Laikom kumščius

Projektas su Ukrainos spalvų širdimi (pradinis sumanymas buvo vienaskaita, bet su mūsų visų jungtinėmis pajėgomis atsirado dvi 🙂 ) eiga ir finalas buvo nuolat rodomi Facebook‘e, šiandien trumpai papasakosiu ilgą istoriją čia, kad su ja susipažintų ir tie, kas su FB nedraugauja. Tuo pačiu tebūnie tai dar viena proga prisiminti mums visiems, penktadienį besidžiaugiantiems ateinančio savaitgalio poilsiu, pramogomis, laiku su šeima ar kelionėmis, kad besiginantys ukrainiečiai tokios prašmatnos neturi, jiems kiekviena diena yra naujų išbandymų ir kovų laikas. Ir mes, gyvenantys patogiai ir saugiai, galime ištiesti jiems ranką bei pasidalinti savo gerbūviu, savo laiku ir šiluma.

Kai trūksta pagrindinių gyvenimui būtinų dalykų, menai ir kiti panašūs dalykai ima rodytis labai antraeiliai. “Ginklams žvangant mūzos tyli” – tokioms mintims lankant radau vienos dailininkės prisiminimus apie savo tėtį, kuris buvo lėlininkas. Teatro, kuriame jis dirbo, įkūrėjas II PK užklupus pasijuto visai nereikalingas – reikėjo karių, gydytojų, slaugytojų, ginklų, rūbų, kuro ir maisto, o tikrai ne lėlių teatro. Ar tikrai? Lėlininkas ilgai galvojo, kaip jis su savo profesija galėtų padėti kenčiantiems kraštiečiams. Ir ėmė su lėlių teatro pasirodymais važinėti po frontą bei sužeistųjų ligonines, puikiai suprasdamas, kad gal ne vienam iš jo žiūrovų tai bus paskutinės nuoširdaus juoko akimirkos. Ir niekada jis nesijautė toks reikalingas.

Noriu tikėti, kad Ukrainos palaikymo ženklai visuose mūsų šalies kampeliuose sušildys ir atvykusių iš karo šalies žmonių širdis. Pačioje karo pradžioje teko lydėti vieną ukrainiečių šeimą į Ukrainos ambasadą. Ieškojom kartu, tik man buvo lengviau savame mieste orientuotis 😉 . Vinguriavom senamiesčio gatvelėmis ir mano bendrakeleivė, pamačiusi nors kiek reprezentatyvesnį pastatą su Ukrainos vėliava, klausdavo: „Čia ambasada?“, už kampo pasukus: „Jau čia?“. Geltona ir mėlyna spalvomis, iki karo iškabintomis tik šios šalies atstovybėje, palaikymo ženklan nusidažė visas Vilnius. Kiekvienas savo būdu demonstravo tai, ką „Scorpions“ išreiškė jiems priimtiniausiu keliu – daina: „Paklausyk mano širdies, ji sako Ukraina“. Sakinys, taikliausiai apibūdinantis mūsų projektą.

Į prašymą prisidėti megztais ar nertais kvadratėliais atsiliepė labai gausus būrys mezgėjų, vilniečiai MZ draugai šiam projektui turėjo nuostabų palaikymą iš Širvintų :). Jau pirmą ketvirtadienį susirinkęs klubas galėjo pradėti siūti gabalėlius į didelę širdies formą.

Kai didžiajai širdžiai truputį pritrūko dalių, vėl kreipiausi į mezgėjas ir gavom taip su kaupu, kad iš jų išėjo net ne viena, o dvi širdys. Didžioji jau buvo įgavusi formą, tai jos nebetęsėme (ir taip dydžio užteko 😉 ), paskutinį vakarą baigėm ir ją, ir dar vieną – mažesnę.

