Ir trečias ratukas, ir ketvirtas, mažiausias. Ir penktas, stebuklingas… Bet apie viską iš eilės 🙂 .
Pirmą ratą uždaro Vilma, išsitraukusi mane. Jau nebe pirmą kartą – aš su ja “gyvenu kartu” jau kelerius metus, nuo to laiko, kai pirmą kartą mane išsitraukusi Vilma numezgė man dvispalviu anglišku stulpeliu arbatinuko gaubtą. Net ir šias eilutes rašant, mano arbatinukas po jos gaubtu saugo šalia geriamą rytinę arbatą nuo atšalimo.
Rašau dabar ir galvoju, kad visi mes turbūt turime savo kažkokias mezgimo technikas, kurios mums prilimpa taip, kad tampa kaip ir savasties dalimi. Vilma, kuri yra ir labai patyrusi ir gabi mezgėja, ir mezga labai įvairius dalykus, man vis tiek labiausiai asocijuojasi su tuo dvispalviu anglišku stulpeliu, kurį ji taip jaučia, kad mezga vingriausius raštus be jokių schemų, tik sekdama savo viziją ir pačio mezginio logiką. Nenustebau gavus dovanų skarelę ta pačia technika numegztą 🙂 .
“Ir vėl egzaminas – ištraukiau Sonatą. Šį kartą nebepanikavau, žinojau – bus brioche’as. Spalvų pasirinkimas taip pat įvyko sklandžiai, MZ, apsimetusi “šlanga”, gavau patvirtinimą, kad “labai geras derinys”, dar sužinojau, kad kartais nereikia jokių ten mandrybių (brioche jos, oj, kokios įmanomos), pakanka padaryt paprastai. Beliko tik numegzti. Tai ir numezgiau. Paprastai, iš galvos. Tiesa, buvo proga išmokti dar vieną “fintą” – simetrišką brioche akių nuėmimą iš Xandy Peters youtube kanalo.”
Vilmai uždarius ratą pradedame iš naujo. Panašu, kad drąsiausi žmonės yra arčiausiai kasos – antrą ratą pradeda Dalia. Pirmiausia ji pasakė kalbą apie tai, kokia nelengva buvo šių metų “greitai ir paprasta” tema. Pradėjusi vieną projektą ir pritrūkusi jam siūlų (taip, net Daliai taip atsitinka 😉 ), ji ėmėsi kitos idėjos. Aš tai linkus galvoti, kad siūlų trūkumą nulėmė kažkokios jėgos iš aukščiau, kad ją atvestų prie modelių, kuriais buvo apdovanota Vaida.
Tai, kas kyšojo iš maišelio viršaus, iš pirmo žvilgsnio priminė Ukrainos vėliavą ir Dalia sakydama sveikinimo kalbą paminėjo ir Vaidos įsitraukimą į palaikymą, bet tai buvo dvi atskiros (?) skarelės.
Modelis vadinasi “Purplelis” ir dizainerės idėja buvo numegzti du šalikėlius, nes tai greitas projektas, kurį nesunkiai įgyvendinsi dviem egzemplioriais (dar vienas “greitas ir paprastas” ? 🙂 ). Žiūrėdama į tuos smulkius, sudėtingus ir vingrius raštus, net aš suabejojau tuo greitumu ir paprastumu, ypač padaugintais iš dviejų 😉 , bet pati idėja yra begalinio gražumo.
“Purpleliai – draugystės ir meilės simbolis. Vieną pasilaikyk sau, kitą padovanok ypatingam žmogui. Kol kiekvienas turėsite savo paukštelį, tol gyvuos judviejų draugystė.” – Vienas namuose II.
Vaida gavo du šalikėlius ir tokie abu jai tinkantys, kad pasigirdo salėje ne vienas balsas, kalbantis apie tai, kad neretai geriausias žmogaus draugas yra… jis pats. Juolab, kad Vaida greitai pademonstravo, kad jai ne tik abu tinka, bet tinka abu vienu metu 🙂 .
