Tikiuosi, Vilniuje likę praeitą savaitgalį tikrai nenuobodžiavo ir kiekvienas rado sau įdomių renginių bei reginių. Mes tą penktadienio naktį pradėjom bene pirmieji, nes mums reikėjo dienos šviesos, ne nakties tamsos, o tie žibintai, kuriuos apmezginėjom, ne kaži ką būtų pagelbėję, nes stovi retai, šviečia dar rečiau… Gal po tos nakties švies ryškiau;)?…
Savo „stovyklavietę” įkūrėm per patį numatytų žibintų tako vidurį ir ėmėmės įprastinės veiklos: dėlioti jau atsineštus įvairiausių spalvų gabaliukus
ir jungti juos į spalvotas juotas.
Pagrindinis užmanymas buvo vaivorykštės spalvos,
bet kadangi gabaliukų buvo daug ir įvairių, tai ir juostų atsirado daug ir įvairių.
Pirmą iškilusią kliūtį demonstruoja Joana, kuri, nors ir žmogus nežemas, ant atsivežtų kopėčių nė pusės stulpo nepasiekė. Mano, organizatoriaus, kaltė, bet kol neturi kopėčių, negali to stulpo išmatuoti. Akys čia pasirodė prastos pagalbininkės – mato, ką nori matyti.
Greitai greitai visi intensyviai dirbo galvomis ir telefonais ir netrukus pasirodė Renata su kitomis kopėčiomis, kurios taip kompaktiškai susilanksto, jog tilpo jai į mašiną, o išsilanksčiusios – siekė beveik dangų.
Į tą dangų vėl lipo tas pats lengviausias ir aukščio nebijantis paukštelis…:)
Mes savo vaivorykštę kiek pakoregavom (ar visi jos spalvas žino?). Pradėjom ne nuo pirmosios raudonos spalvos, o nuo Gražvydės stulpo. Siūlų ir mezginių pasaulis toks turtingas ir spalvingas, kad tiesiog neišvengiamas spektro praplėtimas.
Taigi mūsų vaivorykštės pirmoji spalva – Gražvydės. Mat ji numezgė tokį įspūdingą ir beveik stulpo dydžio juostą, kurią vainikavo toks efektingas Joanos kiauraraštis, kad su Daiva mes dar po visko apšnekėjom, kaip kiauraraštis puikiai tokioje vietoje atsiskleidžia ir gerai atrodo.
Gražvydės numegzta juosta gulėjo parduotuvėje ant stalo, kai apsilankė joje mano vaikas. Paklausiau, kas kaip. „Kažkoks šalikas guli ant stalo”. „Aa, tai turbūt stulpui”, – atsakiau. „Tu ką, tikrai ne stulpui”, – pasipiktino mano vaikas. Jei kam kils panašių minčių – kam žibinto stulpui toks grožis? – ateikite jo apžiūrėti ir rasite atsakymą vietoje.
Antras stulpas jau buvo tvarkingai raudonas. Beje, tų raudonų stulpų ėmė rastis ne vienas, tai kompanija sau kikeno, jog va toje vietoje bus vaivorykštė, o čia – raudonųjų žibintų kvartalas…
Po raudono – oranžinis,
pasipuošęs specialiai tam reikalui nunertais Gediminaičių stulpais.
Tada – geltonas…
Po geltono – žalias.
Į vaivorykštės juostą įsiterpė dar vienas labai ryškus personažas:). Pora žibintų stulpų buvo tik vargani stulpai be jokių žibintų. Bandžiau pajuokauti, susirašinėdama su renginio organizatoriais, kad gerai būtų savivaldybei susitvarkyti tokios svarbios vietos apšvietimą prieš renginį, juolab kad be tamsos naktį „nors į akį durk” tie vargšai neįgalūs žibintai(?) apdaryti mezginiais dar labiau į save dėnesį kreips, bet savivaldybė ir taip turi ką veikti be kažkokių ten kelių aplink Gedimino pilį švietinėjimo, teko suktis patiems. Ir kaip sėkmingai, turiu pasakyti. Toje paruoštukų dėžėje Jelena užmatė vaikišką megztuką, dar iš praeitų metų akcijos likusį. Ir rausvą apskritimą, įtariu, iš ten pat. Greitai greitai kelios darbščios rankos ėmėsi reikalo.
Aš tuo metu išbėgau valandėlei, o kai grįžau, Jolanta jau bučiavosi atsisveikinimui su netrukus aukštai iškilsiančia besišypsančia dama, apsivyniojusi savo megztą josios sijoną sau ant kaklo.
Netrukus ši žavi būtybė įsitaisė galvą praradusio žibinto vietoje lyg namuose ir vakare pro ją einantiems jei ir nešvies, tai nuotaiką pakels garantuotai:).
Vienitelė nuotrauka, kurioje galima pamatyti mūsų operatorių Kipsą, nes Rūta visą renginį dirbo ne su adata, o su fotoaparatu, ir liko už kadro.
Stulpas jau ne tik su galva, bet ir su šukuosena (net tinkliuku ant jos!), rankomis, veidu ir plačiausia šypsena jame. Šio žibinto „įžiebimas” buvo toks svarbus tą vakarą, jog visa pagrindinė darbo grupė nusifotografavo atminimui :).
Žydrą stulpą dar spėjom prikabinti saulei niaukiantis, o mėlynam jau akomponavo gan stiprus lietus.
Lietus lydėjo ir violetinį…
Lietus tokiuose renginiuose – joks siurprizas. Net jei dieną pliskina tokia saulė, jog bėgioji nuo pavėsio prie pavėsio. Tam mes visada pasiruošę. Tik neįtariau, kad TAIP. Pažiūrėjau vakare nuotraukas ir negalėjau atsistebėti, kad kiekvieno lietaus stulpo siuvimą lydėjo tos pačios spalvos skėtis. Jolantos mėlynas pridengė Gražvydę,
violetinis Kristinos palydėjo jos pačios megztas violetines pinavijas,
net margas Rūtos atitiko siuvamo stulpo gabaliukus!!!
Baigėsi mūsų penktadienis tokiu vaiduoklių paradu… Bet akcija nesibaigė! Bus dar:)
Rūtos Juzėnienės ir Audronės Steponaitienės nuotraukos iš mūsų renginio „Kultūros naktyje„.{jcomments on}
1 komentaras apie “Megzta „Kultūros naktis””