Kokio dydžio ta mažoji, matote viršutinėje nuotraukoje – Jolanta sėdi šalia jos kaip mastelis 😉 . Ukrainos palaikymo ženklas šviečia beveik prieš pat MZ parduotuvę su entiuziastingu mūsų kaimynų (širdis yra ant jų tvoros) pritarimu.

Su didele širdimi apturėjau panašų patyrimą, kaip pirmą kartą išvažiavusi su vaikišku vežimėliu (netuščiu 😉 ) į miestą – jei iki tol vaikščiojau gatvėmis ir šaligatviais nepastebėdama jokių duobių ir nelygumų, tai vežimėlis pademonstravo man visai kitą kelio dangų pusę. Širdies idėja gimė be konkrečios jos eksponavimo vietos, buvau tikra, kad jau ko ko, bet tiek matomų tvorų, tiek Ukrainą palaikančių vilniečių mūsų mieste tikrai nestinga. Pastarųjų tikrai yra dar daugiau nei aš įsivaizdavau, bet su tvoromis taip paprasta nepasirodė. Nemenkai vietų apvaikščiojau jau žinodama galutinius grafitti išmatavimus (virš 2 metrų) ir ką jūs manote, kiek žmonių ar įstaigų yra apsitvėrę TOKIO aukščio tvoromis ir dar matomose vietose? Pabandykite eidami per miestą pasižvalgyti ir greit suprasite, kaip saugiai mes gyvename – tvoros yra greičiau simbolinis ribos ženklas nei rimta apsaugos priemonė 🙂 . Išimtis pasirodė besančios mokyklos, kurios neigoruoja aukštų tvorų – vaikų saugumas joms yra išskirtinai svarbus. Viena jų – Amerikos tarptautinė mokykla Vilniuje, ne tik labai šiltai priėmė mūsų širdį, bet ir užtikrino tokį sklandų ir greitą kabinimo procesą, kad išėjau po visko lengvai besisukančia galva ir išsišiepusi iki ausų :). Megztų graffiti kabinimas paprastai būdavo viena smagiausių proceso dalių, kartu rinkdavomės ir kurdavom megztą ženklą vietoje. Šiuo atveju bendrai rinkomės širdies siuvimui, todėl pakabinti buvau nusiteikusi pati, nes ten tik techninė dalis be jokių kūrybinių pasvarstymų. Mokyklos vadovė Rūta primygtinai pasiūlė savo žmones ir po super efektingo kabinimo juokėmės, kad daugiau niekada jokios pagalbos neatsisakinėsiu 😉 – ačiū širdingai!

Tarptautinė Amerikos mokykla yra įsikūrusi Subačiaus gatvėje, ant kalnelio šalia labai judraus eismo kelio. Dar vienas orientyras – priešais ją esanti apžvalgos aikštelė, vienodai mėgstama tiek turistų, tiek pačių vilniečių. Kai gėrėsitės miesto panorama, pasukite galvas į kitą pusę ir pamatysite, kokiomis spalvomis šiuo metu plaka Vilniaus širdis.

Didelėms ir drąsioms širdims

Buvau tikra, kad megztų grafičių laikas liko praeityje. Paskutiniai jiems sukaupti ir saugoti siūlai iškeliavo kitų šalių pabėgėliams stovyklose užimti bei Maltos ordino atstovei. Ir tada atsitiko karas. Kiekvienas žmogus tuo laiku pradėjo galvoti, kaip padėti ir prisidėti tuo, kuo gali.

Laikai, kai susibūrusios moterys mezgė kariams kojines, šalmus ir kitus šiltus daiktus, bijau, jau praeityje – nupirkti pigiau, greičiau ir patogiau. Ar tikrai virbalai liko tik nervų raminimo priemonė tokiu metu (svarbi taip pat be galo, neatmetu ir neneigiu)? Knygų mugėje susitikimas su tekstilės menininkėmis ir ypač baltarusių menininkės Rufinos Bazlovos (kryželiu išsiuvinėti pastarųjų metų įvykiai Baltarusijoje) paroda priminė, kokią galingą vizualinę jėgą turi tekstilė. Prisiminiau ryškius MZ komandos kurtus vizualinius ženklus Vilniuje – mūsų megztus ir kurtus grafičius V. Kudirkos aikštėje, Senojoje ledainėje, žibintų alėjoje Gedimino kalno papėdėje, Sereikiškių parke, skverelyje prie šv. Onos bažnyčios. Kartais tik smagius ir nuotaiką keliančius, o kai kada ir atkreipiančius dėmesį į apleistus ir dėmesio reikalaujančius objektus.

