Šitiek
ir šitiek.
Ir dar truputį.
Vieni draugišku būriu sutūpė į vieną medį,
kiti, vienišiai, išsislapstė netoliese.
Visi tokie skirtingi, ryškūs.
Kurie Gražvydės, iš karto atpažinsite iš nukeltų akių marginimo. Audronė papokštavo ir jos paukštelis išsiskyrė ne tik plačia uodega, bet ir išverstomis kaip kukuliai akimis.
Jolantos paukštelis įsitaisė snapą, akis, krūtinėlę, sparnus, pūkuotą uodega, kojas, o ant kojų ir kojines:).
Tradiciškai megzti turėjo įstrižas juosteles, o Valdo patobulinti (megzti iš kampo) pakeitė plunksnų kryptį ir galėjo gauti spalvotą nugarą bei galvą:).
Pradėjom, kaip ir planuota, „Mezgimo zonoje”. Ir tiesą sakant, nelabai į tokią vėsią gamtą ir norėjosi eiti… Juokavo kompanija, kad duris atsidarom, viena budinti atsisėda tarpduryje ir prašom jums viešumą.
Bet gi paukšteliai į gamtą veržėsi ir nori nenori teko persikelti ant suoliuko Bernardinų soduose.
Kas savo mezginį turėjo,
kas toliau gausino paukščių būrį, bandydami įvairias spalvas, raštus, faktūras, kurdami detales…
Kai jau paukštelių toks nemenkas būrys susirinko, ėmėm dairytis medžių.
Ko jau ko, medžių parke netrūksta, bet gausioje lapijoje mažieji giesmininkai visai prapultų. Virginija, taiklioji akis, nužiūrėjo tokį egzempliorių su pumpurais dar (tikėkimės;)), tai kad jis neišsiskirtų iš savo vešlių giminaičių, sutupdėm į jį visą pulką spalvotų paukščių.
Iš pradžių apgyvendintos žemesnės šakos,
paskui į pagalbą atėjo Aleksandras ir kaip paukštis pakilęs pasiekė aukštesnes šakas.
Aleksandras buvo ne vienintelis padėjėjas. Jis tai virbalų nelietė, o štai mažasis (tiksliau, jau ir visai didelis!) berniukas saldainiukas, taip pat dailiai apmegztas (visoms labai rūpėjusios jo kepuraitės modelis yra čia), ėmėsi mezgimo iš esmės.
Siūlų kamuoliukus pamėtė (o kam daugiau skirti kamuoliukai?), mamos virbalus patraukė.
Ir neaplenkė dėžutės su visokiais mezgėjai reikalingais priedais – adatom, markeriais, žiogeliais…
Kai ta taip patraukliai barškanti dėžutė nepasidavė mažiems piršteliams, Eimantas įrodė, kad turi ant pečių ne tik dailią kepuraitę, bet ir puikią galvą. Dėžutė labai greitai atsidaro, kai ją stipriai sviedi žemėn:) . (Kita dėžutė, kurioje buvo paslėpti trapūs mediniai virbalai buvo pabrokyta, nes metus neatsidarė. Iš tokių dėžučių mezgimo viešumoje dienoje jokios naudos!)
Virginija, tą dieną daugiau laiko laikiusi fotoaparatą nei virbalus (tų virbalų tai aš net nemačiau jos rankose, bet su Jurgio nuotrauka nepasiginčysi;)),
užfiksavo vaizdus iš mūsų pasibuvimo parke:
O pabaigoje tradiciškai visi likusieji iki pat galo nusifotografavom
prie medelio, kuriam paukšteliai, tikėkimės, ir žalumą pričiulbės:))
AČIŪ širdingas visiems!{jcomments on}