pakankamai šilto Isager Tweed siūlo. Na, ir turėjo, (tai yra, turi iki šiol;)), visai nemenkai laiko jas panešioti.

Jei tikrą žiemą nemažai galvų dengėsi nuo sniego super šilta to paties tvido ir moherio kombinacija, tai antram šaltam sezonui užteks vien tvido, kuris taip ir prašosi į įvairius smulkius žakardinius raštelius. O kam norėsis tekstūros ir ritmiškų grafinių raštų, įjunkite į bendrą spalvotą paveikslą išvirkščias akis – jos padovantos dailų spalvotų rumbelių žaismą.

Nusimegsite naują kepuraitę greitai ir jausitės jau atsinaujinę pavasariui (net jei ir planavote šiam sezonui kito kito mezginius ;)), o ir ausų sningant nenušalsit ;).

Dalios Liepuonienės megztos kepurės. Pirmoji megzta iš Isager Tweed Sand ir Purple, modelis – „Sambucus„; antroji megzta iš Isager Tweed Navy ir Sand bei Noro Flower Bed 107, modelis – „Brilliant Corners„.

Item added to cart.
0 items - 0,00