kursai – mezgimo zona

Paskutinė kelionės diena

2024-01-282023-06-20

Paskutinė mūsų grupės bendra diena Estijoje prasideda atsisveikinimu su viešbučiu, bet kol kas keliaujame netoli – į šalia Võru įsikūrusį F. R. Kreutzwaldo namą muziejų. Būdamas to meto šviesuoliu ir vizionieriumi, kasdieną dirbdamas gydytoju, Kreutzwaldas brangus estams jų nacionalinio folkloro perpasakojimais, kurių labiausiai garsus Kalevala paremtas estų epas „Kalevo sūnus”.

Mūsų vadovė buvo Marika Sepp, kuri kompanijos dėmesį patraukė dar prieš pradėdama ekskursiją po sodybą – turbūt jau iš nuotraukų atspėsite, kad savo nertu paltu. Siūlai – rankomis šioje sodyboje augančiais augalais dažyta vilna.

Mus pavedžiojo po visą rašytojo ir daktaro namą bei ūkį, atkreipdama dėmesį į tai, kas mūsų kompanijai rūpėjo labiausiai – įvairiausius rankdarbius, kurių buvo gausu kiekvienuose to meto namuose. Pažiūrėjau kelias padarytas nuotraukas ir pačiai juokas iš netyčia susidėliojusios paralelės. Pirmoje nuotraukoje – antrame aukšte įrengtas specialus kabinetas rašymui (gydytojo priimamasis buvo pirmame aukšte, pačioje namo pradžioje). Iš šono krenta reikalinga šviesa, bet žmogus, sėdintis prie rašomojo stalo, mato… sieną. Tuo tarpu apačioje įrengtame salone specialiai namų poniai skirtas kampelis su vaizdu į langą. Taip, rankdarbiams, kuriais tuo metu užsiiminėjo visos moterys, reikia šviesos, bet labiausiai žmogui reikia socializacijos, todėl ponios vieta yra ten, kur matosi visas gyvenimas aplinkui 😉 .

Kalbant apie rankdarbius, be gausių įvairiausių lobių, muziejaus darbuotoja demonstruoja mums pačios nukopijuotą ir įrištą raštų knygelę – tokia naudojosi namų moterys.

Po ekskursijos mūsų laukė paskutinis užsiėmimas ir jis buvo skirtas vario spiralių papuošalams.

Tokio tipo bronzos spiralių papuošalai randami XII a. kapuose, kai buvo atsisakyta kremavimo. Taip drabužius estai puošė iki ~ XV a., galutinai spiraliniai papuošimai išnyko XIX a. Tartu muziejuje mūsų apžiūrėtuose Kukruse ponios palaikuose taip pat matomi spiralinių drabužių papuošalų likučiai. Galime kalbėti apie maždaug tūkstančio metų tradiciją. Šis drabužių dekoravimo būdas buvo būdingas visai rytinei Baltijos jūros pakrantei, seniausi radiniai yra iš Lietuvos, populiarūs jie buvo ir Latvijoje. Archeologų manymu, tokiomis spiralėmis buvo puošiami moterų drabužių kraštai – galvos nuometų, sijonų, marškinių. Jie buvo demonstruojami kaip statuso ženklas.

Tradicijai nutrūkus teko iš naujo atradinėti amato subtilybes – kiek daug technikų sulaukė tokio likimo, kad ir mūsų riešinės!

Marika Sepp mokėsi šio amato iš kitų meistrų, paskui tęsė tradiciją atrasdamo savo būdus. Rankinis grąžtas su įstatytu virbalu jos rankose – vienas šiuolaikinių technologijų indėlis į senuosius amatus 😉 .

Pirmoje nuotraukoje matote įvairius autorės gamintus papuošalus, toliau – pakabuką, kuris buvo mūsų pamokos tikslas.