Aš nepraleidau progos įsipiršti jai į draugus – nepavyko 😉 , ji pati šiuo stebuklingu ir šiltu šventiniu laikotarpiu išsirinks sau artimą sielą 🙂 .
Vaida ištraukė Juditą ir numezgė jai švelniausios mažų kupranugariukų vilnos šalikėlį. Mezgėjos nepažįstamos, todėl anketa buvo vienintelis inkaras. O joje “buvo labai trumpi pageidavimai ir mažai info, tai užsikabinau už natūralių spalvų ir natūralumo 😆. Ir nusprendžiau paimt kupranugariuko vilną, kuri švelni kaip kašmyras – ir būtinai natūralios spalvos“.
Judita išsitraukė Guntą, kuri išrinko Guntos jau pačios ne kartą megztą (=mėgstamą) merino su šilku derinį, pagal save pasikoregavo originalo modelį ir galvodama apie gavėją rinko spalvas.
Gunta uždarė ratą, išraukdama Dalią, kuriai savo įprastomis vingrybėmis numezgė švelnutę, juvelyriškų ornamentų visai nemenką skarą Dalios mėgstamų sudėtingų, ne atvirų spalvų. Ir beje, numezgė turbūt viena pirmųjų – buvau liudininkė ją fotografuojant 😉 .
Trečias ratas vėl prasidėjo tradiciškai už prekystalio, tai yra, turėjo prasidėti. Su dovanėle rankose stoviu aš ne dėl to, kad pasidauginau, nusprendusi dvigubai sudalyvauti mainuose – pavaduoju paskaitoje esančią Kotryną, kuri išsitraukė Joaną ir numezgė jai subtilią skarelę poetišku pavadinimu “Čiobrelių arbata”, kurios “ingredientai”, tai yra, siūlai, turi “Arbatos ceremonija”, “Čiobreliai” ir “Dangus” vardus 🙂 .
Spalvų Kotryna nenorėjo spėlioti, tai nusižiūrėjo nuo plačiai apaikčioto naujo Joanos megztinio, o kadangi jis buvo jos mėgstamų ir nešiojamų atspalvių, tai nauja skarelė tiks prie viso garderobo 🙂 .
Joana išsitraukė Eleną – dar viena nepažįstamų mezgėjų pora, kuriai teko tos pusaklis pasimatymas, kai vienintelis dalykas, kuriuo gali pasiremti, yra kukli anketa 😉 .
Joana ilgai dairėsi tinkamos rausvos spalvos ir švelnaus siūlo ir visi reikalavimai sukrito į Edition 3.0 dėžutę – ten viename kamuoliuke ir daug įvairiausių rausvų atspalvių gali rasti, ir švelnumas be priekaištų, pačios Joanos ne kartą išbandytas.
Neišsiklausinėjau iki galo apie modelį, bet kiek žinau Joaną, ji labai mėgsta megzti “iš popieriuko”, tai yra, kur kokį raštą nužiūri ir savo nuožiūra paskui viską komponuoji…
Visas Joanos dovanas paprastai lydi stiklainiukas gardžiausio medaus iš sesers bityno, iš šios MZ Kalėdos – ne išimtis.
Elena išsitraukė Renatą ir vėl teko skaityti anketą 😉 . Anketoje Renata pasistengė kuo išsamiau papasakoti, ką mėgsta ir ko ne – šie metai MZ yra išskirtiniai naujų pažinčių prasme ir daugelis mes nepažinojome savo žaidimo draugių. Elena įdėmiai perskaitė ir paruošė Renatai dovaną-atradimą, kurią taip dailiai supakavo, kad gavėjai net gaila buvo išlukštenti – nuotraukose matote, su gėlytėmis, rankų darbo atviruku.
