Podėliukas

Jolanta įgyvendino tai, apie ką ne viena mūsų turbūt svajoja – kaip gera būtų turėti tokį atsargų krepšiuką (su kojinėmis, skaromis ar pirštinėmis; kojinės, tiesa, tiek svajonėse, tiek realybėje dominuoja, įdomu, dėl mezgimo smagumo ar dėl pritaikymo platumo?), iš kurio gali bet kurią akimirką kaip burtų lazdele pamojus ištraukti kokį unikalų šiltą megztą daiktą: ar sušąlusios kojos, ar netikėtas gimtadienis tavo kelyje pasitaikys, ar šiaip sunki diena, ar padėkos dovanos prireiktų, ar užkluptų Kalėdos, kai dovanų reikia daug ir visokių, ir visų tuo pat metu;))…

Kojinės yra puikus kelioninis ar šiaip pertraukėlės tarp kokių didelių projektų mezginys, ir kam pavyksta susikaupti šiokių tokių atsargų, dėkos sau tikrai ne kartą. Jolantos kolekcijoje šį kartą dominuoja trumpos pėdutės, pastaruoju metu vis labiau grasinančios išstumti ilgaaules kojines, ypač jaunimo spintose. Šilumos paprastai pakanka, o toliau – vieni privalumai: siūlų (ir laiko) reikia dvigubai mažiau ir pėdutė neišlenda iš daugumos batų modelių, todėl gali labai diskretiškai apsirūpinti šiluma ir su vilnonėmis kojinėmis nebūtinai derančiu kostiumu ar išsitraukti iš rankinės nuėjus į svečius.

Kūrybiškam mezgėjui pėdutės yra puiki proga įdomiai sunaudoti pačius įvairiausius kojininių siūlų galiukus (o kas mezga kojines, žino, kaip jie linkę daugintis ;)), porai tereikia 35-40g.

Būdama nelabai apdairi, aš tokias kojines, kurias mezgu ne konkrečiam žmogui, visas mezgu pagal save, nes kai neturi aiškaus tikslo, tai nors vienam žmogui tikrai tiks;). Jolanta savo atsargas sukaupė daug gudriau – ir plonoms, ir storoms, ir mažoms, ir didelėms pėdoms, prisitaikiusi proporcingai pagal poreikius pagrindinius skaičius. Planuose vyriškos kolekcijos dalies papildymas. Kelios poros kaip nulietos tinka jai pačiai, o gal ir bus pačios nešiojamos, nes batsiuvys be batų yra na labai blogas pavyzdys.

Jolantos Žilinskienės megztos pėdutės iš įvairių 4 gijų kojininių siūlų (atpažįstu Opal, Regia, Schoppel-wolle, Drops Fabel, WYS spalvas) ir nuotraukos. Modelis – “Pėdutės“.

Paltukas ir vaikas

Įrašo pavadinimas – Dovilės laiško, atkeliavusio mamos dienos išvakarėse, tema ir jame labai lakoniškai apsakytas visas tas didžiulis ir ilgas meilės darbas, kuriam tik mama turbūt turi kantrybės ir ugnies.

Mezgimas, ką čia slėpti, yra labai patrauklus procesas (tegu ir ne visos jo sudedamosios dalys, bet vis tiek ;)) ir daugelis mes imamės jo dėl noro kurti dalykus savo rankomis ir įgyvendinti savo kūrybines idėjas. Mes deriname spalvas, raštus, džiaugiamės tekstūromis ir ieškome tobuliausio silueto. Čia tame, tobulame ir idealiame gyvenime… O kai mezgi kitam, ypač vaikui, ir nori, kad daiktas jį džiugintų ir būtų nešiojamas, tenka derintis prie užsakovo norų ir pažaboti visus savuosius – tau bus parinkta spalva, kartais net siūlas ir modelis, apie kurio atlikimo sudėtingumą tūlas būsimas nešiotojas nė supratimo neturi…

Bet mamoms nėra jokių neįgyvendinamų dalykų – turbūt neatsitiktinumas, kad abu MZ dienoraštyje rodyti šio modelio variantai yra numegzti dukroms, kiekvienai pagal jos stilių, skonį ir tinkamas spalvas, išrinkti patys gražiausi variantai patiems gražiausiems vaikams.

