Mezgėjų kelionės

Turbūt ne vienas mezgantis žmogus keliaudamas susidėlioja maršrutą taip, kad jei ne į muziejų, tai bent į vietinę siūlų parduotuvę kelias nuvestų. O net jei ir specialiai to padaryti nepavyksta, akis kabina viską, susijusį su tavo mėgstamu užsiėmimu. Įkvėpimas ir naujos idėjos mūsų gali laukti pačiose netikėčiausiose vietose 😉 . Platesni horizontai stipriai mus praturtina, uždega, paskatina ir pradžiugina bendryste. Fiksuojame ne tik mezgimo svetur vaizdus, bet ir į kelionių įspūdžių skrynelę dedame smagias su savais mezginiais susijusias akimirkas. Iki šiol su didžiausiu dėkingumu prisimenu vieną naktinę kelionę lėktuvu, kurios metu stiuardas taip aktyviai domėjosi mano mezgimo progresu (pats pasisakė mezgantis), kad skrydžio baimei tąkart vietos nebeliko 😉 .

Pamenate ryškiąsias skareles, kurias Audronė mezgė sau ir draugei specialiai Harry Styles koncertui? Skarelės baigtos, draugės su priderintomis vienodomis maikutėmis Londone. “Akimirka prieš koncertą. “Selfinomės” – pribėgo mergaitė, sako, nufotografuosiu. Ir paklausė apie skarytes: “Did you made them?” Buvo labai malonu 🙂 “

Aš tik sugrįžau iš mezgėjiškų birželio kelionių po Estiją ir Latviją, o į paštą jau atskrieja Laimos laiškas: “Sveikinimai iš Rucavos. Mes skaitome, ką rašote iš Estijos. Linkėjimai nuo Reginos.” Su teminėmis nuotraukomis – gražiausių latviškų pirštinių maketais 🙂 .

Tą savaitę, kai Nato viršūnės Vilniuje sprendė svarbius reikalus, o MZ atostogavo, aš lankiausi Osle ir net specialiai mezginių ar nėrinių neieškodama, prisirinkau telefone jų visai nemenką kolekciją.

Pirmiausia – man šiuo metu įdomiausi ir aktualiausi dalykai: megzti pašluostukai. Kol kas aš subrendau tik iki jų mezgimo, bet manau, ir iki naudojimo priaugsiu. O kad tai yra dalykas aktualus, stilingas ir madingas, liudija ir tai, jog megztų šluosčių nuotraukos (jų turiu ir daugiau, visokiausių spalvų 😉 ) darytos ne kur nors kitur, o pagrindiniuose Norvergijos sostinės muziejų parduotuvėse – nuo liaudies buities muziejaus iki pagrindinio didžiausio naujo Nacionalinio muziejaus. Trečioji nuotrauka iš liaudies buities muziejaus (jau ekspozicijos, ne parduotuvės 😉 ) liudija gają nertų bei megztų puodkėlių ir pašluosčių tradiciją. Kaip ir lovos užtiesalų iš visų laikų populiariausių močiutės kvadratėlių (granny square). Šalia autentiškos XX a. vidurio lovatiesės – tuo pačiu raštu nerta skrybėlaitė iš dabartinės labai prašmatnios ir brangios parduotuvės. Nertas lempos gaubtas nužiūrėtas per langą.

Liaudies buities muziejuje vykstančioje parodoje apie laiko tėkmę, turėjau progos pasigrožėti XVII a. marškiniais, megztais aštuoniakampėmis žvaigždėmis smulkiausiais virbalais iš plono šilko. Viena mezgėja bandė pagaminti repliką (panašūs marškiniai eksponuojami ir kituose muziejuose), kai pradėjusi apskaičiavo, kad vien pagrindui numegzti jai reikės ne mažiau 400 valandų. Be siuvinėjimo. Šilkinės megztos ir siuvinėtos kojinės jiems į porą 😉 .