Gavome vielos ritinėlius ir 2 mm virbalus, ant kurių reikėjo tampriai privynioti vielos. Tada tos spiralės liniuotės ir žnyplių pagalba buvo sukarpytos į 5 mm gabaliukus ir jau tas aplygintas detales pagal pateiktą schemą vėrėme ant siūlo (galėjome rinktis spalvas, iš tos augaliniais dažais dažytos vilnos taip pat 🙂 ) . Aš pasirinkau raudoną siūlą ir pabaigti mūsų pakabukai buvo atidžiai supakuoti į firminius muziejus maišelius. Juos demonstruoju ne šiaip sau – atkreipkite dėmesį, kaip apžaistas pagrindinio muziejaus herojaus vardas logotipe. Dr (daktaras), Fr (Friedrich), R (Reinhold), + (Kreutz), eglutės reiškia mišką (Wald) – tuo metu aukštuomenė kalbėjo vokiškai.

Atsisveikindama mūsų mokytoja apdovanojo mus pačios susuktomis raudonomis saugančiomis juostelėmis ant rankų ❤.

Po pamokos visos dalyvės nufotografavo savo pakabukus ant tvoros, aš šį momentą praleidau, nes pabaigusi išbėgau į šalia esančią parduotuvę estiškų saldumynų lauktuvėms – ėjo mūsų paskutinės valandos Estijoje.

Po pietų atsisveikiname su Külli ir paskutinį kartą keliaujame kartu į Rygą, galutinį mūsų kelionės tikslą. Ką mezgėjų grupė veikė autobuse, visi pasakys iš pirmo karto 😉 . Ar kelionė prailgo? Retorinis klausimas…

Be naujų rankdarbių ir kelių suvenyrų namo su manimi kartu keliavo švelnus angelėlis – mano draugių olandžių (su jomis mes keliavome po Setomaa prieš pandemiją) dovana. Ir šakelė gailių – estiškoms vilnoms nuo kandžių saugoti.

Sugrįžimas į Rygą buvo suplanuotas neatsitiktinai, kitą dieną dieną šalia Rygos vyko stambiausias jų amatininkų turgus ir visa grupė ketino praleisti savaitgalį ten ir dar dairantis po Rygą. Kai jau atkeliauji iš pačios Amerikos, iš kurios buvo didžioji mūsų grupės dalis, griekas būtų nepasistengti kuo daugiau aplankyti ir pamatyti.

Mes skyrėmės sunkiai, tai pratęsdamos draugystę dar kartu su olandėmis pavakarieniavom

ir, aišku, pamezgėm truputuką – koks mezgėjų susitikimas be virbalų 😉 .

Aš kitą dieną keliavau namo, į turgų šeštadienį iki autobuso nebespėjau, tai turėjau gerą pusdienį pasivaikščioti po Rygą. Apsistojimui išsirinkau viešbutį visai šalia jugendo stiliaus centro, tokios stilistikos buvo ir mano viešbučio interjerai. Šio stiliaus architektūra buvo būdinga visoms XX a. pradžios Baltijos šalims, bet Rygoje jis gausiausias ir ryškiausias. Prifotografau visą būrį gražiausių namų, nevarginsiu čia jūsų, visas Rygos centras pilnas vienas už kitą gražesnių pastatų. Vienas mano kelionės tikslų grįžtant namo buvo žymaus latvių architekto Konstantino Pėkšėno namuose įkurtas jugendo stiliaus muziejus. Gražus butas, pilnas stilingų detalių, bet labiausiai mane sužavėjo muziejaus darbuotojos, apsirengusios to laikotarpio rūbais. Ne tik ponios, net tarnaitės rolė numatyta (tuo metu ji laistė gėles).

Kelionė baigiasi, o įspūdžiai ryškūs ir dar liks ilgai – tai buvo iš tiesų išsipildžiusi svajonių kelionė. Aš jau galvoju apie ateinančius metus, o kam norėsis panašiai praleisti kokią savaitę mezgėjų rojuje, pasidairykite po Külli puslapį (https://nordicknitters.com/handicraft-tours/), jame rasite įvairių maršrutų 🙂 .

Penkta diena Võru krašte

2024-01-282023-06-19

Mūsų kelionė pamažu artėja prie galo ir penkta diena buvo skirta dviems užsiėmimams viešbutyje. Mūsų mokytoja tą ketvirtadienį buvo Lüüli Kiik, vedusi ir rytinį, ir popietinį kursus.

