Projektas su Ukrainos spalvų širdimi (pradinis sumanymas buvo vienaskaita, bet su mūsų visų jungtinėmis pajėgomis atsirado dvi 🙂 ) eiga ir finalas buvo nuolat rodomi Facebook‘e, šiandien trumpai papasakosiu ilgą istoriją čia, kad su ja susipažintų ir tie, kas su FB nedraugauja. Tuo pačiu tebūnie tai dar viena proga prisiminti mums visiems, penktadienį besidžiaugiantiems ateinančio savaitgalio poilsiu, pramogomis, laiku su šeima ar kelionėmis, kad besiginantys ukrainiečiai tokios prašmatnos neturi, jiems kiekviena diena yra naujų išbandymų ir kovų laikas. Ir mes, gyvenantys patogiai ir saugiai, galime ištiesti jiems ranką bei pasidalinti savo gerbūviu, savo laiku ir šiluma.
Kai trūksta pagrindinių gyvenimui būtinų dalykų, menai ir kiti panašūs dalykai ima rodytis labai antraeiliai. “Ginklams žvangant mūzos tyli” – tokioms mintims lankant radau vienos dailininkės prisiminimus apie savo tėtį, kuris buvo lėlininkas. Teatro, kuriame jis dirbo, įkūrėjas II PK užklupus pasijuto visai nereikalingas – reikėjo karių, gydytojų, slaugytojų, ginklų, rūbų, kuro ir maisto, o tikrai ne lėlių teatro. Ar tikrai? Lėlininkas ilgai galvojo, kaip jis su savo profesija galėtų padėti kenčiantiems kraštiečiams. Ir ėmė su lėlių teatro pasirodymais važinėti po frontą bei sužeistųjų ligonines, puikiai suprasdamas, kad gal ne vienam iš jo žiūrovų tai bus paskutinės nuoširdaus juoko akimirkos. Ir niekada jis nesijautė toks reikalingas.
Noriu tikėti, kad Ukrainos palaikymo ženklai visuose mūsų šalies kampeliuose sušildys ir atvykusių iš karo šalies žmonių širdis. Pačioje karo pradžioje teko lydėti vieną ukrainiečių šeimą į Ukrainos ambasadą. Ieškojom kartu, tik man buvo lengviau savame mieste orientuotis 😉 . Vinguriavom senamiesčio gatvelėmis ir mano bendrakeleivė, pamačiusi nors kiek reprezentatyvesnį pastatą su Ukrainos vėliava, klausdavo: „Čia ambasada?”, už kampo pasukus: „Jau čia?”. Geltona ir mėlyna spalvomis, iki karo iškabintomis tik šios šalies atstovybėje, palaikymo ženklan nusidažė visas Vilnius. Kiekvienas savo būdu demonstravo tai, ką „Scorpions” išreiškė jiems priimtiniausiu keliu – daina: „Paklausyk mano širdies, ji sako Ukraina”. Sakinys, taikliausiai apibūdinantis mūsų projektą.
Į prašymą prisidėti megztais ar nertais kvadratėliais atsiliepė labai gausus būrys mezgėjų, vilniečiai MZ draugai šiam projektui turėjo nuostabų palaikymą iš Širvintų :). Jau pirmą ketvirtadienį susirinkęs klubas galėjo pradėti siūti gabalėlius į didelę širdies formą.
Kai didžiajai širdžiai truputį pritrūko dalių, vėl kreipiausi į mezgėjas ir gavom taip su kaupu, kad iš jų išėjo net ne viena, o dvi širdys. Didžioji jau buvo įgavusi formą, tai jos nebetęsėme (ir taip dydžio užteko 😉 ), paskutinį vakarą baigėm ir ją, ir dar vieną – mažesnę.
Kokio dydžio ta mažoji, matote viršutinėje nuotraukoje – Jolanta sėdi šalia jos kaip mastelis 😉 . Ukrainos palaikymo ženklas šviečia beveik prieš pat MZ parduotuvę su entiuziastingu mūsų kaimynų (širdis yra ant jų tvoros) pritarimu.
Su didele širdimi apturėjau panašų patyrimą, kaip pirmą kartą išvažiavusi su vaikišku vežimėliu (netuščiu 😉 ) į miestą – jei iki tol vaikščiojau gatvėmis ir šaligatviais nepastebėdama jokių duobių ir nelygumų, tai vežimėlis pademonstravo man visai kitą kelio dangų pusę. Širdies idėja gimė be konkrečios jos eksponavimo vietos, buvau tikra, kad jau ko ko, bet tiek matomų tvorų, tiek Ukrainą palaikančių vilniečių mūsų mieste tikrai nestinga. Pastarųjų tikrai yra dar daugiau nei aš įsivaizdavau, bet su tvoromis taip paprasta nepasirodė. Nemenkai vietų apvaikščiojau jau žinodama galutinius grafitti išmatavimus (virš 2 metrų) ir ką jūs manote, kiek žmonių ar įstaigų yra apsitvėrę TOKIO aukščio tvoromis ir dar matomose vietose? Pabandykite eidami per miestą pasižvalgyti ir greit suprasite, kaip saugiai mes gyvename – tvoros yra greičiau simbolinis ribos ženklas nei rimta apsaugos priemonė 🙂 . Išimtis pasirodė besančios mokyklos, kurios neigoruoja aukštų tvorų – vaikų saugumas joms yra išskirtinai svarbus. Viena jų – Amerikos tarptautinė mokykla Vilniuje, ne tik labai šiltai priėmė mūsų širdį, bet ir užtikrino tokį sklandų ir greitą kabinimo procesą, kad išėjau po visko lengvai besisukančia galva ir išsišiepusi iki ausų :). Megztų graffiti kabinimas paprastai būdavo viena smagiausių proceso dalių, kartu rinkdavomės ir kurdavom megztą ženklą vietoje. Šiuo atveju bendrai rinkomės širdies siuvimui, todėl pakabinti buvau nusiteikusi pati, nes ten tik techninė dalis be jokių kūrybinių pasvarstymų. Mokyklos vadovė Rūta primygtinai pasiūlė savo žmones ir po super efektingo kabinimo juokėmės, kad daugiau niekada jokios pagalbos neatsisakinėsiu 😉 – ačiū širdingai!
Tarptautinė Amerikos mokykla yra įsikūrusi Subačiaus gatvėje, ant kalnelio šalia labai judraus eismo kelio. Dar vienas orientyras – priešais ją esanti apžvalgos aikštelė, vienodai mėgstama tiek turistų, tiek pačių vilniečių. Kai gėrėsitės miesto panorama, pasukite galvas į kitą pusę ir pamatysite, kokiomis spalvomis šiuo metu plaka Vilniaus širdis.
