Sonata

Paskutinė mūsų grupės bendra diena Estijoje prasideda atsisveikinimu su viešbučiu, bet kol kas keliaujame netoli – į šalia Võru įsikūrusį F. R. Kreutzwaldo namą muziejų. Būdamas to meto šviesuoliu ir vizionieriumi, kasdieną dirbdamas gydytoju, Kreutzwaldas brangus estams jų nacionalinio folkloro perpasakojimais, kurių labiausiai garsus Kalevala paremtas estų epas „Kalevo sūnus”.

Mūsų vadovė buvo Marika Sepp, kuri kompanijos dėmesį patraukė dar prieš pradėdama ekskursiją po sodybą – turbūt jau iš nuotraukų atspėsite, kad savo nertu paltu. Siūlai – rankomis šioje sodyboje augančiais augalais dažyta vilna.

Mus pavedžiojo po visą rašytojo ir daktaro namą bei ūkį, atkreipdama dėmesį į tai, kas mūsų kompanijai rūpėjo labiausiai – įvairiausius rankdarbius, kurių buvo gausu kiekvienuose to meto namuose. Pažiūrėjau kelias padarytas nuotraukas ir pačiai juokas iš netyčia susidėliojusios paralelės. Pirmoje nuotraukoje – antrame aukšte įrengtas specialus kabinetas rašymui (gydytojo priimamasis buvo pirmame aukšte, pačioje namo pradžioje). Iš šono krenta reikalinga šviesa, bet žmogus, sėdintis prie rašomojo stalo, mato… sieną. Tuo tarpu apačioje įrengtame salone specialiai namų poniai skirtas kampelis su vaizdu į langą. Taip, rankdarbiams, kuriais tuo metu užsiiminėjo visos moterys, reikia šviesos, bet labiausiai žmogui reikia socializacijos, todėl ponios vieta yra ten, kur matosi visas gyvenimas aplinkui 😉 .

Kalbant apie rankdarbius, be gausių įvairiausių lobių, muziejaus darbuotoja demonstruoja mums pačios nukopijuotą ir įrištą raštų knygelę – tokia naudojosi namų moterys.

Po ekskursijos mūsų laukė paskutinis užsiėmimas ir jis buvo skirtas vario spiralių papuošalams.

Tokio tipo bronzos spiralių papuošalai randami XII a. kapuose, kai buvo atsisakyta kremavimo. Taip drabužius estai puošė iki ~ XV a., galutinai spiraliniai papuošimai išnyko XIX a. Tartu muziejuje mūsų apžiūrėtuose Kukruse ponios palaikuose taip pat matomi spiralinių drabužių papuošalų likučiai. Galime kalbėti apie maždaug tūkstančio metų tradiciją. Šis drabužių dekoravimo būdas buvo būdingas visai rytinei Baltijos jūros pakrantei, seniausi radiniai yra iš Lietuvos, populiarūs jie buvo ir Latvijoje. Archeologų manymu, tokiomis spiralėmis buvo puošiami moterų drabužių kraštai – galvos nuometų, sijonų, marškinių. Jie buvo demonstruojami kaip statuso ženklas.

Tradicijai nutrūkus teko iš naujo atradinėti amato subtilybes – kiek daug technikų sulaukė tokio likimo, kad ir mūsų riešinės!

Marika Sepp mokėsi šio amato iš kitų meistrų, paskui tęsė tradiciją atrasdamo savo būdus. Rankinis grąžtas su įstatytu virbalu jos rankose – vienas šiuolaikinių technologijų indėlis į senuosius amatus 😉 .

Pirmoje nuotraukoje matote įvairius autorės gamintus papuošalus, toliau – pakabuką, kuris buvo mūsų pamokos tikslas.

