Pēdiņas (Pėdutės)

~ 35-40 g (savai 39-40. izmēra kājai izmantoju 37 g) četrkārtīgā zeķu dzija un 2 mm adatas (var izmantot dziju atlikumus), var izmantot cita izmēra adatas atkarībā no adīšanas blīvuma, taču adījumam ir jābūt elastīgam un nedaudz uzstieptam uz pēdas.

Aprakstīta ir viena izmēra adīšana, atšķirības ir tikai pēdas garumā.

Saīsinājumi:

L – labiskais valdziņš;

K – kreiliskais valdziņš;

p – valdziņa pieaudzēšana, paceļot iepriekšējās kārtas valdziņu (labisko vai kreilisko) un izadot to labiski;

(…)* x – iekavās norādītais ir jāada x reizes;

n – nocelts valdziņš;

2sLp – 2 valdziņi labiski saadīti “pa kreisi” (1 noceļ, nākamo izada labiski un nocelto pārvelk tam pāri);

2sL – 2 valdziņi labiski saadīti “pa labi”;

2sK – 2 valdziņi kreiliski saadīti.

Valnītim elastīgi uzmet 64 valdziņus un pa apli ada valnīti (1L, 1K) 7 kārtas. Pēc tam ada labiski, pārmaiņus ik pēc 2 vai 3 valdziņiem pieaudzē pa 1 valdziņam klāt (līdz kopējais valdziņu skaits ir 90).

Turpina adīt turp un atpakaļ tikai 32 valdziņus – papēdi. Pārējie valnīša valdziņi paliek uz adatām.

1. kārta. (1n, 1L)* līdz galam. Apgriežas.

2. kārta. 1n, visi pārējie valdziņi kreiliski.

1.–2. kārtu atkārto vēl 14 reizes, pavisam papēdī tiek noadītas 30 kārtas (15 nocelto valdziņu kārtas).

Papēža apakšdaļa. Adīšanu sāk ar labo pusi pret sevi. 

1. kārta. 1n, 17L, 2sLp, 1L, apgriežas.

2. kārta. 1n, 5K, 2sK, 1K, apgriežas.

3. kārta. 1n, 6L, 2sLp, 1L, apgriežas.

4. kārta. 1n, 7K, 2sK, 1K, apgriežas.

Tā turpina adīt 3.–4. kārtu, tikai katrā nakamajā kārtā sarkano ciparu nomaina uz lielāku. Tā turpina, līdz visi malas valdziņi ir “apēsti”. Adīšanu beidz ar kreilisko kārtu. Uz adatas paliek 18 valdziņi. Apgriežas, lai priekšā būtu labā puse.

Pēc tam uzlasa valdziņus papēža sānos (katrā pusē pa 17). Tiek adīti 18 papēža apakšas valdziņi un 17 valdziņi papēža malā (malas valdziņi, iespējams, jāizada greizti, lai neveidojas caurumi). Pēdējais valdziņš jāsaada ar valnīša pirmo pieejamo valdziņu. Apgriežas. Kreiliski ada 17 sānu valdziņus, 18 papēža apakšas valdziņus un 17 otra sāna valdziņus (iespējams, jāada griezti, lai neveidojas caurumi). Pēdējo valdziņi kreiliski saada ar pirmo pieejamo valnīša valdziņu. Apgriežas.

Pēdas sašaurinājums. Tālāk ada turp un atpakaļ papēža malu un vidusdaļas valdziņus, pakāpeniski pieadot valnīša valdziņus un vienlaikus samazinot valdziņu skaitu pēdas vidū (papēža vidusdaļas vidū), līdz uz adatām paliek 30 valdziņi (puse no pēdas apkārtmēra).

1. kārta. 1n, labiski līdz 3 valdziņiem pirms centra, 2sL, 2L, 2sLp, labiski līdz pēdējam valdziņam, ko saada ar valnīša valdziņu, apgriežas.

2. kārta. 1n, kreiliski līdz pēdējam valdziņam, ko saada ar valnīša valdziņu, apgriežas.

Atkārto 1.–2. kārtu, līdz adītajā daļā paliek 30 valdziņi.