Nors E. Muncho muziejuje šalia garsaus menininko darbo išeksponuota ir ne mažiau garsi jo citata, kurioje jis deklaruoja, jog daugiau netapys skaitančių vyrų ir mezgančių moterų, o tik gyvus ir jaučiančius žmones, kaimynystėje įsikūręs Nacionalinis muziejus savo parodoje, skirtoje gyvenimui su avimis, visai neignoruoja mezgėjų – tik nuotraukose mezga vyrai! O madai skirtoje ekspozicijoje teko pamatyti ir originalų Kaffe Fassett paltą, iki tol matytą tik knygų nuotraukose.

Dar kelios nuotraukos iš liaudies buities muziejuje įrengtos ekspozicijos, skirtos mezgimo istorijai. Mano dėmesį patraukė stulpelio pagalba išmodeliuotas šalmukas, labai prašmatnus siūlų kamuoliuko laikiklis, virbalai su mezginiu, ir, žinoma, mūsų riešinės 😉 šalia tradicinių ir geriau pažįstamų pirštinių.

Ką gražaus megzto ar nerto šią vasarą keliaudami pamatėte jūs? Pasidalinkite, taip smagu praplėsti savo horizontus net ir neakivaizdiniu būdu 🙂 . Kas nežino kelio į MZ dienoraštį, tai tiesiausias jis per paštą info@mezgimozona.lt, labai laukiam!

Susitikimas Latvijoje

Pandemija pakeitė daug dalykų mūsų gyvenimuose ir darbuose – daug kas užsidarė, daug kas pasikeitė. Nepasikeitė tik svarbiausi dalykai – noras susitikti bendraminčius, noras dalintis, mokytis, bendrauti. Latvės jau seniai mane žavi savo klubų (valstybės finansuojamų) veikla – jie veikia tais magnetais, kur tu esi tarp tokių pačių, mokaisi naujų dalykų, augini savo meistriškumą ir turi galimybę pasirodyti. Nenuostabu, kad mezgėjos, rinkdamosis visus metus kas savaitę, kasmet susiorganizuodavo po ilgą savaitgalį bendram susitikimui. Čia jau ne tik tavo kassavaitinio klubo nariai, atvyksta mezgėjos iš įvairių sričių – mokykis, pažindinkis, dalinkis! Man teko laimė 2019 metais sudalyvauti viename tokių susitikimų Vaidavoje, dar neišvažiavus jau svajojau apie ateinančius metus toje pačioje vietoje, bet vietoj mezgėjų susitikimo 2020 metų vasarą atėjo… patys žinote, kas 🙁 .

Po poros metų jau buvo uždaryti gražieji svečių namai ir reali to renginio organizatorės siūlų parduotuvė, bet… matote labai panašius vaizdus. Visai kitoje vietoje, šiauriausiame Latvijos taške, renginio organizavimą perėmė amatų centro “Ilguciems” mezgėjų vadovė Baiba Pilane, bet, jei palyginsite šias nuotraukas su praeitų metų, rasite nedaug pasikeitimų. Ta pati laiminga kompanija lauke ant sudedamų kėdžių su mezginiais rankose, siūlų krepšiais po kojomis ir tas pats džiaugsmingas savaitgalio bendraminčių būryje jausmas. O kadangi šiais metais ir aš ten buvau, alų midų gėriau, tai ir su jumis dalinuosi parsivežtais įspūdžiais 🙂 .

Nepaisant ilgos kelionės (iš Vilniaus ji truko virš 7 valandų, o ir latvių daugelis atvažiavo iš toli) jau patį pirmą vakarą turėjome pievelėje pirmą pamoką – vieno klubo vadovė Baiba Kečko pasakojo, kaip trumpomis eilėmis numegzti apskritimą. Priklausomai nuo trumpų eilių žingsnio (1,2 ar 3 akys) gausime skirtingą segmentų kiekį – jų autorė neskaičiuoja tiksliai, reikiamą kiekį pamato megzdama. Mokytojos rankose matote skirtingą skiltelių skaičių turinčias minkštas sėdimas pagalvėles – sujungti du megzti apskritimai, o į vidurį įdėtas porolonas.

