Voratinkliai ant ledainės

Pradėdama pasakoti, kaip vertėm liūdinčią apleistą “Rotondą” miegančios gražuolės pilimi, pirmiausia norėčiau iš visos širdies padėkoti visiems tuos voratinklius pinusiems. Neišsigandusiems lietaus, atidėjusiems “degančius” mezginius, nepagailėjusiems laiko, jėgų, nestokojusiems kantrybės ir išradingumo, kad mezgimo viešumoje dieną atskleistų kitą – viešą ir visuomenišką – mezgimo veidą. Žmonėms ir… vorams, žinoma. Visos idėjos pradeda gyventi tik daugelio darbščių rankų dėka. 

Jų mums kaip tik ir nestigo, ypač turint visą pulką vorų, kurie – kiek mezgėjų apie tai svajoja! – turi ne dvi, o net šešias ar aštuonias rankas, kaip jau kieno rūšis.

Paradui nuo kelmo vadovavo jau iš vakaro virbalus pasičiupusi ši akiniuota ir labai akyta Kristinos sumeistrauta gražuolė.

Prisidėjo ir plaukuotas tarantulas, kuriam siūlus rinko abu – mama su sūnum. Rezultatas toks nežmoniškai bjaurus ar gražus (čia jau pasirinkit patys, pagal savo meilę vorams), bet kokiu atveju, nežmoniškai realistiškas. 

 Iš tos pačios šeimos atkeliavo ir šis darbštus aštuonkojis (!), 

padedantis žmonėms sukti spalvotas pinkles.

Žmonės sukosi su savo dviem rankom,

virvučių pynimo ir vąšelių pagalba.

Kai kam teko suktis ir su viena ranka,

kas nesukliudė nei krūvos pyragų prikepti, nei spalvotų pūkuotų voriukų prigaminti;).

Ir pamokinti Šarūną:).

Rankdarbiaujantys vaikai yra pati didžiausia tokių renginių puošmena ir dovana. Kas mikliai atėjo vorams į pagalbą vąšeliu nerta pynute,

kas ruošė tinklus mamos virvutės mezgimo aparačiuku,

kas suko ir raitė spalvotus voratinklius ant tvoros…

Matas su mama atkeliavo ne tuščiomis rankomis, o sumezgęs visą siūlų kamuolį į įspūdingo ilgio virvelę,

ir toliau suko naujos spalvos giją, kol mama taikė atsineštą kamuolį prie tvoros.

Taip palaipsniui žmonės

 

kartu su vorais,

visa didelė vienarankė, dvirankė, šešiarankė ir aštuoniarankė komanda,

pynė, rezgė, raitė ir suko tinklus. Ledainės miegui saugoti, blogiems sapnams kelią pastoti, didvyriškiems karalaičiams vilioti…

Kristina, išsiskirianti savo rankdarbiais, nunėrė saulę!

 

Pati tvirtino, jog su ta istorija, kaip voras norėjo saulę vesti, tai neturi nieko bendra, bet kas ten žino…

Spalvoti voratinkliai apraizgė miegančią “Rotondą”.

Tikėkimės, erškėtrožių neprireiks, kad pasaka imtų veikti.

Tereikia truputėlio kantrybės – princesė kiek metų miegojo? – ir tikrai atsiras didvyris, prikelsiantis šią miegančią pilį naujam skaniam gyvenimui.

O jei pabos laukti,

nunerkit ir jūs savo voratinklį šalia jau esančių.

Kad priartintume visi kartu laimingą pasakos pabaigą.

Juk visos pasakos gerai baigiasi.

Ir jos niekada nemeluoja.

Kristinos Milčienės ir Jurgio Eidikio nuotraukos.{jcomments on}