Pirmasis buvo mezgimo, skirtas ypač populiariai vakarų Estijoje inkrustacijos (roosimine) technikai. Meistrė demonstravo savo mezgamą pavyzdį, o mes gavome kitą, didesnę schemą. Visos vienodą, bet galėjome rinktis spalvas iš įspūdingos Külli spalvotų kamuoliukų krūvos. Aš truputį persiskaičiavau schemos akis pagal savo ranką ir pradėjusi megzti klasėje, jau autobuse namo pabaigiau porą riešinių, kad naujas mezginys ne papildytų pavyzdėlių kolekciją, o pasitarnautų ir prisiminimu, ir naudingu šiltu daiktu rudeniui atėjus.

Pirmą dieną parodžiusi visas savo pirštuotas pirštines, tądien Külli pademonstravo kumštinių pirštinių fondus.

Atskirą dalį mezginių parodoje užėmė raštuotos setų vyrų kojinės. O pora antroje nuotraukoje – stebuklingas Dianos laimikis užvakar lankytoje rankdarbių parduotuvėje. Atpažįstate tą pačią inkrustacijos techniką?

Antra, popietinė, pamoka buvo skirta cianotipijai. Mes gavome jau paruoštas medžiagos skiautes, Lüüli jas iš anksto saugodamąsi UV spindulių apdorojo specialiais chemikalais. Mes turėjome lauke prisirinkti įvairių augaliukų, sudėlioti iš jų sau gražias kompozicijas, užfiksuoti jas stiklu (mes naudojome užspaudžiamus nuotraukų rėmus) ir išnešusios į saulę palaikyti ~ 10 min.

Saulė, kaip tyčia, nusprendė tą popietę boikotuoti mūsų pamokas, bet ir pro debesis krintatys spinduliai, kiek ilgėliau, bet vis tiek veikė mūsų „sekretus” – nuotraukoje matote, kaip gelsvas fonas šviesoje pamažu tamsėja. Atnešusios atgal savo rėmelius į patalpą, nuėmusios stiklą ir žolele, per kelis vandenis skalavome skudurėlius, kol visa geltona spalva liko vandenyje, o mūsų augaliukų siluetai virto baltais mėlyname fone.

Šiame procese naudojami chemikalai nėra pavojingi žmogui, todėl iš išdžiovintas skiautes galima panaudoti patiems įvairiausiems vilkimiems ar namus puošiantiems projektams (viena mezgėja panaršė savo nuotraukų fondus ir pademonstravo mums visiems iš tokių augalinių antspaudų jaunystėje jos pasiūtas pagalves bei skiautinių antklodę).

Turėjome du bandymus – vieną pačios veikimo schemos perpratimui, o antrą jau turėjo būti tas pats pačiausias vasaros prisiminimų iš pietų Estijos paveiksliukas. Mūsų mokytoja juokėsi, kad kiek ji turėjo tokių pamokų, pirmas bandymas dažniausiai būna pats geriausias. Aš su savo dviem gėlynėliais tikrai patvirtinau jos stebėjimų statistiką 😉 .

Ta proga, kad šiandien esame visą dieną viešbutyje, norėjau parodyti detales iš jo. Mane visada žavėjo, kaip estai moka įterpti savo liaudies meną į šiuolaikinį dizainą bei interjerą, panaudoti savo paveldą šių dienų garderobe ar dekoratyvioje tekstilėje.

Pirmose nuotraukose – mūsų viešbučio kiliminės dangos. Pagalvėlės, takeliai, foteliai valgomajame – viskas dekoruota estų audiniams būdingais dryžiukais. Vienoje erdvėje sukomponuoti skirtingų spalvų (mėlyni ir raudoni) foteliai, bet visus apjungia tos pačios siauros spalvotos juostelės. Stilizuotais liaudies ornamentais dekoruotos ir grindų plytelės, ir patalynės užvalkalai, net kambarių numeriai!