Šiais metais mezgėjų savaitgalinė stovykla vyko labai ypatingoje vietoje – Kolkos parapijos Košragio kaime, esančiame šiauriniame Kuržemės pusiasalyje, Slitere nacionaliniame parke. Viršutinėje nuotraukoje su megzta skara ir poroloniniais apskritimais ant kelių matote mus priėmusią Pitagi svečių namų šeimininkę Signę, pačią puikią mezgėją.

Šioje vietoje nuo seno gyveno lyviai, dabar kalbantys latviškai, bet dedantys pastangas išsaugoti savąją finougrų kalbą ir kultūrą. Eidamos prie jūros ne vienoj vietoj matėme užrašus, šalia latvių ir anglų kalbų, taip pat ir lyvių. Gyventojai ne tik daug kas išsikėlę oficialias lyvių vėliavas (žalia – miškas, balta – pajūrio smėlis, mėlyna – jūra), vėliavų spalvomis dažytos ir žvejų valtys.

Apatinėse nuotraukose matote atvirutes su lyviškų pirštinių raštais, šalia ir išmegztas pirštines (apie jų parodą dar papasakosiu vėliau) – bendras daugelio mezgėjų rezultatas Signės organizuotame projekte. Karvytė šalia pirštinių raštų įsitaisė ne šiaip sau – ji yra vietinės mėlynųjų karvių veislės, apie kurią pasakojama graži legenda. Iš jūros išėjo mergelė su savo banda ir vietinis ūkininkas rado savo pievoje besiganančias jūros karvytes. Supyko labai ant mergelės, kam ši jo pievoje įsitaisė. Mergelė atsiprašinėja, kad neturi kur savo karvių ganyti, tik jūrą, ir palikdama su banda ūkininko pievą, atsidėkodama sugrįžta namo be vienos mėlynos karvės, davusios pradžią vietinei veislei. Atviruko nuotraukoje – realus pilkas su melsvu atspalviu gyvulys, o šalia vieno svečių namelio ganosi ir mėlynos karvytės skulptūra su mediniu melžimo suoliuku šalia.

Košrags yra tokia nuošali vietovė, kad artimiausia mokykla ir parduotuvė yra Mazirbėje, viename iš dvylikos lyvių gyvenviečių, jų kultūriniame centre. Mes ten kasdien eidavome apie 4 km nuostabaus grožio pajūriu pietauti. Ir jei galvojate, kad tik estės mezgė vaikščiodamos, tai klystate 😉 .

Svarbiausia penktadienio programos dalis buvo Sabilėje organizuojamos respublikinės latviškų pirštinių parodos atidarymas, į kurią vyko visa mezgėjų stovykla, o ne viena ir savo pirštines išeksponuotas galėjo rasti. Atrestauruotoje senoje sinagogoje įsikūrusiame Sabilės meno, kultūros ir turizmo centre tą popietę vyko labai iškilmingas atidarymas. Kas keliaus po Latviją, turėkite tą parodą galvoje – ji vyks visą vasarą, o uždarius parodą čia rasite skaitmeninį katalogą.

Pirštinės buvo labai dailiai išeksponuotos: salės šonuose – spausdinti plakatai su pirštinių nuotraukomis ir pagrindinių raštų schemomis, o viduryje ant metalinių stovų sumautos megztos, sudarydamos tikrą pirštinių mišką.

Pakraštėliuose ekspoziciją papildė pirštuotų pirštinių staleliai su nuostabiomis pievų gėlių puokštėmis.

Dar truputį pirštinių – iš viso didelio miško 🙂 .

Pasigrožėję pirštinėmis ir išklausę sveikinimo kalbas, mezgėjos buvo pakviestos į pirštinių mišką įsiamžini su dabar mezgama pora 🙂 . Smagu, kad tarp latvių pirštinių parodoje dalyvavo ir lietuvė Aida Šešelgienė, nufotografavau ją prie savos poros. Nedaug lietuvių mezgėjų gali pasigirti latvišku mezginio smulkumu!

