Jeigu kurmis iš pasakos apie Coliukę būtų savo laiku sužinojęs apie Aušrą, garantuotai būtų įsiviliojęs į savo urvą. Ji ne tik siūlų sunaudoja daug mažiau nei vidutinė mezgėja (tiesą sakant, unikaliai mažiau, kuo aš iki šiol negaliu atsistebėti čiuopdama jos mezginius, kurie nei ankšti, nei skysti), ji ir šildymo sistemą savyje įmontuotą turi tokią save aprūpinančią, kad praeitą savaitę (primenu, buvo labai nedaug virš nulio) atskubėjo fotografuotis su nauju megztuku, kol dar įmanoma rengtis “tokį šiltą”.
“Tokį šiltą” aš kaip tik rekomenduočiau ateinančiam pavasariui ar vėsioms vasaros dienoms, nes ir taip gana ploną mezginį sudaro dailus melanžas iš dviejų plonybių, kurių tik viena vilnonė ;).
Naujas megztukas pratęsia plonojo pereinamo Noro siūlo nuotykius besiderinant prie pačių įvairiausių vienspalvių siūlų – šį kartą jis vėl draugauja su voratinkline Isager Alpaca 1.
Pats margumas ne iš tų ryškiųjų ir visko pilnų Noro spalvynų, toks prie santūresnių, o sudėtas su nedažyta plonyte šviesiai pilka alpaka dar labiau sušvelnėja ir pablykšta.
Bendras paveikslas toks gražus ir vieningas, kad tik labai labai akyli pastebės, jog rankovės ir megztuko apačia palengva švelniai pereina į vienspalvį žalsvą plotą. Noro siūlai pasibaigė (ne tik pas Aušrą ;)) ir ji parinko pabaigai vieno iš jame buvusių atspalvių alpaką. Spalvų sutapimas užmaskavo siūlų pasikeitimą ir panardino viską į švelnų žalsvą rūką.
Tolygios kūno ir rankovių spalvos pasiektos viską mezgant kartu. Tai antras Aušros bandymas taip konstruoti statytas rankoves, ir jei pirmas blynas nebuvo tobulas, antras išgelbėjo metodo reputaciją – jis tikrai bus naudojamas ateityje :).
Aušros Svarauskienės megztas megztukas iš Isager Alpaca 1 (ES2 ir 46) kartu su Noro Stained Glass 30.