Neišėjimo iš viešbučio dieną vainikavo vakaras su mezginiu ir mėgstamu gėrimu viešbučio bare. Prie mūsų prisijungė net skausmo (nesveika koja atsišaukė petyje ;( ) išvarginta Kathleen – net gulėti smagiau geroje kompanijoje 🙂 .

Ketvirta diena Võru krašte

2024-01-282023-06-16

Ketvirta mūsų kelionės diena buvo skirta linui. Su juo susipažinti mes vykome į Karilatsi muziejų atvirame ore. Külli nešasi savo verpimo, o mes keliaujame į numatytus užsiėmimus pro štai tokius gražius vaizdus – išpuoselėtą aplinką, visur primerktas puokštes lubinų, mielą suoliuką-arkliuką, romantišką tvenkinį, kurio salelėje ir ant tiltukų mėgsta fotosesijas jaunavedžiai, su ant kalvelės stovinčiais bendruomenės namais.

Užsiėmimams mes buvome suskirstytos į tris nedideles grupeles ir pradėjome pažindintis su linu. Pirma grupė ruošė lino pluošą verpimui, antra bandė verpti, trečia keliavo su vadove apžiūrėti muziejų. Visos pakaitomis praėjo visus etapus.

Aš kaip ir teoriškai žinojau, kaip tas linas iš augalo virsta drabužiu, bet labai jau tos mano žinios buvo miglotos, o tą dieną turėjome galimybę kelis etapus išbandyti pačios savomis rankomis.

Linai iš pradžių yra išraunami, džiovinami ir mirkomi. Mirkymas (tik dabar susigaudžiau, kad tam reikalui turime labai gražų lietuvišką žodį „linomarka”), pasirodo, stipriai kenkia gamtai, todėl dabar taikomas kitas, švelnesnis, bet lėtesnis būdas: linai guldomi pievoje ir juos veikia rasos drėgmė.

Mūsų laukė dvi meistrės – Margit Pensa ir Marit Külv – ir paruošti linų stabarai. Mes turėjome specialia mašina sutraiškyti kietą išorinį lino stabarą (naudotinas lino pluoštas yra augalo viduje), tada specialiu mediniu įrankiu išdaužyti savo kuodelį, kad pašalintume kuo daugiau užsilikusių kietų išorinės augalo luobos dalelių. Po to trejomis skirtingo tankumo vinių šukomis savo kuodelius šukavome, kol pagaliau, po trečių šukų, iš gana stambaus pluošto mūsų rankose liko visai mizernas kuodelis, užtai šilko švelnumo. Iš jo būdavo verpiamas siūlas ir audžiamas audinys geriems rūbams. Niekas iš to, kas nukrito nuo kuodelio procese, nebuvo išmetama, iš šiurkštesnio lino buvo vejamos virvės, lukštu kreikiama gyvuliams.

Kitas etapas buvo verpimas – verpstuku ir rateliu. Tokia buvo programos dalis ir negaliu šiame etape pasigirti absoliučiai niekuo. BET! Kol mes laukėme savo eilės prie verpimo, mūsų mokytoja Margit parodė mums patį primityviausią verpimo būdą – su pagaliuku. Ir čia supratau, kad laikau rankose savo įrankį! Rimto ilgo siūlo su pagaliuku nepagaminsi, bet tokią primityvią virvelę kokiam senoviniam sumedžioto gyvūno kailiui susiūti, nedaug turėčiau konkurentų 😉 .

Atkreipkite dėmesį į mūsų prijuostes – visas jas Külli specialiai mums pasiuvo ir net galėjome pasirinkti spalvas 🙂 .

Elsbeth papuošta šalia augančių saulučių vainiku, Külli verpimo ratelius paliko mums – darbai patys nepasidaro 😉 .

Pietūs mums buvo tą dieną taip prašmatniai pateikti po dideliu ąžuolu. Ragavome regioninį patiekalą – perlines kruopas su bulvėmis, grietine ir spirgais, užsikąsdamos raugintais agurkais. Ta proga demonstruoju ir dar vieną savo parsivežtą iš vietinio muziejaus lobį – knygą apie Võru regiono virtuvę. Ir giriuosi savo lininiais „pasiekimais” – savo naują verpimo įrankį parsivežiau namo ir pasidėjau į garbingiausią vietą.