Parodos atidarymą tradiciškai lydi vaišės ir jos buvo ypatingos, vietinės. Sabilėje yra augnamos vynuogės ir kiti vaisiai bei uogos, iš kurių garsų sidrą gamina čia įsikūręs sidro fabrikas – mes turėjome galimybę pasimėgauti 🙂 .

Kiekviena latvių mezgėjų stovykla paprastai turi kokią nors temą – nedidelį daiktą, kurį visos gali numegzti per savaitgalį ir pademonstruoti paskutinės dienos parodoje. Tai nėra koks privalomas dalykas, bet visada smagu tiek išmokti ką nors nauja, tiek išsivežti šiltą tų metų susitikimo prisiminimą. Šių metų tema – skersai megztos bepirštės pirštinaitės. Ant lieptelio turėklo nufotografavau tris Baibos pateiktus variantus įkvėpimui, o šalia – jau šių metų derlių 🙂 .

Dar viena ilgai gyvuojanti tradicija – šeštadienio vakaro tortas (Signės iš anksto užsakytą vietinei kepėjai, Baiba jį jau pjausto ir dalina) ir mezginių pasirodymas. Mezgėjos atsiveža svarbiausius savo kūrinius ir turi progą pasirodyti susidomėjusiems žiūrovams.

Visos negalėjo atsidūsauti prie vienos nykštukų kolekcijos, aišku, buvo daug kojinių, nertų dalykų. Stovyklos dalyvės, pačios apsirengusios savo megztais drabužiais, buvo pačios tikriausios manekenės šventiniame vakare.

Mūsų tarpe buvo labai įvairiapusių talentų, paprastai kas viena kūrybine veikla užsiima, tam ir daug kitų gražių gyvenimo sričių nesvetimos. Dvi muzikantės, kitoms dalyvėms pritariant, ištaisė tikrą šventinį koncertą. Man net žodžių netrūko (jos dainavo liaudies dainas), taip gražu ir gera buvo.

Sekmadienį jau po pusryčių buvo pradėta ruoštis namo – daugelio laukė visai netrumpas kelias, bet prieš atsisveikinant buvo suorganizuota dar viena paroda šių metų tema (visi mezgė iki paskutinės akimirkos 😉 ). Matote dar ne visus sukištus galus, bet apskritimai iš skirtingų dydžių skiltelių ir pirštinės – įvaldyti!

Viršuje – išskirtinis darbas vąšeliu, o aš taip pat rodausi, su kokiu bagažu grįžau namo. Baiba papasakojo, ko ją išmokino patyrusi įvairių amatų stovyklų dalyvė Maja – numegztus daiktus pabaigos pasirodymui reikia gražiai paruošti, sukišti visus galiukus, net išskalbti ir išblokuoti, tai aš taip pat pasistengiau viską taip pabaigti 😉 . Išmokau vąšeliu nerti pabaigos kutukus, pabandžiau dviejų skirtingų dydžių skiltelių apskritimus (bus indams plauti, taip, panašu, kad aš taip pat keliauju į šitą megztų pašluostukų stovyklą 😉 ) ir įstrižai ripsu megztas pirštines iš Baibos rankomis dažytų siūlų, kurių gerose eilutėse išmezgiau krintantį sniegą ir vieną didelę snieguolę iš Orenburgo skarų raštų. O šalia materialių daiktų atsivežiau neįkainojamą įspūdžių ir įkvėpimo bagažą 🙂 .

Penkta diena Võru krašte

Mūsų kelionė pamažu artėja prie galo ir penkta diena buvo skirta dviems užsiėmimams viešbutyje. Mūsų mokytoja tą ketvirtadienį buvo Lüüli Kiik, vedusi ir rytinį, ir popietinį kursus.