Pāreja uz adīšanu pa apli. Neadītajā valnīša daļā ir palikuši 34 valdziņi. Ada turp un atpakaļ, līdz šo valdziņu skaits tiek samazināts līdz 30. 

1. kārta. 1n, labiski līdz 1 valdziņam pirms valnīša, 2sLp, 1L, apgriežas.

2. kārta. 1n, kreiliski līdz 1 valdziņam pirms valnīša, 2sK, 1K, apgriežas.

3. kārta. 1n, labiski līdz 1 valdziņam pirms valnīša, 2sLp, 1L, apgriežas.

4. kārta. 1n (dziju pārliek pāri adatai un valdziņu pievelk kā vācu nepabeigtajās kārtās), kreiliski līdz 1 valdziņam pirms valnīša. 2sK, 1K, apgriežas. Tagad 30+30=60 valdziņi.

Šī ir pēdējā apgriešanās, pirmo valdziņu noceļ, pārliek dziju pār adatu un pievelk (izveidojas tādi kā 2 valdziņi, bet patiesībā tas ir viens ar 2 cilpiņām), tālāk ada labiski. Šiem pievilktajiem valdziņiem izada abas cilpiņas kopā kā vienu valdziņu.

Nobeiguma daļa. Pa apli labiski ada 60 valdziņus, līdz zeķe nosedz mazo pirkstiņu (mazliet pastiepjot). Tad tiek sākta noraukšana pēdas abos sānos.

1. kārta. 2sLp, ada labiski līdz 2 valdziņiem pirms puspēdas beigām (ja ada ar zeķu adatām, tad 2 valdziņus pirms otrās adatas beigām), 2sL, 2sLp, ada labiski līdz 2 valdziņiem pirms puspēdas beigām, 2sL.

2. kārta. Visi valdziņi labiski.

Atkārto 1.–2. kārtu, līdz uz adatām paliek 32 valdziņi (8 valdziņi uz katras zeķu adatas, tālāk atkārto tikai 1. kārtu, līdz paliek 4 valdziņi, nogriež dziju un izvelk tiem cauri.

Tulkojums: Dace M.

Photo: Baiba Pilane.

Pitagi 2022

Pabaigiu savo šviežios kelionės į Latviją įspūdžius labai mane šildančia gaida. Jei šių metų pagrindinis mezginys yra Stephen West kojinės, tai praeitų metų Pitagi stovykloje karaliavo MZ pėdutės 🙂 .

Modelis plito klubuose latviškai – viena iš mezgėjų, profesionali vertėja, tuo pasirūpino. Latvių dėka mūsų modelių skyrelis pasipildė pirmu aprašymu užsienio kalba – turime ne tik lietuviškas „Pėdutes„, bet ir latviškas „Pēdiņas” :)) . Širdingas ačiū kaimynėms ❤️!

Demonstruoju vaizdus iš Baibos surengtos kolektyvinės fotosesijos, ne tik labai pati džiaugdamasi, bet ir primindama apie šį modelį galvojantiems, kokį mezginį įsimesti į kelioninį krepšį. Siūlų joms reikės labai nedaug (užteks nuo nedidelės poros likučio), laiko taip pat nesugaišit marių, o va naudos bus tikrai kalnai – ir sau kojas šildysit, ir visada turėsite labai naudingą ir vertintiną dovaną po ranka.

Pėdutės megztos latvių mezgėjų bendruomenės iš įvairių kojininių siūlų, nuotraukos – Baibos Pilanės, modelis – „Pėdutės„.

Latvijos mezgimo vėjai

Vienas įdomiausių dalykų, atvykus į kitos šalies mezgėjų susibūrimą, yra pamatyti, kuo gyvena viena ar kita mezgėjų bendruomenė, kokie siūlai dominuoja mezgimo krepšiuose, kurie modeliai populiariausi. Aišku, kiekviena mezga tai, ką nori (be bendros programos, kuri taip pat nėra jokiu būdu privaloma), bet idėjos panašios į virusus ne tik tuo, kad sklando ore, jos mėgsta ir kolektyviai įsitaisyti vienos bendruomenės mezgimo krepšiuose 😉 .