Kuo, sakysite, kariaujantiems žmonėms gali padėti tokie daiktai, kaip megzti grafičiai? Tuo pat, kuo gali bet koks menas – parodyti palaikymą ir solidarumą. Ir megzti ženklai gatvėje skamba dažnai garsiau už dažais kurtus analogus. Todėl labai kviečiu visus mezgančius prisijungti skambiai ir ryškiai palaikymo akcijai – iš kvadratėlių ir trikampių sukurti didelę geltonai mėlyną širdį.

Kvadratėlio kraštinė yra apie 9 cm (tokia ir trikampio trumpoji), reikės po lygiai mėlynų ir geltonų, daugiau, žinoma, kvadratų, trikampiai tik padės suformuoti širdies formą. Aš pradėjau nerti, bet tai visai nebūtinai – detalės gali būti tiek nertos, tiek megztos, ir visai nebūtinai vienodų atspalvių, svarbu tik išlaikyti pagrindines geltoną bei mėlyną kryptis. Spalviniai niuansai skambės dar ryškiau – juk šalies širdį sudaro daug skirtingų žmonių širdžių.

Numegzti tokį daiktą tikrai daug laiko neužims, todėl labai labai kviečiu visus jungtis ir atnešti savo numegztus ar nunertus kvadratėlius į MZ. Jungtis kiek įmanoma greičiau – jei pavyktų surinkti reikiamą krūvelę iki ketvirtadieninio klubo susitikimo, tai prašysiu visų tuo metu susirinkusių, kurie norės prisidėti, kartu sudėlioti kvadratėlius bei trikampius ir susiūti iš jų vieną didelę širdį. Ar pamegzti vieną kitą trūkstamą. FB nuolat rodysim progresą. Ir skelbsim kabinimo datą.

Apie siūlus. Grafičiams tai visai nesvarbus dalykas, bet labiausiai tinka tie, kurių šiaip MZ lentynose nėra – gryna sintetika ar jos mišiniai. Peržvelkite savo podėlius – galbūt rasite geltonam ar mėlynam akrilo kamuoliukui patį geriausią pritaikymą ;). Jei visai neturite laiko ar galimybės megzti, bet norėtumėte prisidėti, galite tokį kamuoliuką atnešti į MZ, kad klubo susitikimo metu jis virstu didelės Ukrainos vėliavos spalvų širdies dalimi.

Apie vietą. Bendradarbiaujame su Lietuvos Nacionaliniu muziejumi ir kartu parinksime matomą jų dispozicijoje esančią vietą. Planuojam šį projektą paruošti kovo 11 dienai.

Labai laukiam!

Iš anksto atsakau į galimus priekaištus, kad vietoj nesąmonių užsiiminėjimu geriau megzkite vaikams (seneliams, ligoniams… sąrašą pratęskite patys), kurių sulaukdavome kiekvienos akcijos metu. Tai esu įsitikinusi, kad šis atvejis yra iš tų laimingų, kai neturime rinktis arba – arba, o galime rinktis ir – ir. Megzkite, dovanokite, džiaukitės ir taip kiekvienas sau priimtinu būdu gražinkite bei šviesinkite pasaulį.

Ir dar – kas norėsite nusinerti tokias širdeles, kokios kaba ant durų rankenos, raštą radau čia, siūlai kojininiai.

Item added to cart.
0 items - 0,00