Po pietų mūsų grupė keliavo po plačiai išsidėsčiusį Karilatsi etnografinį muziejų atvirame ore. Tai didžiausias toks muziejus pietų Estijoje – jis apima daugiau nei 5 ha ploto ir jame išdėstyti autentiški pastatai, siekiant atkurti parapijos centro gyvenimą ~ prieš 100 metų.

Tarp daugybės įvairios paskirties pastatų (bendruomenės namai, valstiečių pirkios, tvartai, klėtys, svirnai su technika ir transportu) išsiskiria mokykla, kurioje atkurta autentiška to meto aplinka, o kai kurie kambariai skirti švietimo istorijai (yra ir kampelis su kaklaraiščiais – istorija, bet ui kokius jausmus dar kelianti 😉 ). Mus pasodino už atverčiamų suolų ir mokėmės estų kalbos – muziejaus vadovė parinko žodžius, kurie būtų lengvai atspėjami kitataučiams.

Kompiuteris apatinėje nuotraukoje – vienas pirmųjų, sukurtų specialiai Estijos mokykloms. Jis net savo vardą turi – Juku. O apatinėje nuotraukoje – vaizdai ne iš mokyklos, iš valstiečio pirkios, bet taip pat susijusios su vaikais. Ne veltui šalia padrožinėtų pagaliukų yra piešinėliai su gyvuliais – mes ne iš karto atspėjom, kuris pagaliukas reiškia kokį gyvūną 😉 .

Šalia senovinio riboženklio su iškaltu savininko ženklu pievelėje vietos darbų mokytojų kartu su mokiniais įrengtas Põlvos apskrities maketas su melsvomis rajonų ribomis, pastatų maketais ir net mažu geležinkeliu. Šalia į muziejaus teritoriją atvežtas malūnas ir vienos mūsų grupės narių kojos – puikūs masteliai mini vietovės dydžiui įvertinti 🙂 .

Po intensyvios dienos muziejuje – nedidelis žygis prieš vakarienę Taevaskoja dairantis į palei upelį išsidėsčiusias smiltainio uolas, kurios iškilusios virš upės iki 22,5 m (ne be istorinių žmonių pėdsakų, kurių kai kuriems jau beveik 100 metų 😉 ).

Prieš žygį – užkandukai, pakeliui – suoliukai-grybukai ir pats didžiausis Motinos šaltinis Taevaskoja, kuris maitina visus kitus šaltinius (greičiausiai iš čia ir kilo jo vardas). Švarus ir šaltas vanduo (5 – 6 laipsniai) trykšta po 4 – 4,5 l per sekundę. Buvo tikima šio šaltinio magiška galia – jo vanduo jaunina, skatina vaisingumą ir gydo, čia ateidavo poros šeimyninių santykių palaiminimo ir duoti vardus gimusiems vaikams. Panašu, kad tai nėra tik istorija, įvairiom „aukom” nukabintas medis šalia – akivaizdus liudininkas, kad tikėjimas šaltinio magiška galia gajus iki šių dienų.

Laikas po vakarienės – ta pati veikla toje pačioje vietoje 😉 .

Trečia diena – Tartu

2024-01-282023-06-15

Trečia mūsų kelionės po Võru kraštą diena visa buvo skirta Tartu, kuriame įsikūręs garsusis Estijos Nacionalinis muziejus. Atstumas nuo mūsų gyvenamosios vietos šį kartą buvo kiek ilgesnis, apie 70 km, bet kuri mezgėja kada skundėsi papildomu laiku sau? 😉

Mus pasitiko gidė, Külli užfiksuota prie muziejaus maketo, pasakojanti pastato istoriją ir neįprastą jo (pakilimo takas) formą – čia seniau buvo dvaras, vėliau kariniai sovietų objektai.