Virginijos šiltą ir pūkuotą LettLopi siūlą Dovilės megztuke pakeitė švelnutis Isager Tweed kartu su plonyte tos pačios spalvos alpaka, įsivaizduoju, kaip turi šis megztukas čiuoptis ir kristi! Pradėtas karantino (ar tik ne pirmojo?) metu, šis grandiozinis darbas kurį laiką buvo atidėtas į šalį, nes pritrūko siūlų, ir pagaliau baigtas pačiu tinkamiausiu metu žydėjimui kartu su medžiais.

Dovilės Žydelienės megztas paltukas ir nuotraukos. Siūlai – Isager Tweed (rRaw white) kartu su Alpaca 1 (0). Modelis – “Belfast“.

Antra banga

Šalin bet kokias asociacijas su ligomis, nebent su ta saldžia trauka, apie kurią sąžiningai perspėja raudonai apvestas užrašas prie kiekvieno Schoppel-wolle kamuoliuko: “Atsargiai, mezgimas gali sukelti priklausomybę!”

Asociacijas su bangomis sukėlė mezgėjų reakciją į šias skaras. Spėju, Vilmos skara ne vieną širdį vėl privers tankiau plakti, nes ji kaip brangakmenis atskleidžia dar vieną naują nepaprasto gražumo spalvų (Shin Kyo tiltas) kamuoliuko briauną.

Vilma ryškų margarspalvį siūlą kas dvi eilutes keisdama suporavo su juoda alpaka, kuri ne tik suteikė skarai nuostabų kritimą ir lietimo malonumą, bet ir idealiu fonu dar labiau išryškino ypatingai patrauklų spalvyną. Turbūt viskas gerai atrodytų ir tiesiog dryžiuose, bet zigzagas savo drąsiu ir ryškiu ornamentu čia labai prisideda prie to “Wow!” efekto.

Apatinėse nuotraukose galite pamatyti, kaip skirtingai, bet ne mažiau efektingai atrodo abi pusės – ir kur abu siūlai susitinka gerų akių juostomis, ir su išvirkščių akių taškiukais. Skarai, kaip ir bet kuriam dvipusiam daiktui, toks “du viename” efektas – papildomas pliusas.

Patogi pailga forma leidžia skarą nešioti pačiais įvairiausias būdais – kai Vilma iš džipo persės į kabrioletą, ji galės Holivudo žvaigždžių mada prisidengti ja ir galvą :).

Pradėjusi nuo siaurojo krašto, Vilma iš pradžių mezgė viską lygiai – geroje pusėje buvo tik lygios akys, bet paskui pajuto, kad ryškusis gražusis kamuoliukas prašosi ripso, kad juostelės dar ryškiau pasimatytų. Ir nuo savęs pridėjo dailų spurgelių kraštą vąšeliu.

Vilmos Butkutės megzta skara ir pirmos dvi nuotraukos. Siūlai – Isager Alpaca 2 30 ir Schoppel-wolle Wunderkleckse 2433 (Shin Kyo tiltas), modelis – “Groovellous“.

Tulip Guernsey

Šis megztinis stipriai nustebino mane pačią – dar turbūt taip nėra buvę, kad aš pirmoji ką nors nusimegzčiau iš naujo siūlo (jei visai atvirai, tai Loreta nusimezgė taip pat ir dar suderino naują Isager Aran Tweed su Lett lopi, sužadindama mano begalinį smalsumą, bet jo dar nemačiau, todėl ir demonstruoju savąjį kaip pirmą ;)). Paradoksalus dalykas, nes iš tiesų galiu prieiti prie naujienų beveik pirmoji, bet aš taip ilgai čiupinėjuosi, mezgu pavyzdėlius, galvoju, o kai pagaliau ką rimtesnio realizuoju, paaiškėja, kad esu ilgos eilės gale…

Nuopelnai čia mano nėra tokie jau vienareikšmiai – šis megztukas buvo testinis mezginys, turintis savo terminus, o naujas siūlas atitiko reikiamą mezgimo tankumą ir be galo mane viliojo.

Siūlas storas ir šiltas, bet labai mielas (po skalbimo gerokai pasipūtė ir pašvelnėjo), todėl suplanavau jį kaip ir vasarai ar bent pavasariui. Vasarai – nešioti vieną vėsią dieną, pavasarį ar rudenį – ilgom rankovėm marškinėlius pasirengus.