Todėl aš visada be oficialių renginių ir pasirodymų stengiuosi užfiksuoti įdomesniu mezgimo krepšius, tuo metu mezgamus dalykus ir, aišku, kuo pasipuošusios pačios mezgėjos – visos tendencijos greitai pasirodo kaip ant delno 🙂 .

Zigzaginis mezginys pirmose nuotraukose mane patraukė savo grafišku raštu ir labai gražiu spalvų deriniu, ant sudedamos kėdutės rate sėdinti mezgėja patrauktų bet kieno akį – tiek nerta skrybėlaite, tiek moduline palaidine, ant kitos kėdės matote labai smagių spalvų „Eureka” megztinį, kuris virusu plito per bendruomenę prieš keletą metų ir latvės ne tik vos ne kiekviena nusimezgė savo variantą, bet ir patobulino originalų aprašymą geresniam gulimui.

Iš to, kokia skara mezgėja šildosi, aišku, ką renkasi megzti, o pirštinių krūvelė atspindi šių metų tendencijas 😉 .

Sandros mezgamos spalvotos kojinės iš kelių kartu sudėtų siūlų galiukų – mano didelė meilė, o ir virbalų dėkliukas kaip prie mezginio priderintas. Ir joks galiukas nekeliauja į šiukšlyną, jei ne mezginiui panaudotas, tai nors smagiems kutukams ant projektinio krepšelio 🙂 .

Jei šiemet visoms buvo pasiūlyta megzti bepirštes pirštinaites, tai praeitų metų susitikimo metu visos mezgė štai tokią skarelę iš pasirinkto vasarinio pluošto – lino ar medvilnės. Viskas prasidėjo nuo to, kad viena bendruomenės mezgėja, viešėdama Tailande, nusipirko tokią skarelę iš mezgėjos gatvėje, kad apsisaugotų tiek nuo saulės, tiek nuo varvančio prakaito. Džiaugėsi ja kelionėje, o grįžusi namo sulaukė draugių prašymo numegzti tokias pačias. Pasėdėjo truputuką prie originalo ir… parašė instrukciją, kuria pasinaudojo kolegės ir dabar ne viena galva jau yra apsaugota ir nuo pakankamai kaitrios latviškos saulės, ir nuo erzinančių prakaito lašų ant veido. Tai, kad ne vieną tokią skarelę išvydau ant šių metų susitikimo dalyvių galvų, rodo, jog daiktas naudingas, mylimas ir nešiojamas 🙂 .

Kitas mezginys, stipriai paglostęs man širdį, buvo mano užfiksuotos dėvimos pėdutės. Paprašytos papuozuoti nuotraukoms, mezgėjos drovėdamosis teisinosi, kad jų pėdutės jau kiek praradę tą naujumo blizgesį, panešiotos, bet kas gali būti saldžiau už medų modelio autoriui, kaip žinia, kad jis mezgamas ir nešiojamas!

O dabar – ta-dam! – šių metų pagrindiniai mezginiai. Pasakyti, kad buvau nustebinta, nepasakyti nieko. Taip, latvės visame pasaulyje garsėja savo pirštinėmis, bet ir kojinės, jei jau įkišai koją į paveldo upę, yra to paties lizdo paukščiai. Jas taip pat seniau turėjai nusimegzti, ir jos, kaip ir visi aprangos elementai, buvo dekoruotos tais pačiais tradiciniais raštais. Todėl mažiausiai ko tikėjausi, tai kad gausią latvių mezgėjų bendruomenę atrasiu mezgančią Stephen West kojines – mažiau tradicinio dizainerio reiktų stipriai paieškoti 😉 . Jaučiu didelę stovyklos organizatorės Baibos Pilanės įtaką, kuri būdama mezgimo mokytoja, stipriai prisidėjo prie kojininio siūlo populiarinimo, o toliau viskas interneto ir draugų pagalba nusirito sniego gniūžtės principu.

Aišku, tokioms patyrusioms mezgėjoms, nereikia tikslių instrukcijų nuo A iki Z. Jos laisvai pritaiko pagrindinį modelių raštą savo mėgstamiems kulnams, pirštų užbaigimams, jau nekalbant apie spalvas ar kitą papildomą dekorą.