Muziejų sudaro didžiulis modernus kompleksas – be matomų parodų salių yra kelis kart tiek saugyklų patalpų, konferencijų salė, kino teatras ir restoranas. Po pagrindinę ekspoziciją su gide mes per kelias valandas vos spėjome prabėgti, sustodami tik keliose jos pasirinktose svarbiose vietose. Ekskursiją vainikavo salė, kur eksponuojama pati pirmoji Estijos vėliava (ne pirmoji išlikusi, o pirmoji sukurta). Ji buvo sukurta kaip estų studentų draugijos vėliava, palaipsniui virto estų nacionalinės savimonės simboliu ir tapo valstybine vėliava susikūrus nepriklausomai Estijos Respublikai. Šilko originalas buvo atiduotas muziejui. Sovietų okupacijos pradžioje vienas drąsus veikėjas (nebepamenu pavardės) slapta pateko į muziejų, kur ši vėliava buvo saugoma ir pakeitė ją kopija, saugiai išnešė ir paslėpė originalą, kaip visi tikėjosi, trumpam, išėjo, deja, beveik 50 metų :(. Atgavusi Nepriklausomybę Estija susigrąžino savo originalią pirmąją vėliavą į muziejų, kur ji esksponuojama prislopintoje šviesoje, saugant trapų šilką. Külli įsiterpė su savo pasakojimu – jos senelis buvo žymus kompozitorius, kurio dainos plačiai dainuojamos iki šiol. Salėje prie savo šalies vėliavos Külli padainavo jo kurtą dainą apie svarbiausią šalies simbolį ir jo spalvų reikšmę. Gidė, net nedainuojanti, jos žodžiais tariant, jai pritarė – tą dainą Estijoje žino visi.

Dar vienas svarbus sustojimas buvo prie seniausių geriausiai išsilaikiusių moters palaikų (Kukruse lady). Be kitų svarbių dalykų, leidusių mokslininkams hipotetiškai rekonstruoti palaikus, įkapėse rasti papuošimų likučiai iš varinių spiralių – mūsų dar laukia jų gamybos pamoka 🙂 .

Kitas svarbus eksponatas, suvirpinęs mano (spėju, ne tik) širdį – šis gėlėmis siuvinėtas užklotas, eksponuotas tradicinių apklotų salėje, išsiskiria iš kitų neįprasta technika bei piešiniu. Ir istorija, kurią mums papasakojo gidė. Apklotas atkeliavo iš Kanados, po jo savininkės mirties muziejui ilgą istoriją išsaugojusį daiktą perdavė velionės artimieji. Šį apklotą išsiuvinėjusi moteris, dar jauna tuo metu, okupacijos metu pasitraukė iš gimtinės. Pabėgėlių stovykloje ji gavo paprastą pilką kareivišką antklodę užsikloti. Stovykloje buvo daug laiko, o dar daugiau nerimo, pasimetimo ir skausmo bei tėvynės ilgesio. Kur surasdama kokį siūlgalį, moteris ėmė siuvinėti pledą gėlėmis. Be jokio išankstinio plano dėjo gėlę prie gėlės. Ir kūrė plikoje svetimoje aplinkoje patikimiausią inkarą iš grožio, panaudodama namuose išmoktas tekstilės pamokas. Pabėgėlių stovykla buvo tik pirma stotelė ilgame emigrantų kelyje ir visose šalyse, kur jai teko apsistoti iki galutinio taško Kanadoje, ji vis pridėdavo naujų gėlių į savo kažkada buvusį paprastą pilką užklotą.

Nedariau muziejuje daug nuotraukų, tik kelias svarbiausioms istorijoms iliustruoti dėl labai nuostabios priežasties. Estai ne veltui didžiuojasi savo IT sektoriumi – jų nacionaliniame muziejuje įdiegta vietinių programuotojų sukurta sistema, leidžianti skaityti etiketes pasirinkta kalba bei „parsinešti muziejų namo”. Etiketės yra skaitmeninės, o kiekvienas lankytojas gauna bilietą su savo unikaliu kodu. Priėjęs prie etiketės, nuskenuoji kodą ir pamatai užrašą savo kalba. Tiesa, savo kalba jį pamato kol kas 6 tautybių atstovai – artimiausi kaimynai bei anglakalbiai, bet kalbų spektras bus nuolat plečiamas ir, labai tikiuosi, netruks apimti vis tolimesnius kaimynus, o mes, atvykę į Estijos nacionalinį muziejų, galėsime matyti informaciją ir lietuvių kalba.