Pirmasis buvo mezgimo, skirtas ypač populiariai vakarų Estijoje inkrustacijos (roosimine) technikai. Meistrė demonstravo savo mezgamą pavyzdį, o mes gavome kitą, didesnę schemą. Visos vienodą, bet galėjome rinktis spalvas iš įspūdingos Külli spalvotų kamuoliukų krūvos. Aš truputį persiskaičiavau schemos akis pagal savo ranką ir pradėjusi megzti klasėje, jau autobuse namo pabaigiau porą riešinių, kad naujas mezginys ne papildytų pavyzdėlių kolekciją, o pasitarnautų ir prisiminimu, ir naudingu šiltu daiktu rudeniui atėjus.

Pirmą dieną parodžiusi visas savo pirštuotas pirštines, tądien Külli pademonstravo kumštinių pirštinių fondus.

Atskirą dalį mezginių parodoje užėmė raštuotos setų vyrų kojinės. O pora antroje nuotraukoje – stebuklingas Dianos laimikis užvakar lankytoje rankdarbių parduotuvėje. Atpažįstate tą pačią inkrustacijos techniką?

Antra, popietinė, pamoka buvo skirta cianotipijai. Mes gavome jau paruoštas medžiagos skiautes, Lüüli jas iš anksto saugodamąsi UV spindulių apdorojo specialiais chemikalais. Mes turėjome lauke prisirinkti įvairių augaliukų, sudėlioti iš jų sau gražias kompozicijas, užfiksuoti jas stiklu (mes naudojome užspaudžiamus nuotraukų rėmus) ir išnešusios į saulę palaikyti ~ 10 min.

Saulė, kaip tyčia, nusprendė tą popietę boikotuoti mūsų pamokas, bet ir pro debesis krintatys spinduliai, kiek ilgėliau, bet vis tiek veikė mūsų “sekretus” – nuotraukoje matote, kaip gelsvas fonas šviesoje pamažu tamsėja. Atnešusios atgal savo rėmelius į patalpą, nuėmusios stiklą ir žolele, per kelis vandenis skalavome skudurėlius, kol visa geltona spalva liko vandenyje, o mūsų augaliukų siluetai virto baltais mėlyname fone.

Šiame procese naudojami chemikalai nėra pavojingi žmogui, todėl iš išdžiovintas skiautes galima panaudoti patiems įvairiausiems vilkimiems ar namus puošiantiems projektams (viena mezgėja panaršė savo nuotraukų fondus ir pademonstravo mums visiems iš tokių augalinių antspaudų jaunystėje jos pasiūtas pagalves bei skiautinių antklodę).

Turėjome du bandymus – vieną pačios veikimo schemos perpratimui, o antrą jau turėjo būti tas pats pačiausias vasaros prisiminimų iš pietų Estijos paveiksliukas. Mūsų mokytoja juokėsi, kad kiek ji turėjo tokių pamokų, pirmas bandymas dažniausiai būna pats geriausias. Aš su savo dviem gėlynėliais tikrai patvirtinau jos stebėjimų statistiką 😉 .

Ta proga, kad šiandien esame visą dieną viešbutyje, norėjau parodyti detales iš jo. Mane visada žavėjo, kaip estai moka įterpti savo liaudies meną į šiuolaikinį dizainą bei interjerą, panaudoti savo paveldą šių dienų garderobe ar dekoratyvioje tekstilėje.

Pirmose nuotraukose – mūsų viešbučio kiliminės dangos. Pagalvėlės, takeliai, foteliai valgomajame – viskas dekoruota estų audiniams būdingais dryžiukais. Vienoje erdvėje sukomponuoti skirtingų spalvų (mėlyni ir raudoni) foteliai, bet visus apjungia tos pačios siauros spalvotos juostelės. Stilizuotais liaudies ornamentais dekoruotos ir grindų plytelės, ir patalynės užvalkalai, net kambarių numeriai!

Neišėjimo iš viešbučio dieną vainikavo vakaras su mezginiu ir mėgstamu gėrimu viešbučio bare. Prie mūsų prisijungė net skausmo (nesveika koja atsišaukė petyje ;( ) išvarginta Kathleen – net gulėti smagiau geroje kompanijoje 🙂 .

Item added to cart.
0 items - 0,00 €