Elena numezgė Renatai dvi skarytes ir kai jau mes norėjome tempti lūpas, kaip turi jausti tos, kurios numezgė “tik” vieną, Elena patikino, kad tai tikrai mažos skarytės – ir štai Renata jau su jomis. Patyrusi mezgėja, Elena daug mezga artimiesiems ir yra atradusi, kad tokie maži trikampiukai yra super naudingi ir patogūs prie bet kokių rūbų. Renata jų gavo skirtingų spalvų porą – ir prie skirtingų kostiumų, ir puikiai gali būti abi kaip komplektas.
Elena paruošė jai dar vieną atradimą. Anketoje Renata parašė, kad yra jautri bet kokiems ant kaklo nešiojamiems daiktams ir ją erzina net moheris. Gavo skarytes… su moheriu, kad atrastų, jog būna tokių moherių, kurie nesikandžioja 🙂 .
Išsitraukusi Kotryną Renata uždarė trečią ratą. Ir vėl – labas, anketa! Nepacituosiu Kotrynos anketos, bet ten buvo ir paprastai dalykai, ir cinkelis, ir ramios spalvos, ir akcentai, vienu žodžiu, visko daug ir įvairaus, kaip turbūt kiekviename žmoguje slypi. Renata šitą užduotį “ateiti nei nuogai, nei apsirengus” išsprendė pasirinkusi ploną ir šiltą islandišką vilną (apie super jautrumą užuominų nerado ir buvo laiminga galėjusi pasirinkti mėgstamą siūlą, kurio ant kaklo pati negalėtų nešioti, bet rankas šildosi užtikrintai) ir modelį, leidusį pažaisti spalvomis. Manau, abi rezultatu džiaugiasi 🙂 .
Beje, modelis taip patiko, kad su tokiu pačiu, tik iš kito siūlo, yra apsisiautusi ir pati Renata – dešinėje nuotraukoje viena tokia skarelė ant kaklo, kita rankose 🙂 .
Uždariusios trečią ratą, pradedam ketvirtą ir tai yra pats mažiausias paskutinis ratukas – Rimutė ir Jurgita išsitraukė viena kitą 🙂 .
Abiems nebuvo lengva dėl labai didelių sau keliamų reikalavimų – buvau abiejų dvejonių, siūlų ir idėjų pasikeitimų liudininkė. Užtai rezultatai pranoko visų lūkesčius – nuotraukose matote, kokios gražios ir laimingos abi gavėjos!
Kaip ir čia galėtume dėti tašką oficialiai daliai ir pratęsti mezgimą, kalbas ir vaišes, bet paaiškėjo, kad mūsų tarpe yra Kalėdų senelis, vardu Tatjana. Ji paruošė vienai mezgėjai svajonių dovaną – advento kalendorių. Išdalino visoms korteles, kad būtų aiškus dalyvių skaičius, ant vienos kortelės užrašėme žodį “PRIZAS” ir sumetę jas atgal į maišelį, visos traukėme burtus.
Ir burtas atiteko… Romai, su drauge atvykusiai į mūsų vakarėlį net iš Kauno. Tikiu, kad šias šventes ji prisimins ilgai – Tatjana suruošė tokias dovanas, kokias pati, kaip mezgėja, būtų norėjusi gauti 🙂 .
Baigėsi mūsų vakarėlis, bet telieka ilgai šiluma ir kūrybinė magija. Ačiū visoms dalyvavusioms, organizavusioms siurprizus, vaišinusioms, galvojusioms ir džiuginančios bei viską užfiksuojantiems fotografams. Gražių artėjančių švenčių, džiuginkite ir džiaukitės – iki kito susitikimo!
P.S. Mainų tema visuomet yra klausimas sudėtingas ir rasti tai, kas visus džiugintų ir būtų naudinga nešioti bei smagu megzti, nėra lengva, todėl labai kviečiam komentaruose siūlyti idėjas kitų metų mainams.