Dar vienas nuostabus įrenginys yra prie svarbiausių eksponatų (dešinėje), pamatę ekraną su ženklu „Pasiimk muziejų į namus”, nuskenuojate savo kodą ir biliete lieka kokybiška to eksponato nuotrauka, kurią atsidarę savo puslapyje namie kompiuteryje vėliau galėsite peržiūrėti – baigta su mėgėjiškomis telefoninėmis nuotraukomis 😉 .

Po pietų pertraukos muziejaus restorane turėjome unikalią galimybę apžiūrėti kai kuriuos fondų eksponatus. Prieš kelionę mes gavome laiškus su nuorodomis į muziejaus fonduose saugomus tekstilės artefaktus ir dalyvės galėjo užsisakyti, ką norėtų pamatyti iš arčiau, pačiupinėti ir išgirsti istoriją.

Eksponatai buvo paruošti ant stalų kartu su baltomis pirštinėmis ir fondų darbuotoja Agne Raudsepp pristatė juos, atsakė į rūpimus klausimus ir leido iki valiai studijuoti. Viena mezgėja iš Amerikos labai apsidžiaugė pamačiusi realybėje kojines, kurių ji kartu su savo mezgimo mokytoja repliką mezgė. Iki šios dienos iš nuotraukos, dabar turėjo galimybę išstudijuoti originalą 🙂 .

Tartu muziejus yra toks turtingas, kad ten laisvai gali praleisti ne tik visą dieną – ne vieną ir ne dvi! Aš ne pirmą kartą lankausi šiame muziejuje ir nė karto nepraleidau pastovios ekspozicijos dalies „Uralo aidai„, skirtos skirtingų fino-ugrų kalbomis kalbančių tautų gyvenimui.

Be pastovios ekspozicijos, kuri plačiai nušviečia kasdieninį žmogaus gyvenimą nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, rengiama daug laikinų parodų ir iš fondų į dienos šviesą kuriam laikui iškeliami vis nauji eksponatai pasirinkta tema. Šalia kitų parodų mūsų vizito metu buvo surengta įvairiausių krepšelių ekspozicija ir joje mes, dalyvavusios Viljadyje Šiaurės šalių mezgimo simpoziume, pasidžiaugėme atradusios originalą, kuris pasitarnavo dalyviams pasiūtų mezgimo krepšelių prototipu. Na ir dar viena megzta rankinė – įkvėpimui 😉 .

Daugelį mūsų grupės narių sužavėjo skarelių paroda. Gūdžiais sovietiniais laikais bet koks modernizmas (formalizmas) mene buvo draudžiamas, bet tokios „nereikšmingos” sritys, kaip skarelių dizainas, gyveno sąlyginėje laisvėje ir menininkai nebuvo taip suvaržyti.

Mes muziejuje praleidome visą dieną ir po paskaitų turėjome dar gražaus laiko apžiūrėti ir aplankyti, kas kam rūpėjo. Be įspūdingos ekspozijos Estijos Nacionalinis muziejus turi ne mažiau įspūdingą parduotuvę, kurioje gali surasti visus pastarųjų metų leidinius rūpima tema ir dar daug daug visokių gražių dalykų. Kas pavargo, turėjo galimybę pamegzti ant sofų „akmenų”. Žemai galvą lenkiu prieš mūsų grupės narę Kathleen, atvykusią iš Amerikos su viena koja įtvare. Ji negalėjo vaikščioti tiek, kiek kitos – mezgimas visuomet gelbėjo 😉 – ir, aišku, jai skaudėjo, bet dėl tokios kelionės „buvo verta”! Nežinau, ar man užtektų tokio pasiryžimo, bet ši kelionė tikrai verta labai daug!

Ankstesni įrašai