Gavome vielos ritinėlius ir 2 mm virbalus, ant kurių reikėjo tampriai privynioti vielos. Tada tos spiralės liniuotės ir žnyplių pagalba buvo sukarpytos į 5 mm gabaliukus ir jau tas aplygintas detales pagal pateiktą schemą vėrėme ant siūlo (galėjome rinktis spalvas, iš tos augaliniais dažais dažytos vilnos taip pat 🙂 ) . Aš pasirinkau raudoną siūlą ir pabaigti mūsų pakabukai buvo atidžiai supakuoti į firminius muziejus maišelius. Juos demonstruoju ne šiaip sau – atkreipkite dėmesį, kaip apžaistas pagrindinio muziejaus herojaus vardas logotipe. Dr (daktaras), Fr (Friedrich), R (Reinhold), + (Kreutz), eglutės reiškia mišką (Wald) – tuo metu aukštuomenė kalbėjo vokiškai.

Atsisveikindama mūsų mokytoja apdovanojo mus pačios susuktomis raudonomis saugančiomis juostelėmis ant rankų ❤.

Po pamokos visos dalyvės nufotografavo savo pakabukus ant tvoros, aš šį momentą praleidau, nes pabaigusi išbėgau į šalia esančią parduotuvę estiškų saldumynų lauktuvėms – ėjo mūsų paskutinės valandos Estijoje.

Po pietų atsisveikiname su Külli ir paskutinį kartą keliaujame kartu į Rygą, galutinį mūsų kelionės tikslą. Ką mezgėjų grupė veikė autobuse, visi pasakys iš pirmo karto 😉 . Ar kelionė prailgo? Retorinis klausimas…

Be naujų rankdarbių ir kelių suvenyrų namo su manimi kartu keliavo švelnus angelėlis – mano draugių olandžių (su jomis mes keliavome po Setomaa prieš pandemiją) dovana. Ir šakelė gailių – estiškoms vilnoms nuo kandžių saugoti.

Sugrįžimas į Rygą buvo suplanuotas neatsitiktinai, kitą dieną dieną šalia Rygos vyko stambiausias jų amatininkų turgus ir visa grupė ketino praleisti savaitgalį ten ir dar dairantis po Rygą. Kai jau atkeliauji iš pačios Amerikos, iš kurios buvo didžioji mūsų grupės dalis, griekas būtų nepasistengti kuo daugiau aplankyti ir pamatyti.

Mes skyrėmės sunkiai, tai pratęsdamos draugystę dar kartu su olandėmis pavakarieniavom

ir, aišku, pamezgėm truputuką – koks mezgėjų susitikimas be virbalų 😉 .

Aš kitą dieną keliavau namo, į turgų šeštadienį iki autobuso nebespėjau, tai turėjau gerą pusdienį pasivaikščioti po Rygą. Apsistojimui išsirinkau viešbutį visai šalia jugendo stiliaus centro, tokios stilistikos buvo ir mano viešbučio interjerai. Šio stiliaus architektūra buvo būdinga visoms XX a. pradžios Baltijos šalims, bet Rygoje jis gausiausias ir ryškiausias. Prifotografau visą būrį gražiausių namų, nevarginsiu čia jūsų, visas Rygos centras pilnas vienas už kitą gražesnių pastatų. Vienas mano kelionės tikslų grįžtant namo buvo žymaus latvių architekto Konstantino Pėkšėno namuose įkurtas jugendo stiliaus muziejus. Gražus butas, pilnas stilingų detalių, bet labiausiai mane sužavėjo muziejaus darbuotojos, apsirengusios to laikotarpio rūbais. Ne tik ponios, net tarnaitės rolė numatyta (tuo metu ji laistė gėles).

Kelionė baigiasi, o įspūdžiai ryškūs ir dar liks ilgai – tai buvo iš tiesų išsipildžiusi svajonių kelionė. Aš jau galvoju apie ateinančius metus, o kam norėsis panašiai praleisti kokią savaitę mezgėjų rojuje, pasidairykite po Külli puslapį (https://nordicknitters.com/handicraft-tours/), jame rasite įvairių maršrutų 🙂 .