Gana trumpas ir platus (beveik kvadrato formos) daiktas mano suplanuotas ir prie kelnių, ir prie sijono.

Modelio pagrindas – tradiciniai žvejų megztiniai, tik su stambesnėmis ir dėl to raiškesnėmis tekstūromis. Raštai ir pynės baigiasi beveik ties pažastimis – senovėje toje vietoje prasidėdavo žvejų kelnės ir nebuvo daugiau reikalo vargti su gerų-išvirkščių akių raštais, kurie atrodo paprasti, bet mezgant tamsiu siūlu ir neturint tobulo regėjimo (o ir elektros šviesos, jei jau kalbame apie praeitus amžius) gali virsti rimtu iššūkiu.

Dizainerė suteikė testuotojams laisvę rinktis rankovių ilgį (net skatino įvairovę) – savajam aš ieškojau tiek praktiško panaudojimo (vasarą užtenka tokio ilgio per akis), tiek gražaus silueto. Bet giliau pakapsčius, tai mano pirmas bandymas (ilgai brandintas) priartėti prie vieno kultinio mano mamos garderobo rūbo.

Mes su mama, kaip ir daugelis turbūt, ne apie viską turėjome vienodą nuomonę ir ne visose srityse mūsų pasirinkimai sutapdavo, bet vieno dalyko niekada nekvestionuodavau – mano mama man visada buvo be galo graži moteris (kad ne man vienai, su tuo ankstyvame amžiuje labai nenorėjau sutikti ;)) ir turėjo nuostabų skonį. Jei ne pandemijos nulemta laikina atskirtis, ji iki šiol rinktų mano drabužiams sagas, nes taip genialiai sugeba pritaikyti pačias tobuliausias iš bet kokio pasirinkimo, kad man tai labiau panešėja į magiją (o kas renkate sagas mezginiams, suprantate gerai, apie ką kalbu, sagos užsegamame drabužyje sudaro 90% jo įvaizdžio).

Tarybiniais laikais garderobai paprastai nebuvo labai dideli, juolab jie tikrai nebuvo vienkartiniai. Kiekvienas drabužis dažnai buvo sunkiai įsitaisomas (ar gatavas, ar medžiaga ir gera siuvėja prie jo, ar siūlai ir koks įdomus modelis, perduodamas vienos mezgėjos kitai), ilgai įvairiai nešiojamas, persiuvamas reikalui esant ar perduodamas, todėl svarbus ir įsimintinas. Porą iš kiliminių siūlų mamos megztų daiktų dar planuoju pakartoti geresnėmis medžiagomis, bet šiandien kalba apie šią pilką iš plonytės vilnos siūtą suknelę.

Kaip matote iš nuotraukų, suknelė mamos buvo nuolat nešiojama ir pačiais įvairiausiais būdais – tiek viena, tiek su golfu ar puošnia palaidine po apačia. Suaugus aš tą suknelę paveldėjau ir gana ilgai nešiojau (mano mylimiausias būdas buvo be jokių matomų apatinių sluoksnių). Neišsaugojau, besikraustant ir daiktų gausai užplūdus, ko be galo gailiuosi (save raminu tik tuo, kad dabar tokio ilgio nebedrįsčiau rengtis – mama yra už mane žemesnė, o mano dukra praaugo mus abi). Bet prisiminimas toks ryškus ir gyvas, kad vis planavau kažką numegzti tos suknelės atminimui – panašaus silueto, pakartodama ar detales, ar labai neįprastą rankovių įstatymą.

Mano naujas megztukas gal iš pirmo žvilgsnio ir neturi tokių tiesioginių sąsajų su mamos suknele, bet šaknys jo ten – nuo vaikystės matytame paveiksle. Taip tos pačios giminės vaikai gali nebūti akies mirksniu atpažįstamo panašumo, bet štai mažoji žybteli močiutės žvilgsniu ar atrandi mažylio nagelyje trečioje kartoje vis perduodamą defektą… Taip pamačius dizainerės centrinį pynių intarpą, man iš karto galvoje iškilo kitas paveikslas – tokios pat formos suknelės centrinė dalis su trimis sagomis, užsibaigianti taip pat ties pažastimis. Ir jau žinojau, kokį rankovių ilgį jam rinksiuos.

Megztukas megztas iš Isager Aran Tweed (Green), modelis dar testuojamas – “Tulip Guernsey“.

Item added to cart.
0 items - 0,00