Labai džiagiuosi, kad pavyko nusifotografuoti paskutinę dieną prieš sniegą – likę spalvoti lapeliai tyliai atitarė švytinčiam it brangus vitražas Daivos naujam megztukui. Skara taip – lyg nuo medžio nukabinta 😉 .
Megztuke atsispindi visi jo sukūrimo metu praėję metų laikai. Vasarą išsirinkti siūlai – patys ploniausi, kaip gi kitaip per pačias karščiausias dienas! Buvo etapų (spėju, jau ir orai pravėso), kai tas juvelyrinis plonumas prarasdavo savo patrauklumą (patys galite įsivaizduoti ilgiausias eiles sudėtingo žakardo iš plonyčių melejono akių, vyresnio amžiaus žmonės gali prisiminti kolūkines bulvių eiles 😉 ), bet visa tai liko praeityje ir tik istorijose, net prisiminimus, įtariu, palaipsniui ištrins įspūdingi gatavo megztuko ornamentai.
Fotografavomės paskutinėmis rudens dienomis, kai lapai dar spindėjo paskutiniu rudens auksu ir kvepėjo brandžiu vynu ir idealiu kiek slopesniu fonu pakartojo vingrią mezginio augmeniją.
Atėjo žiema, viską baltai išdažiusi, kad niekas neblaškytų dėmesio nuo juodame fone brangakmeniais švytinčių žiedelių. Kam jie primins vitražą, kam – senąsias pirmųjų knygų iliustracijas, bet kad neliksi nepastebėtas ir neapdūsautas – faktas kaip blynas!
Visas megztinis megztas ratu ir prakirptas nuo viršaus rankovėms skirtose vietose – kam dar tai atrodo baisu ir nesuderinama su mezgimu, tai Daiva liudija, kad visi liko gyvi sveiki (megztinis taip pat 😉 ), būdas yra istorinis ir stipriai pasiteisinęs laiku, kai greitis buvo svarbi šios industrijos sudedamoji dalis. Na, o mūsų laikais toks lengvesnis megzti žakardą būdas (kai visą laiką turi prieš save gerąją pusę) kartais yra tiesiog galimybė pabaigti rodos niekaip nesibaigiantį mezginį…
Rankovės vienspalvės ir plonesnės, nors siūlas tas pats juodas foninis, bet nėra žakardo – rėmelis spalvotiems raštams ir poilsis po jų sekimo 😉 .
Daivos Janavičienės megztas megztas megztukas iš Schoppel-wolle Edition 6.0 2515 (Gandų malūnas) kartu su Rosarios4 Merino Land 17. Modelis – “Strathendrick“