Svarbi kiekvienos stovyklos dalis – pagrindinių metų mezginių fotosesija. Ir tai, ką matote nuotraukose, tik nedidelė šios temos dalis. Mūsų su Gitana kaimynių KAL (mezgimas kartu), panašu, įgavo platesnį tarptautinį kontekstą – kaimynėmis esame ir mes su latvėmis.

Kol daugelis mezgėjų mėgaujasi išskirtiniu savaitgaliu su mylima veikla, organizatoriaus dalia – nesibaigiantys reikalai. Besirūpinanti visa buitimi ir veikla Baiba prisiekinėja, kad šie metai – paskutiniai, bet vyras paslaugiai primena, kad ji tą patį sakė ir pernai. Mezgėjos net neabejoja, kad sunkumai greitai pasimirš ir išblės gerų emocijų jūroje ir jau derinasi kitų metų datą 😉 .

Amžina žaluma

Žiemos nuotaikai kurti dažniausiai įkvėpimo semiamės iš jos pačios spalvų ir raštų. Kokia spalva garantuotai išlikusi tarp viso milijono sniego atspalvių ir juodai pilkos monochromijos, aišku – žalia. Amžinai žaliuojantys augalai perima kaip estafetės fakelą ir išsaugo gyvos augmenijos žalumą kaip nenutrūkstančio gamtos rato garantą ir pažadą, kad gyvybė niekur neišnyko, kad sniegas ištirps ir ji vėl karaliaus aplinkui 🙂 .

Suderinę žalią su sniego baltumu ar žemės bei medžių juosva pilkuma mes greičiausiai perkeliame žieminio peizažo spalvas į savo mezginius. Tapęs vilnoniu tas šaltas vaizdelis virsta jaukumo įsikūnijimu, žiemos ornamentai – pasakiško grožio dėlionėmis. Ne veltui šiandien ši žiemos pasaka sekama kojinėse – jos yra nedidelė, bet esminė garderobo (ypač šaltojo meto!) dalis. Dėl tos pačios priežasties ir dovana yra numeris vienas 🙂 .

Didžioji dalis vaisių žiemos nesulaukia, likę – reta graži išimtis. Kankorėžiai – vieni tų išimčių. Išskirtinai dekoratyvūs, jie netrunka įsitaisyti žiemos puokštėse, virsti eglutės papuošimais, tapti barzdotais nykštukais vaikų rankose ar sudėlioti išraiškingus ornamentus mezginyje. Aušros kojinėse jie kaip gyvi – ripsinė nukeltų akių raštų versija tam stipriai pasitarnauja. Tiesa, baltą pakeitė šviesi melsva, bet gi čia tik sniegas ankstų rytą 😉 .

Eglė savo santūrias tamsiai pilkas (kokio gražaus nelygaus atspalvio – net fonas kaip iš gamtos 😉 ) papuošė žaliuojančiomis eglutėmis. Šios pabandė papokštauti su patyrusia mezgėja ir nenorėjo būti išmegztos tvarkingu žakardu – suspaudė savo ratą aule, kad kojos neįkiši. Bet meistras ne pirštu penimas – Eglė užsisipyrėles išsiuvinėjo, tuo suteikdama dar daugiau raiškumo ir reljefo, atliepiančio žalioms ripso juostelėms.

Dar kelios poros Eglės žaliai baltų kojininių derinių nuostabiose nuotraukose. Labai vasarinėse, nes žalia ir balta – vasaros sekretas, sniegą truputį nupūtus.

Rudenios žalia gali patamsėti, bet ji visada bus su mumis.

Aušros Grigelionienės megztos kojinės iš Opal 9932 ir 9933. Kojinės su eglutėmis, vaikiškos kojinytės ir pėdutės megztos Eglės Lašinskienės. Kojinės su eglutėmis megztos iš Opal uni 5191, siuvinėtos – Isager Alpaca 2 56. Žalios kojinytės megztos iš Opal uni 4-fach 1990. Pėdutės megztos iš Opal uni 4-fach 1990, 3081, 5184. Nuotraukos autorių.

Item added to cart.
0 items - 0,00